SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-11-21 nr. 590

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Piligrimai ir kiti
10

Muzika 
• Beata Leščinska
Nuo tautiškumo iki...
1
• KONCERTAI
• Skirmantė Valiulytė
Muzikos tiltas tarp Švedijos ir Lietuvos
1
• LTV eteryje – laidos apie muziką melomanams ir ne tik
• Petro Radzevičiaus alto klasės vakaras25
• Vilniaus kvarteto ciklą užbaigs ispanų muzika
• Svečiuose – įžymus pianistas iš JAV
• "Vilnius Gospel 2003"1
• Kompozitoriaus Rodiono Ščedrino kūrybos vakaras2

Dailė 
• Vida Mažrimienė
Reveransas Melpomenei
1
• Jurga Armanavičiūtė
Investicijos pagal "Maldį"
5
• Lietuvos fotomenininkui – "Henkel" meno prizas
• PARODOS

Literatūra 
• Ar ne vėlu mokytis iš klaidų?
• Laumiškumo ženklai5
• Ramūnas Kasparavičius
Jausminas ir Pažadėsa
5
• VAKARAI

Teatras 
• Alė Strik
Teatro susinaikinimo akcija
 Rasa Vasinauskaitė
Esu su kauke, esu saugus
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kenčiančios yra įdomiausios10
• Žiūrėti ir keistis5
• "Skalvijos" kino centre rodomi "Reportažai iš Lietuvos požemių"1
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Projekto "Vilniaus galerija" naujajame savivaldybės pastate konkurso sąlygos

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Esu su kauke, esu saugus

Williamo Shakespeare’o "Venecijos pirklys" Kauno dramoje

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arnoldas Jalianiauskas (Porcija)

Pirmasis šio sezono Kauno dramos teatro spektaklis kviečia suklusti. Maža to, kad beveik nuo pradžios iki pabaigos laiko intrigos atomazgos spėlionių įtampą, bet dar ir įvelka ją į nespalvotą, grafinį scenovaizdžio rūbą. Tikėtis ar laukti spalvingos komedijos ir šekspyriškųjų pasažų būtų naivu – režisierius statytojas Jonas Vaitkus, jo pagalbininkas režisierius Paulius Budraitis, scenografė Jūratė Paulėkaitė ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė šįkart įprastai juokauti nelikę. Įprastai – vadinasi, būdingai Kauno dramos teatro scenai; išorinė askezė, beveik "supančiota" ir "suliniuota" (kaip ir scenos erdvė) aktorių vaidyba komišką intrigą suka dramiškosios link. Tiesa, dramiškumo irgi nereikėtų suprasti tiesiogiai – ne kančios ir išgyvenimų motyvai slapstosi po balto grimo veikėjų kaukėmis ir "dekadentiškais" pudruotais perukais. Greičiau – tiesa ir netiesa, arba tikroji ir vaizduojamoji prigimtis, režisieriaus subtiliai pridengiama kazanoviška beveik visų veikėjų išvaizda, kontrastu priešpriešinama atviro veido ir atvirų įsitikinimų žydui Šeilokui bei jo dukteriai. Ir ne skolos Šeilokui išieškojimas atsiduria spektaklio centre, o tai, kad esant tokiai apsupčiai, kokią pristato režisierius, jokios tiesos ir jokio teisingumo būti tiesiog negali.

Jono Vaitkaus sprendimas visus moterų vaidmenis, išskyrus Šeiloko dukters Džesikos (aktorė Giedrė Ramanauskaitė), atiduoti vyrams neturėtų šokiruoti dėl paprastos priežasties – Shakespeare’o laikais jo teatre visus vaidmenis atliko vyrai. Tačiau šįkart vaidmenų paskirstymas turi ir kitą prasmę – vyrų draugija su savo santykiais atstovauja tokiai pasaulio sąrangai, iš kurios išstumiami visi svetimi. Savieji priklauso venecijiečių kastai, vadinasi, ir karnavališkai maskuotei, bet unifikuota jų apranga (juodi marškiniai ir juodos kelnės), kaip ir unifikuotas grimas, dar labiau pabrėžia vyrų grupės ir Šeiloko priešybę. Šiuo požiūriu Šeilokas (aktorius Liubomiras Laucevičius) – ne tik vienintelis tėvas, kurio dukterį suvedžioja prašmatnus venecijietis, ne tik vienintelis žydas, kuris skolina kitam venecijiečiui pinigų, bet ir vienintelis vyras, prieš kurio vyriškumą (!) sukyla visa tik vyrus vaizduojanti bendrija. Čia ir glūdi tas dramiškasis grūdas, kuris, viršydamas pjesės įgaliojimus, formuoja spektaklio veiksmo erdvę ir vaidybos manierą.

Tai, kad beveik visus veikėjus režisierius unifikuoja, pajungia vienam konfliktui ir vienam sumanymui, dar nereiškia, kad spektaklis, šią temą paženklinęs, galėtų ir baigtis. Anaiptol. Shakespeare’o "Venecijos pirklio" linijos Vaitkaus spektaklyje surezgamos į vieną nenutrūkstančią "meilės" intrigą, į kurią įpainiojamos ne tik dvi svarbiausios poros – Basanijus ir Porcija, Lorencas ir Džesika, bet ir Antonijus ir Basanijus bei visa vyriškoji giminė. Ir kuo toliau, tuo akivaizdesnis darosi šios intrigos finalas – Šeilokui lemta pralaimėti.

Apibrėždamas temą ir konfliktą, režisierius čia kaip niekad tikslus ir negailestingas. Tokio paties tikslumo jis reikalauja ir iš aktorių, randančių ir pabrėžiančių savo veikėjų elgesį ir manieras. Būtent jų manieros, judėjimo būdas, kalbėjimo intonacijos ir balso moduliacijos išskiria vyrus ir suteikia jiems nepakartojamo individualumo. Šioms variacijoms, regis, nėra ribų – įvaizdžiai dauginasi pradedant Gintaro Adomaičio Antonijaus melancholiška ir arogantiškai narciziška gestikuliacija, Egidijaus Stanciko Basanijaus viliokiškomis intonacijomis ir judesių gracingumu ir baigiant Kęstučio Povilaičio Lorenco erotišku murkimu, demonstruojančiu ir jo aistras, ir gyvenimo būdą. Šalia venecijiečių manieringumo, besiskleidžiančio ir besikeičiančio kaip ir scenovaizdžio juostos, Liubomiro Laucevičiaus Šeiloko tiesumas ir natūralumas – tarsi ta virpanti, bet nelūžtanti plieno juosta, kurią kaip tikėjimo ir prigimties tikrumą nešioja greta Šeiloko nuolat atsiduriantis Dainiaus Svobono Tubalas. Regis, ši juosta ir neleidžia Šeilokui palūžti įsuktam į venecijiečių pinkles beveik kaip į kartkartėmis praridenamą padangą – "savo kilpą".

iliustracija
Liubomiras Laucevičius (Šeilokas)
M. Petrausko nuotraukos

Atviras ir vietos bei laiko neženklinantis scenovaizdis išstumia į pirmą planą aktorius ir intrigą. Tačiau režisierius modeliuoja ne tik veikėjų santykius, bet ir tik šiam spektakliui būdingą estetiką. Gražuolė Arnoldo Jalianiausko Porcija ir jos tarnaitė Dainiaus Valučio Nerisa – kito pasaulio ir kitokios kultūros atstovės: balti japoniški apdarai ir baltas veidų grimas, ritualizuoti judesiai ir kalbėjimo būdas hipnotizuoja ne tik venecijiečius. Iš pradžių išoriškai nuo Šeiloko istorijos atskyręs Porcijos vedybų istoriją (trijų dėžučių linija), netrukus režisierius ją įpina į bendrą spektaklio konfliktą. Viena vertus, taip atiduodama duoklė teatro tradicijoms (japonų scenoje moteriškus vaidmenis tai pat vaidina tik vyrai), kita vertus, būtent suvienijus tradicijas ryškesnė ir pasmerktesnė darosi ne tik Šeiloko, bet apskritai "kitokio" drama ir situacija.

Naujuoju "Venecijos pirkliu" režisierius Vaitkus galėtų paprieštarauti Erichui Auerbachui, žymiojoje knygoje "Mimezis" rašiusiam, kad nors žydas Šeilokas ir atrodo tragiškas herojus, jis artimesnis farso figūrai. Liubomiro Laucevičiaus Šeilokas greičiau dramatiškas, ir šis jo dramatizmas spektaklyje atveriamas ne vien per luominius ar religinius skirtumus. Būdamas vienintelis tarp vyrų atviras, neprisidengęs jokiomis kaukėmis ir maskuotėmis, kiek juokingas savo atsidavimu turtui ir pelnui, tačiau be komiškų ar farsinių spalvų, Šeilokas spektaklyje yra vienintelis teisingas ir tikintis, nors šis jo teisingumas aukojamas kaip eilinė venecijiečių pramoga. Tiesa, netikėtai spektaklio metu pasisukus intrigai, pradedi laukti ir kitokio jos finalo. Bet režisierius istorijos nekeičia – venecijiečiai triumfuoja, vadinasi, triumfuoja ir apgavystės.

Spektaklis lėtai ir užtikrintai įplaukia į mūsų kasdienybės vandenis. Ankšta po kaukėmis, bet užtat saugu.

Ar todėl, kad "po kaukėmis", iš programėlės dingo aktorių vardai?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:38:49 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba