SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-04-28 nr. 706

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Tikrovė ar graži svajonė22

Muzika 
• Giedrė Kaukaitė
Cantar e recitar
1
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Panašumai ir kontrastai
1
• Iš Baltijos muzikologų konferencijos1
• Mėgstantiems romantišką muziką1
• Dainiaus Trinkūno atminimo valandos1
• Simfoninė muzika Kongresų rūmuose
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Širšių lizdas, arba Per gera premijai
31
• Ieva Dilytė
Paralelinės istorijos
2
• Ieva Pleikienė
Akademikų kūrybos erdvės
1
• Aistė Paulina Virbickaitė
Nepamirštamas Kampas
12
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Dramaturgai ieško teatro
• "7 įkvėpimai" LNDT
• "Naujosios dramos akcija ’06"1
• Baleto "Šešėliai" premjera
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Akvilė Galvosaitė
Argentina dėl Barto neverks
1
• "Lietuva. 24 valandos"
• Arūnas Matelis pakviestas į Europos kino akademiją1
 Laimingasis – tai aš
• Gyvenimas saloje
• Moraliniai klausimai be moralo
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Moterys ir vyrai
27

Anonsai 
• Gerbiami skaitytojai,2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Laimingasis – tai aš

Woody Allenas apie "Lemiamą tašką"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Woody Allen

Neseniai Woody Allenui suėjo septyniasdešimt. Jis vis labiau primena gyvenimo išvargintą liūdną klouną, kuris galėtų pakartoti savo filmo "Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes" ("Stardust Memories") režisieriaus žodžius: "Jau nebenoriu kurti linksmų filmų. Kai dairausi aplinkui, matau tik kančią." Prieš tris dešimtmečius šį personažą suvaidino pats Allenas. Dabar jis jau be ironijos tvirtina: "Kuriu filmus, nes tik taip galiu nustumti šalin juodas mintis apie egzistenciją ir susikaupti ties realiomis problemomis: kaip pastatyti šviesas, dirbti su aktoriumi, sutilpti į biudžetą. Paskui, kai darbas baigtas, juoda skylė atsiveria vėl. Todėl kuriu filmą po filmo. Tai mane sieja su gyvenimu."

Šią savaitę Lietuvos ekranuose pasirodantis Alleno filmas "Lemiamas taškas" – vienas niūriausių jo filmų. Režisierius sako: "Visada norėjau kurti rimtus filmus, bet buvo nelengva atsisakyti komedianto įvaizdžio. Laikui bėgant atsiranda nerašyta sutartis su žiūrovais, kurie laukia, kad juos nuolat juokinsi. Tikiuosi, kad filmui "Lemiamas taškas" įgijus pripažinimą, ateityje nieko nenustebinsiu sukūręs ką nors panašaus." Jasonas Matloffas, kurio pokalbį su režisieriumi spausdiname sutrumpintą, sako, kad atėjo laikas pamilti tamsiąją Woody Alleno pusę.

Daugeliui Jūsų gerbėjų buvo netikėta, kad filmo veiksmas iš Manheteno apylinkių persikėlė į Europą. Kodėl pasirinkote Europą?

Rašydamas scenarijų planavau filmą kurti JAV. Bet vėliau dėl finansinių priežasčių veiksmą perkėliau į Londoną. Beje, tai nebuvo sunku, nes Niujorkas ir Londonas labai panašūs. Pakeitimai buvo kosmetiniai.

Ar ateityje dar planuojate kurti filmus Niujorke?

Nežinau. Manau, kad toliau dirbsiu užsienyje, nes čia lengviau surinkti pinigų tomis sąlygomis, kurios mane tenkina. Galėtume gauti pinigų JAV, tačiau tai reikštų, kad turėčiau rodyti kino studijoms scenarijų, pasakoti apie planuojamus aktorius, bet aš tam neturiu jokio noro. Nenoriu girdėti, kad "istorija prasideda puikiai, bet pabaiga ne tokia ir gera", arba kad "siužetas rutuliojamas lėtai ir įgyja pagreitį tik prieš pabaigą", arba: "Dėl Dievo, tik ne tas aktorius". Europoje galiu gauti pinigų idealiomis man, kaip menininkui, sąlygomis.

"Lemiamas taškas" kalba apie neištikimybę ir prievartą, panašiai kaip kad vienas Jūsų ankstesnių filmų – 1989 m. sukurtas "Nusikaltimai ir prasižengimai" ("Crimes and Misdemeanors"). Kodėl grįžote prie tokios niūrios temos?

Pirmiausia turiu pabrėžti, kad "Nusikaltimai ir prasižengimai" buvo pusiau komedija – kalbu apie tuos penkiasdešimt procentų su Mia Farrow, Alanu Alda ir manimi. Nekomedijinėje filmo pusėje man buvo svarbiausia tai, kad žmonės kasdien daro nusikaltimus, už kuriuos lieka nenubausti. Jei patiems nusikaltėliams tai jokia problema, kokią bausmę jiems galima skirti? Jos negali būti. Toks buvo pagrindinis intelektualinis mano filmo užtaisas. Filme "Lemiamas taškas" mane labiau domino personažų jausmai ir aistros. Šis filmas mažiau moralizuoja, jis ne toks intelektualus.

Pagrindinį vaidmenį "Lemiamame taške" suvaidino Scarlett Johansson – pati karščiausia jaunojo Holivudo pavardė. Ar nebijojote būti apkaltintas konjunktūriškumu?

Pirmiausia Scarlett yra ypač gabi aktorė, ir būtų nuodėmė, nepasinaudoti galimybe dirbti su tokiu talentu. Tai, kad savo įtemptame kalendoriuje ji apskritai rado laiko suvaidinti mano filme, laikau didžiule savo sėkme. Net baisu pagalvoti, ko ta mergina dar gyvenime pasieks, juk jai tik neseniai suėjo dvidešimt, o ji jau gali pasigirti sėkmingais vaidmenimis, apie kuriuos daug už ją vyresnių aktorių gali tik svajoti.

Kaip Jūsų gerbėjai reaguoja į tai, kad "Lemiamas taškas" nėra juokingas?

Man atrodo, kad niekad neturėjau didesnės grupės gerbėjų. Suprantu, kad taip yra todėl, kad niekad jais nesirūpinau. Visada kuriu tokius filmus, kokius tą akimirką noriu kurti, net nespalvotus filmus, dramas arba liūdnas komedijas. Tik paskui pradedu galvoti apie žiūrovus, viliuosi, kad jų bus daug. O žiūrovų beveik niekad nebūna daug. Turiu pakankamai daug gerbėjų pasaulyje, bet JAV jų yra tik saujelė, todėl filmas čia niekad neatneša didelio pelno.

Garsėjate tuo, kad labai kritikuojate savo filmus. Ką manote apie "Lemiamą tašką"?

Manau, kad tai geriausias filmas, kokį esu sukūręs. Paprasčiausiai man viskas pavyko: reikėjo Scarlett Johansson, ir ji sutiko. Reikėjo Jonathano Rhyso-Meyerso, ir jis būtent tada buvo laisvas. Reikėjo jauno vaikino Tomo Hiuieto vaidmeniui, ir tuomet mano gyvenime atsirado Matthew Goodas. Kai reikėjo lietaus, lijo, kai reikėjo saulėtos dienos, – švietė saulė. Tai buvo neįtikėtina – nepaisant to, kad labai stengiausi, man nieko nepavyko sugadinti.

Kokius dar savo filmus laikote gerais?

Ko gero, "Vyrus ir žmonas" ("Husbands and Wives", 1992) bei "Purpurinę Kairo rožę" ("The Purple Rose of Cairo", 1985).

O kaip "Enė Hol" ("Annie Hall"), kuri 1978 m. pelnė "Oskarą" ir buvo vienas populiariausių Jūsų filmų?

Man patiko kurti "Enę Hol", bet joks mano filmas man nesukelia kokių nors ypatingų jausmų. Tas faktas, kad žiūrovai vieną filmą vertina geriau už kitus, man neturi jokios reikšmės, nes svarbu tik tai, ar įgyvendinau savo sumanymą. Labai dažnai žiūrėdamas savo filmą esu nusivylęs, nes žinau, kad sugadinau pradinį sumanymą, perteikiau penkiasdešimt arba devyniasdešimt procentų to, ką norėjau, o ne šimtą.

Tai kaip vertinate "Enę Hol"?

Gana aukštai, bet ne šimtu procentu. Buvau nustebintas, kad šis filmas taip patiko žiūrovams. Vadinasi, režisierius, matyt, yra vienintelis nesugebantis numatyti žiūrovų reakcijos.

iliustracija
Scarlett Johansson ir Woody Allenas

Ne vienerius metus Jus įkalbinėja kurti "Enės Hol" tęsinį. Ar apie tai galvojate? Ingmaras Bergmanas "Sarabandoje" neseniai grįžo prie filmo "Vedybinio gyvenimo scenos" personažų.

Žinoma, galima sukurti pasakojimą apie vėlesnį tų pačių herojų likimą, bet aš nesirengiu rašyti pilnos kiekvieno personažo biografijos, nes manęs tai visai nedomina.

O ką atsakytumėte britų kritikams, kurie kritikavo "Lemiamo taško" dialogus už tai, kad jie netikroviški?

Tai, ką britų kritikai rašo apie "Lemiamą tašką", matyt, yra daug tiksliau už mano apmąstymus. Nes jie britai, vadinasi, žino geriau… bet vis tiek neskaitau tų recenzijų.

Amerikoje filmas buvo pavadintas "sugrįžimu į formą".

Man tai nieko nereiškia. Tą patį galima pasakyti apie mano geriausius paskutinių keliolikos metų filmus. Pavyzdžiui, aš manau, kad retas kuris filmas man pavyko taip, kaip 1994 m. "Šūviai virš Brodvėjaus" ("Bullets Over Brodway"), bet tai nebuvo populiarus filmas. 1999 m. "Saldus ir šlykštus" ("Sweet and Lowdown") buvo vidutiniškas filmas, bet kritikai jį įvertino labai gerai, nepaisant to, kad į jį neplūdo minios. Dažniausiai filmai vertinami (kritikų taip pat) remiantis jų populiarumu. O tai gali klaidinti, nes yra labai daug populiarių filmų (nekalbu apie savo), kurie siaubingi, po kuriais būtų gėda pasirašyti.

Daug kalbama apie tai, kad Willas Ferrellas filme "Melinda ir Melinda" (2004) bei Kennethas Brannagh filme "Įžymybė" ("Celebrity", 1998) suvaidino "Woody Alleno vaidmenį". Ar sutinkat?

Žinoma, aš nesutinku, nors mano nesutikimas neturi jokios prasmės. Yra dalis tiesos tame, kad jei būčiau jaunesnis, pats suvaidinčiau vaidmenis, kuriuos atidaviau Willui Ferrellui ar Kennethui Brannagh. Bet kas iš to? Aš vaidinčiau visai kitaip, nei tai suvaidino Willas, o jis vaidino visai kitaip, nei būčiau vaidinęs aš.

Ar planuojate vėl suvaidinti romantišką pagrindinį herojų?

Jei parašyčiau scenarijų, kuriam tai tiktų, taip ir padaryčiau. Tačiau praktiškai tai neįmanoma, nes esu siaubingai senas. Tai nebūtų geras aktorių parinkimas. Žmonės nenori mokėti už bilietą tik tam, kad pamatytų mane pagrindiniame vaidmenyje, kai gali pamatyti Hugh Jackmaną ar Bradą Pittą.

Dauguma aktorių kalba apie darbą Jūsų filmavimo aikštelėje kaip apie neregėtą patyrimą, tačiau taip pat jie sako, kad nesate linkęs pernelyg bendrauti filmuodamas.

Nemėgstu apsunkinti aktorių ilgomis diskusijomis, gausiomis analizėmis ir nuorodomis. Jei jie turi man klausimų, visada gali paklausti. Bet jie žino, kokį personažą turi vaidinti, tad ateina į filmavimo aikštelę ir vaidina. Devyniasdešimt devynis procentus jų vaidyba, kūno kalba ir intonacija yra geresni už tai, apie ką aš svajojau gulėdamas savo miegamajame ir rašydamas scenarijų. Aišku, pataisau aktorius, jei kas nors akivaizdžiai yra blogai.

Kaip dažnai tai atsitinka?

Retai. Renkuosi tuos, o ne kitus aktorius todėl, kad jie yra puikūs. Nesibičiuliauju su jais, neskiriu daug laiko ilgiems pokalbiams, mes nepuolame vienas kitam į glėbį ir veidmainiškai nesibučiuojame. Susitinkame, kad kartu dirbtume. Man tai grynai profesinės aplinkybės. Aktoriai turi teisę pasakyti: "Tavo režisūra toje ir toje vietoje yra prasta" arba "Tavo dialogai šiame scenarijuje yra apgailėtinai silpni". Man tokie komentarai netrukdo. Kita vertus, aš taip pat galiu sau leisti pasakyti tai, ką kažkada pasakiau Sennui Pennui, kai filmavome "Saldų ir šlykštų": "Šioje scenoje tik vieną dalyką padarei blogai". Jis paklausė, ką. O aš atsakiau: "Viską". Jaučiau, kad galiu būti su juo atviras, nes jis gerai žino, kad yra puikus. Jis taip pat gali ateiti pas mane ir pasakyti: "Dieve, negi tu nori, kad tai pasakyčiau? Taip niekas nekalba."

Esate sukūręs miuziklą "Visi kalba, kad tave myliu" ("Everyone Says I Love You", 1996), vokiečių ekspresionizmo stiliaus "Šešėlius ir rūką" ("Shadows and Fog", 1992). Ar yra dar kokių nors žanrų, kuriais norėtumėte pažaisti?

Ne vienerius metus įtikinėju savo stebukladarį scenografą Santo Loquasto, kad atkurtų skirtingas viso pasaulio vietas maždaug už dvidešimties gatvių nuo mano namų. Kalbėjomės apie tai, kaip sukurti įtikinamą vesterną, neiškėlus kojos iš Manheteno.

Vidutiniškai kuriate vieną filmą per metus. Ar kada nors pagalvojote šiek tiek sulėtinti ritmą?

Niekad apie tai negalvoju. Kai baigiau savo paskutinį filmą "Scoop" (premjera numatyta 2006 m. – red.), pasisukinėjau po namus, pasišlaisčiau po gatves ir sėdau rašyti. Ką dar galėčiau daryti? Pasiimu rašiklį ir sėduosi rašyti. Netrukus turiu dar vieną scenarijų.

Esminė "Lemiamo taško" sąvoka yra sėkmė. Ar manote, kad Jums sekasi?

Taip! Ir ne vienoje srityje. Mano laimė, kad turiu talentą, nes mokykloje niekuo neišsiskyriau, nežinau, ką dar galėčiau gyvenime veikti. Išaugau geroje šeimoje, mano tėvai sulaukė labai garbingo amžiaus. Kai pradėjau dirbti šou versle, ypač kai pradėjau kurti filmus, buvo kalbama apie mano stipriąsias savybes, o silpnosios buvo apeinamos. Žaidžiau beisbolą su Willie Mayse’u Dodžerio stadione, grojau džiazą Naujojo Orleano klubuose, vakarieniavau Baltuosiuose rūmuose ir apvažiavau visą pasaulį. Padariau viską, apie ką galėjau tik svajoti.

Sutrumpintai pagal "Film" parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:39:14 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba