SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-04-28 nr. 706

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Tikrovė ar graži svajonė22

Muzika 
• Giedrė Kaukaitė
Cantar e recitar
1
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Panašumai ir kontrastai
1
• Iš Baltijos muzikologų konferencijos1
• Mėgstantiems romantišką muziką1
• Dainiaus Trinkūno atminimo valandos1
• Simfoninė muzika Kongresų rūmuose
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Širšių lizdas, arba Per gera premijai
31
 Ieva Dilytė
Paralelinės istorijos
2
• Ieva Pleikienė
Akademikų kūrybos erdvės
1
• Aistė Paulina Virbickaitė
Nepamirštamas Kampas
12
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Dramaturgai ieško teatro
• "7 įkvėpimai" LNDT
• "Naujosios dramos akcija ’06"1
• Baleto "Šešėliai" premjera
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Akvilė Galvosaitė
Argentina dėl Barto neverks
1
• "Lietuva. 24 valandos"
• Arūnas Matelis pakviestas į Europos kino akademiją1
• Laimingasis – tai aš
• Gyvenimas saloje
• Moraliniai klausimai be moralo
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Moterys ir vyrai
27

Anonsai 
• Gerbiami skaitytojai,2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Paralelinės istorijos

Nauja meno istorikės Marijos Matušakaitės knyga apie Barborą Radvilaitę

Ieva Dilytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nežinomas Dailininkas. Barbora Radvilaitė. XIX a. II pusė

Praėjusio amžiaus viduryje vykę kultūriniai lūžiai keitė požiūrį ir į tradicinius humanitarinius mokslus. Iki tol neginčijamai pretendavusi į objektyvumą istoriografija imta suvokti kaip sukonstruota, kruopščiai atrinktų įvykių visuma. Tuo pat metu akademinio Vakarų feminizmo aplinkoje pasigirsta klausimas: kodėl istorijoje tiek mažai svarbių moterų? Pastangos prisiminti užmirštas asmenybes ir įrašyti jas į tą pačią tradicinę didžiųjų įvykių istoriją tuo metu iš esmės nieko nepakeitė. Specifinė nehierarchinė istorijos samprata netapo naująja banga, tačiau buvo svarbiu impulsu šalia "didžiojo pasakojimo" atsirasti daugybei mažųjų, paralelinių istorijų. Mūsų istorinėje sąmonėje egzistuoja keletas garsių moterų, kurių nereikia traukti iš užmaršties archyvų. "Barbora Radvilaitė – viena pačių populiariausių mūsų istorinių asmenybių", – taip pradeda savo naują knygą "Karalienė Barbora ir jos atvaizdai" meno istorikė Marija Matušakaitė. Knygoje aprašoma Barboros Radvilaitės aplinka ir aptariami ją vaizduojantys portretai nuo pat anksčiausiai pasirodžiusių XVI a. iki XIX a. ir šių dienų. Radvilaitės asmenybė yra tapusi nepajudinama Lietuvos kultūrine ikona. Tačiau autorė atsisako tradicinės romantinės apologetikos. Ji akcentuoja Radvilaitę buvus ir įvairiapusiška asmenybe, kuri "priešingai daugelio lenkų tyrinėtojų nuomonei buvo ne tik daili, bet ir išsilavinusi, aktyviai dvaro gyvenime dalyvavusi renesansinė dama..." Ką mes šiandien galime pasakyti apie XVI a. grožio sampratą ir kiek jos galėjo išlikti dažnai abejotinos meninės kokybės atvaizduose? M. Matušakaitė polemizuoja ir su Lietuvos istorikais, kurie remdamiesi neautentiškais jos atvaizdais ir galbūt supainioję romantines ir mokslines aspiracijas bandė įžvelgti Radvilaitės bruožų ir Aušros Vartų Madonos paveiksle.

Matant Radvilaitės portretų visumą ir kaitą, tampa akivaizdu, kad kiekvienas menininkas, kiekviena epocha ją stengėsi aprengti ir pavaizduoti savaip. XIX a. ji tapo tiesiog to meto šukuosenų, drabužių ir aksesuarų modeliu. Kostiumas šiuo atveju tampa svarbiu istorinės informacijos šaltiniu. Tačiau ši informacija mums nedaug tepasako apie pačią karalienę Barborą. Ji atskleidžia subjektyvių dailininkų įsivaizdavimą, požiūrį. Istorinė tiesa arba taip garbinama karalienės fizinė išvaizda tampa visai nesvarbi, svarbiausia – pati Barboros idėja. Vakarų renesanso dailės kūriniuose gausu kilmingų moterų atvaizdų. Juose moterys neretai tiesiog skęsta savo prabangiuose apdaruose, šilko klostėse, dekoratyvių audinio raštų gausoje. Tokiuose portretuose dailininkai akcentuoja būtent tai, ką ji vilki, o ne kas ji ar kokia ji. Meno istorikai, aprašinėdami tokius portretus, žavisi šviesos ir spalvų žaismu šilko klostėse, detalių rafinuotumu. Veido bruožai ar bendras psichologizmas lieka antrame plane, tam skiriama mažiau menotyrinio dėmesio, kaip ir menininko talento. Įprasta, kad Barboros Radvilaitės atvaizdus atpažįstame ne iš specifinių veido bruožų, bet iš jai būdingo perlų gobtuvo, galbūt karūnos ar giminės herbo. Portretuojamųjų kostiumai gali suteikti labai įvairios informacijos. Istorinėje dailėje egzistuoja subtilus skirtumas tarp paveikslo, vaizduojančio vyrą prabangiu kostiumu, ir tokio paties moters atvaizdo. Vyro apranga pabrėžia jo padėtį visuomenėje, o moters – jos priklausomybę tėvo giminei arba vyrui. Žinoma, visada yra išimčių, tačiau net jeigu vaizduojama karalienė ar kunigaikštienė, jos puošnumas dažnai yra vyro, o ne jos pačios visuomeninės sėkmės ženklas. Marijos Matušakaitės paminima ir Radvilaitės turtų kilmė. Vienur juos sudarė kraitis tekant už pirmojo vyro S. Goštauto, vėliau Žygimanto Augusto sąskaitose minimos išlaidos Radvilaitės dvaro suformavimui ir pan. "Žinome, kad garsas apie legendomis apipintas Barboros brangenybes, ypač apie jos perlus, kurių Žygimantas Augustas nešykštėjo mylimai žmonai, rūpestingai ieškodamas jų žinomose rinkose, plačiai sklido Europos dvaruose ir neišblėso mirus Radvilaitei", – teigia autorė. Istorikų teigimų, XVI a. Lietuvoje moterys turėjo, nors ir ribotas, teises į nuosavybę (galėjo paveldėti mirusio vyro turtą), tačiau ji įgydavo pilnas teises į savo, giminės ar vyro turtą tik tapusi vedybinių mainų objektu; mainų, kurių tikslas – giminių politinės ir ekonominės galios didinimas.

Simptomiška, kad ši knyga yra parašyta kostiumo istorikės. Istorinę asmenybę čia matome jos atvaizdų ir besikeičiančių epochos madų kontekste. Viena vertus, Barboros istorija, kurioje visuomet nuvertinamos jos politinės aspiracijos ir iškeliama vien asmeninė drama, meilės ir valdžios kolizija, visuomet buvo kaip inkliuzas tradicinėje didžiųjų užkariavimų istoriografijoje. Kita vertus, ji buvo ir politinių to meto manipuliacijų įrankis, ir romantinis didingos istorinės praeities idėjomis besižavinčių istorikų bei menininkų fetišas. Jos vardas net įgavo realią komercinę vertę, ką patvirtina ir portretai, XIX amžiuje nepagrįstai atributuoti kaip jos atvaizdai vien tam, kad būtų pelningiau parduoti kolekcininkams. Tarybiniu laikotarpiu, ypač teatro kūriniuose, Barboros paveiksle susilieja romantinės meilės, didingos istorinės praeities ir tylios tautinės rezistencijos jausmai. Regis, tradicinė istoriografija pritrūkdavo adekvačių akademinių įrankių interpretuoti sudėtingą karalienės Barboros istoriją, neretai griebdamasi pseudomokslinių spekuliacijų. Taigi šis mūsų praeities epizodas tampa dėkinga platforma netradicinėms interpretacijoms ir naujiems atradimams.

 

Skaitytojų vertinimai


7315. gugenricht2006-05-02 16:34
jo, apie Barbora noretusi zinoti daugiau

7327. gugenheim2006-05-03 16:25
aha, pirksiu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:39:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba