SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-04-28 nr. 706

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Tikrovė ar graži svajonė22

Muzika 
 Giedrė Kaukaitė
Cantar e recitar
1
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Panašumai ir kontrastai
1
• Iš Baltijos muzikologų konferencijos1
• Mėgstantiems romantišką muziką1
• Dainiaus Trinkūno atminimo valandos1
• Simfoninė muzika Kongresų rūmuose
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Širšių lizdas, arba Per gera premijai
31
• Ieva Dilytė
Paralelinės istorijos
2
• Ieva Pleikienė
Akademikų kūrybos erdvės
1
• Aistė Paulina Virbickaitė
Nepamirštamas Kampas
12
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Dramaturgai ieško teatro
• "7 įkvėpimai" LNDT
• "Naujosios dramos akcija ’06"1
• Baleto "Šešėliai" premjera
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Akvilė Galvosaitė
Argentina dėl Barto neverks
1
• "Lietuva. 24 valandos"
• Arūnas Matelis pakviestas į Europos kino akademiją1
• Laimingasis – tai aš
• Gyvenimas saloje
• Moraliniai klausimai be moralo
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Moterys ir vyrai
27

Anonsai 
• Gerbiami skaitytojai,2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Cantar e recitar

Lauros Sarti vokalo meistriškumo pamokos

Giedrė Kaukaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Laura Sarti ir Raminta Lampsatytė

"Skrendam į Paryžių", – labai paprastai pakvietė mane Milda. "Skrendam", – atsakiau nė nustebusi, nesuabejojusi, tarsi Paryžius būtų ranka pasiekiamas, kaip Plungė.

Buvau mačiusi Lauros Sarti dainavimo kursus videojuostoje ir iškart atpažinau retai bepasitaikančią senąją italų vokalinę mokyklą. Skrendam!

Šarlio de Golio oro uoste mus pasitinka Gediminas Tiškevičius, į kursus atvykęs iš Vokietijos. Laura Sarti, italų kilmės išeivio iš Čekijos duktė, buvusi gera dainininkė, o dabar garsi dainavimo pedagogė, dėsto prestižinėje Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje Londone. Ji dažnai kviečiama vesti kursus kuriame nors pasaulio krašte. Ir dabar į Paryžių atvyko po kursų Portugalijoje.

Be mūsų, trijų lietuvių, tarp "kursiokų" – prancūzai, šveicarė, anglas, dvi japonės, keletas vokiečių, portugalas, viena švedė ir pora arabų. Vieni, jau baigę studijas, atvyko tobulintis, kiti ruošiasi konkursams ar perklausoms, treti – pradedantys, ruošiasi stojamiesiems. Man, Mildos pedagogei, leidžiama stebėti pamokas, galiu visko klausti ir aiškintis.

Laurai Sarti – beveik 80 metų. Nepatikėsi. Devintą ryto žvali ji pradeda pamokas. Dirbs iki septynių vakaro, kol įspūdingame viduramžių rūsyje, išnuomotame kursams, neliks nė vieno nedainavusio. Ji beveik neprisėda visą dieną: vaikšto aplink dainuojantįjį, kvėpuoja, žiojasi kartu, išraiškingų rankų gestais "rodo" garso trajektoriją ir kvėpavimo atramą. Tuo metu ji – klausytoja ir trenerė, psichologė ir inspiratorė, tramdytoja ir vadovė. Vyksta magiškas procesas: iš širdies – per širdį – į vokalinę pasąmonę. Su kiekvienu dalyviu ji kalba jam suprantama kalba: angliškai, vokiškai arba prancūziškai. Su manim nė karto neapsirinka pereiti į italų. Kiekvienam dalyviui akimoju pritaikomas tinkamas pratimas, tinkama pastaba ar provokacija. Laura daug kalba apie garso kryptį, pulsą, žodžio energiją, tarimo magiją. Mes ne kartą išgirstame tą patį užkeikimą: "Cantar e recitar!" (Dainuoti ir deklamuoti!). Jai nepabosta kartoti "zu viel"; "jamais chantez forte, – colorire!"; "nicht zu heroisch!"; "parlez et exprimez"; "controlez"; "müde? Gefühl zu haus müde"; "difficulté? Travailler, chéri, travailler" (per daug; dainuok forte spalvingiau!; ne taip herojiškai; išraiškingiau; valdykis; pavargai? Pavargęs jauskis namie; sunku? Dirbk, brangusis, dirbk)...

Lauros reikalavimai skiriasi atsižvelgiant į tai, kokia kalba ir kurios epochos kūrinio ji klauso. Kiekvieno stiliaus vokaliniai ypatumai pademonstruojami konkrečiai. Ypač daug reikšmės ji teikia fonetikos specifikai. Laurai ir į galvą neateitų, kad galima dainuoti kalba, kurios nemoki. Išmokti tarti negana, reikia ta kalba mąstyti... Laura – "kiaurai matanti", bet ir jautri: kai išgirsta tikrą įkvėpimą, ji nestabdo "į transą įėjusio" dainininko, jei ir ne viskas jai priimtina. Vertingiausia kursų dalis – aptikus dainavimo defektą, išgirsti konkrečią Lauros diagnozę bei siūlomą konkretų metodą defektui įveikti ir įvertinti rezultatą, tą metodą panaudojus.

Sunku apsakyti, kokia tai laimė, kai tau leidžiama įeiti į aukščiausio lygio profesionalo virtuvę, iš arti pamatyti ilgametės patirties arsenalą ir dovanų gauti šimtus brangiausių receptų. Kursų koncertmeisterė – Raminta Lampsatytė iš Hamburgo (koks mažas pasaulis!). Ji gauna atsikvėpti, kol solistas su Laura dainuoja pratimus. Atsivertusi romaną, ji pieštuku kažką išbraukia, kažką pabraukia. Bandau atspėti ką. Gal išbraukia ir suskaičiuoja visas R ir L raides, o pabraukia veiksmažodžius? Geras būdas trumpam atsiriboti nuo garsų, kad vėl galėtum girdėti! Klausydamasi jos grojimo, ne kartą pagalvoju – štai kas turėtų dėstyti kamerinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje! Raminta – puiki pianistė su didele dainavimo pedagogo gyslele, be visų anksčiau paminėtų kalbų, puikiai lietuviškai kalbanti.

Manojoje užrašų knygutėje mirga penklinės, nusipieštos natų kopėčios ir šuoliai, Lauros replikos, visokiausios tiesios ir lenktos strėlės bei piešinukai, kuriais bandau užkonservuoti asociacijas. Ne juokai, juk kalbame apie nematomo instrumento – balso darbą ir tik iš garso turime spręsti, ar teisingai jis funkcionuoja...

Žinau, kad tos jau artipilnės knygutės niekad neperrašinėsiu į jokį "švarraštį" – dingtų akimirksnio impulsas ir situacijos atmosfera. Knygutė bus nuolat vartoma, dils, plyš ilgainiui, kaip ir kitos – iš Schilawskio, Loiblio, Šukytės, Orlowitzo, Chamineux, Ansermet, Archipovos kursų. Beje, tą pačią ypatingą vokalo genetiką atpažinau kartą Jekaterinburge! Išgirdusi dainininkę, dainuojančią italų ir prancūzų muziką, po koncerto pasiteiravau apie jos biografiją. Paaiškėjo, kad ji mokėsi Jekaterinburge pas dainininkę – tremtinę, Sankt Peterburge studijavusios švedės Soloman Nissen mokinę. O Soloman Nissen vokalinės mokyklos šaknys per vokalo pedagogą Garzia sūnų siekia Everardi. Kaip ir mūsų Virgilijaus Noreikos.

Laurai didelį įspūdį daro Gedimino Tiškevičiaus balsas. Tenoras! Dramatinis! Laura susižavėjusi ir tokia pat negailestinga: tik "zu laut" (per garsiai) ir "zu viel". Galų gale sulaukusi ne tiek garsumo, kiek skambumo, ji sustabdo Gediminą ir pasisukusi į auditoriją pranašo balsu paskelbia: "Das ist Ein Tenor!" Suprask, – didelis tenoras! Pertraukėlės metu lauko kavinaitėje geriant kavą, jaunatviška rašysena ji rašo rekomendaciją. Mat Gediminas jau įstojo į Guildhallo mokyklą, betrūksta pinigų, kad turėtų ką valgyti. Čia pat spontaniškai gimsta pagarbus, tačiau įsipareigojantis tekstas: fondui būsianti garbė, jei parems talentą. Spontaniškai ir galutinai patvirtinama trumpesnė ir patogesnė Gedimino scenos pavardė – Gediminas Varna, tai leidžia jo mamytės Varnaitės pavardė.

Mano Milda beveik pavyduliauja. Ak, jei ir ji būtų tenoras! Ji dar nežino, kad kursų pabaigoje Laura Sarti radijo žurnalistams ir poniai iš Paryžiaus konservatorijos pristatys ją kaip geriausią ir gabiausią dalyvę, o išgirdusi jos dainuojamą Donizetti Liučijos ariją neturės ką prikišti ir parašys rekomendaciją į Guildhallo mokyklą. Milda rudenį įstos, laimėdama didžiuliame konkurse vieną iš trijų apmokamų soprano vietų.

Tuo tarpu Laura pagauna mano iškalbingą žvilgsnį, kuriame turbūt kasdien perskaito vieną ir tą patį klausimą: "Kodėl ji, garbingo amžiaus dama, karo lakūno (su puikia pensija!) žmona, nesiilsi, o keliauja per pasaulį skersai išilgai, triūsia be atvangos..." Nieko nelaukusi, Laura žiebia atsakymą: "Negaliu kitaip gyventi, tuoj imčiau ir numirčiau. Kartais būnu quasi morta iš nuovargio, bet tai – niekis, palyginti su ta laime, kurią perskaitau dainininko akyse, kai jam pasiseka, kai galiu jam padėti, kai matau, kaip čia pat mano akivaizdoje jis keičiasi."

Žvelgdama į jos dideles, tamsias vyšnių spalvos akis, į judrias ir glotnias, amžiaus nė iš tolo neišduodančias rankas (jos, beje, ypač šiltos!), stebėdama jos lengvą eiseną ir sportišką figūrą, mąstau, kad Lauros Sarti gyvybingumo paslaptis – ne vien jos aistra profesijai. Ji jaunatviška ne tik dėl to, kad daro tai-tchi mankštą... Laura Sarti turi tą unikalią duotybę, kurią sunku įvardinti, tačiau kurią tučtuojau atpažįsti kaip ypatingą ir būdingą tam tikrai kastai. Susitikęs tokį žmogų aikteli: čia iš tų šventai apsėstųjų, kurių dvasios žiežirba amžinoje šviesos ir tamsos priešpriešoje neleidžia šviesai užgesti.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:39:05 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba