SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-12-06 nr. 546

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Beata Leščinska
Moderniu stiliumi
6

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Muzikinės tradicijos tąsa
7
• Kūrybinio bendradarbiavimo antologija
• Davido Geringo atminimas - kūriniai violončelei2
• KONCERTAI

Dailė 
• Dailės kritikos laikysenos: kas yra objektas?2
• Agnė Narušytė
Tai, ko nebuvo
• PARODOS

Literatūra 
• Vanda Zaborskaitė
Lietuvos švietimas žvelgia į ateitį
1
• Literatūrinė sostinės žiema
• Apie Valdovų rūmų liekanų išsaugojimą1
• VAKARAI

Teatras 
• Skiriama Brodskiui2
• Apie žmones ir angelus...10
• Audronis Liuga
Įkyrios mintys
11
• "Grafas Liuksemburgas"1
• Europos teatro asamblėja
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kaip nenužudyti kino
• Živilė Pipinytė
Kinas gręžiasi į vaikus
• Snobiškos dienos ir naktys3
• Paskutinė vienatvė Tokijuje
 Paskutinė vienatvė Tokijuje
• Algimanto Puipos videofilmas1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Konkursas "Vilnius 2002"
• Prenumerata

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Paskutinė vienatvė Tokijuje

nauji filmai

[skaityti komentarus]

Takashi Miike - šių dienų japonų kino enfant terrible, darboholikas, chuliganas ir pabaisa. Kasmet jis sukuria po 4-5 filmus. Iš viso jo filmografijoje - per 50 labai skirtingų filmų. Pasižiūrėjus bent kelis tampa aišku: Miike negali nustygti apribotas vieno žanro, vienos konvencijos, vieno stiliaus. Todėl jo filmuose pirmiausia stebina būtent netikėti žanrų viražai (sako, kad jaunystėje Miike svajojo tapti lenktynininku).

"Kino bandymai" ("Odishon", 1999) - taip pat iš tokių filmų. Jis prasideda kaip subtili komiška drama apie vienišą vyriškį, kuris praėjus septyneriems metams po žmonos mirties staiga pasijunta labai vienišas ir sumano vesti. Draugas prodiuseris pasiūlo neįprastą nuotakos paieškų būdą: skelbiami fiktyvūs kino bandymai. Tačiau dar prieš jiems įvykstant, herojus, skaitydamas dalyvių anketas, randa tą, kurios jam reikia. Tai buvusi šokėja, jauna, subtili, baltą spalvą, tylą ir gerą literatūrą mėgstanti mergina. Kino bandymų "akistata" nenuvilia herojaus, nors jo draugui mergina padaro nelabai gerą įspūdį. Pažintis tęsiasi, herojai vis labiau prisiriša vienas prie kito, tačiau gana greitai našlys įsitikina, kad mergina meluoja. Tai, ką ji rašė kino bandymų anketoje, akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Vyriškis bando pats išsiaiškinti tiesą.

Maždaug apie vidurį filmas staiga apsiverčia kaip tas milžiniškas maišas apleistame merginos kambaryje. Prievartos, siaubo vaizdai užgriūva netikėtai tarsi košmaras. Takashi Miike puikiai "sužaidžia" slogaus sapno konvencija, pabaigoje visiškai supainiodamas ne tik patiklius žiūrovus, bet ir daug mačiusius kritikus. Ieškodamas tiesos apie netikėtai pradingusią savo mylimąją, herojus tarsi iš naujo dėlioja jos portretą. Dėlioja iš labai kraupių detalių: kavinėje, kur ji sakosi dirbanti, buvo rastas lavonas su trimis "papildomais" pirštais ir liežuviu, klasikinio šokio merginą mokęs vyriškis, pasirodo, yra sadistas ir pedofilas. Už vaikystėje patirtą prievartą, už tai, kad buvo atstumta tėvų, mergina keršija visiems, su kuriais bent kiek suartėja. Žiaurumas, kankinimai jai tapo ritualu, teikiančiu didžiausią pasitenkinimą. Taip ji reaguoja ir į filmo herojaus jai parodytą dėmesį, švelnumą.

Takashi Miike karjera kine prasidėjo šių dienų japonų kino klasiko Shohei Imamuros filmavimo aikštelėje - režisierius tada buvo Imamuros asistentas. Matyt, Imamuros filmų ironija, ypatingas sapno kine pojūtis padarė įtaką Miike stiliui. Nepaisant skaudžių temų - šiuolaikinio žmogaus vienatvės, neįmanomo švelnumo, iškrypimu virstančio meilės ilgesio - bei reto žiaurumo scenų, "Kino bandymai" - savaip linksmas ir stilingas filmas. Žiaurumas, prievarta, regis, Takashi Miike yra vienintelis būdas kalbėti apie šių dienų žmogaus baimę, vienatvę, slaptus troškimus. Čia jis, matyt, semiasi įkvėpimo iš labai specifiško japonų pomėgio - mangu. Režisierius yra prisipažinęs: "Aš mėgstu mangu. Japonai yra priversti nuolat slopinti savo jausmus, slėpti savo antisocialius polinkius, "tamsiąją pusę". Visa tai, apie ką mums nepasakojo mokykloje, mes atrandame žiauriame mangu. Suprantu, kad ekrane tai atrodo gana kraupiai. Tačiau ir be mangu kartais norisi užmerkti akis."

Vis dėlto žiaurumą Takashi Miike įrėmina japonų kinui taip būdingais harmonijos kupinais vaizdais, peizažais. Trapi merginos figūrėlė, jos balti, lengvi drabužiai, besiplaikstantys plaukai prisodrina kadrą keistos poezijos, kuriai tarsi antrina nelabai žodingos abiejų herojų išpažintys. Keista, bet toji nedrąsių žodžių ir tokių pat nedrąsių judesių ar prisilietimų poezija visiškai dera prie ekrane rodomos prievartos, nes didžiąją jos dalį mes stipriau išgyvename dar tik ją nujausdami, o ne jau pamatę. Ko gero, toks vaizdinis sprendimas tiesiogiai susijęs su režisieriaus požiūriu į prievartą: "Aš žinau, kad prievarta ir blogis - visai netapatūs. Yra blogis ir yra gėris, kai jie kovoja, įmanoma prievarta". Nežinau, kokia proga režisierius pasakė šiuos žodžius. Tačiau manau, kad jie - geriausias raktas į sumaniai užmaskuotą "Kino bandymų" ištarmę.

Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:39:37 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba