SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-11-21 nr. 590

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Piligrimai ir kiti
10

Muzika 
• Beata Leščinska
Nuo tautiškumo iki...
1
• KONCERTAI
• Skirmantė Valiulytė
Muzikos tiltas tarp Švedijos ir Lietuvos
1
• LTV eteryje – laidos apie muziką melomanams ir ne tik
• Petro Radzevičiaus alto klasės vakaras25
• Vilniaus kvarteto ciklą užbaigs ispanų muzika
• Svečiuose – įžymus pianistas iš JAV
• "Vilnius Gospel 2003"1
• Kompozitoriaus Rodiono Ščedrino kūrybos vakaras2

Dailė 
• Vida Mažrimienė
Reveransas Melpomenei
1
 Jurga Armanavičiūtė
Investicijos pagal "Maldį"
5
• Lietuvos fotomenininkui – "Henkel" meno prizas
• PARODOS

Literatūra 
• Ar ne vėlu mokytis iš klaidų?
• Laumiškumo ženklai5
• Ramūnas Kasparavičius
Jausminas ir Pažadėsa
5
• VAKARAI

Teatras 
• Alė Strik
Teatro susinaikinimo akcija
• Rasa Vasinauskaitė
Esu su kauke, esu saugus
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kenčiančios yra įdomiausios10
• Žiūrėti ir keistis5
• "Skalvijos" kino centre rodomi "Reportažai iš Lietuvos požemių"1
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Projekto "Vilniaus galerija" naujajame savivaldybės pastate konkurso sąlygos

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Investicijos pagal "Maldį"

Dailės kūrinių aukcionas "Maldžio" galerijoje

Jurga Armanavičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aukcionui pristatytų kūrinių paroda "Maldžio" galerijoje

Jei susiklosčius tam tikroms aplinkybėms staiga tektų "besti pirštu" į lyderio poziciją besidalijančias dabartines Vilniaus galerijas, "Maldžio" galerija būtų viena pirmųjų. Argumentai paprasti. Pirma, čia suformuotas specifinis – galerijos, meno kūrinių ir antikvarinių baldų salono – institucinis tipas, kuriame neapsiribojama vien parodų rengimu, o dirbamas įvairesnis kultūrinis darbas. Antra, "Maldis", kaip ir kiekviena solidesnė galerija, turi savo (nepaisant kai kurių išimčių) uzurpuotą sritį (t.y. XX a. lietuvių dailė) bei aiškiai besiformuojančią nuosavų dailininkų plejadą. Tai užtikrina ne tik nuosavos publikos radimąsi, bet ir kryptingą parodinę veiklą, įkandin kurios "Maldyje" pastaruoju metu velkasi ekstravagantiškas provokacijos šleifas (audringai nuskambėjo A. Samuolio tapybos paroda 2003 metų vasarį). Dėl to formuojasi sveikas diskusijų laukas ir polemika kompetentingiausiuose kultūriniuose leidiniuose (apie A. Samuolio parodą buvo polemizuota "Šiaurės Atėnuose", "7 meno dienose", "Dailėje", "Veide", "Omni laike"). Galiausiai trečia – "Maldis" kuria šiuolaikiškos galerijos įvaizdį. Apie tai byloja ką tik pasibaigęs dailės kūrinių aukcionas "Geros investicijos". Kas čia šiuolaikiško? Ogi tai, kad ši meno prekybos strategija pas mus dar nėra įgavusi Vakarų šalims tolygaus pagreičio (ten aukcionai jau vyksta internete). Todėl būtina pažymėti, kad sakydama "šiuolaikiška" turiu galvoje ne tarptautinį, bet vietinį – lietuviškąjį kontekstą. Štai kad ir 1997 m. E. Lubytė viename straipsnyje patikino, kad "kol kas pas mus nepraktikuojama Vakaruose populiari dailės rinkos kūrimo forma – aukcionai". Nereikia tikėtis, kad praėjus penkeriems metams nuo tos frazės ištarimo šioje srityje įvyko radikalių pokyčių, tačiau verta džiūgauti, kad šiokių tokių jau esama. "Maldyje" surengtas (lapkričio 13 d. įvykęs) aukcionas provokuoja tokius svarstymus: dailės rinką įtakojanti aukcioninė galerijų veikla ir aukciono, kaip vienos iš meno rinkos formų, reikšmė meno pasauliui.

Kultūrai tampant, Mikaelio Lofgreno žodžiais tariant, "labai naudingu naujosios pasaulio ekonomikos sektoriumi", būtina plėtoti savo šalies meno kūrinių rinką. Bet Lietuvoje meno rinka dar realiai neveikia. Priežastys akivaizdžios – atsilikimą nuo Vakarų šalių dailės rinkos lėmė sovietmečiu suformuota uždara, valstybės reguliuojama dailės rinka. Pasak E. Lubytės, "dailės kūrinių apyvartą vykdė valstybinės institucijos: muziejus, turėdamas biudžetinių lėšų, įsigydavo šiuolaikinių dailininkų darbų iš parodų, o privataus vartotojo paslaugoms buvo DS priklausančios dailės kūrinių parduotuvės, kuriuose savo kūrinius parduoti galėjo tik LTSR DS nariai". Pasibaigus centralizuoto dailės kūrinių pirkimo erai, valstybės funkcijas perėmė galerijos. Tačiau gausus komercinių, nekomercinių, privačių, valstybinių galerijų ir muziejų tinklas šiandien tėra tik viena rinkos mechanizmo funkcionavimo sąlyga. Kita, daug svarbesnė, yra menininkų ir dailėtyrininkų iniciatyva organizuojant prekybą. Pas mus galerininkai yra įpratę gan pasyvokai laukti pirkėjo (neužmirškime, kad visada yra išimčių; šiuo atveju išimtys galėtų būti taikomos daugeliui komercinių galerijų, kurių vidaus politika yra orientuota į prekybinius santykius). Ne naujiena, kad paprastai greta nuosavų dailininkų egzistuoja ir nuosavų (t.y. pastovių) pirkėjų lyga. Tačiau antroji dažnai būna kur kas menkesnė už pirmąją. Šioje vietoje kaip ir neliktų ką kaltinti – rodos, galerininkai, tikėdamiesi pritraukti klientus, griebiasi įvairaus pobūdžio vilionių: išsiuntinėja šūsnis pakvietimų į savo organizuojamus renginius privatiems asmenims, firmoms, verslo organizacijoms, bankams; skoningai įrengia internetines svetaines (reta kuri dabar jos neturi), rūpinasi išleisti kokybiškus, spalvingus katalogus ir t.t. Nors šios priemonės yra iškalbingos, išsamios ir gausios, tačiau žiūrint potencialaus pirkėjo akimis tai – ne pakankamai aktyvi agitacija. Vaizdiška, karnavališka postmodernybė reikalauja kultūrinių atrakcijų, iš kurių parankiausia šiuo atveju galėtų būti aukciono forma. Tam tikrą parodų atidarymus ignoruojančių dalyvių kiekį aukcionas pritrauktų galimybe konkuruoti, troškimu laimėti, pasireklamuoti, azartiška atmosfera ir panašiais išoriniais veiksniais. Beje, "Maldžio" galerijos parodų kuratorius V. Liutkus prieš prasidedant aukcionui patikino, kad meno kūrinio įsigijimas yra keleriopa investicija: pirma, tai yra investicija į kapitalą (metams bėgant, kyla ir kūrinių kainos, tad nenuostabu, jei aukcione įsigytas kūrinys po kelerių metų atneš pelno). Antra, investicija į savireklamą (kūrinys gali būti skolinamas iš savininko įvairioms parodoms, rengiant reprodukcijų albumus ir pan.). Taip pat "Maldžio" aukciono taisyklėse yra pasakyta, kad kūrinius aukcionui atrenka jo rengėjas (t.y. galerija). Vadinasi, galerija pati gali laisvai rinktis norimą aukciono pakraipą: rengti teminius, žanrinius, griežtai apibrėžto laikotarpio, dailės šakų ar net kilnojamuosius aukcionus ir pan. Antai "Maldžio" aukciono įstatuose išryškėja tam tikras meno kūrinių atrankos kriterijus – pristatomi ne senesni nei 50 metų Lietuvos dailininkų kūriniai. Greta dominuojančios tapybos, pardavimui buvo pristatyti grafikos ir skulptūros darbai. Iš pirmo žvilgsnio tokia "diskriminacinė" grafikos ir skulptūros atžvilgiu aukciono rengėjų strategija pasiteisino paties aukciono metu: daugiausiai parduota būtent tapybos kūrinių, o grafikos ir skulptūros darbus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Akivaizdus ir dar vienas galerijos laimėjimas – platus stilių, laikotarpių, krypčių diapazonas, taikantis į įvairiopą pirkėjo skonį. Pavyzdžiui, greta M. Cvirkienės (aukcione parduoti du jos natiurmortai), A. Kuro, H. Čarapo, A. Petrulio, P.R. Vaitekūno, A. Stasiulevičiaus, R. Martinėno, J. Daniliausko (vieno populiariausių aukciono menininkų) tapybos buvo pristatyta ir Š. Saukos, A. Vozbino, B. Gražio, H. Natalevičiaus, R. Sližio (iš pastarojo autoriaus aukcionui pristatytų keturių darbų parduoti net trys) kūryba.

iliustracija
Raimundas Sližys. "Gyvatės tema"
A. Anglickaitės nuotraukos

Sprendžiant aukciono, kaip aktyvios meno rinkos strategijos, klausimą, kyla dar vienas svarbus, beje, natūralus rūpestis: kas, ko ir kiek gauna iš aukciono? Žinant George’o Dickie pristatytą institucinę meno teoriją, pirmoji klausimų triados dalis – kas – iškart tampa aiški. Tad dabar belieka išsiaiškinti likusias dvi. Taigi, ko ir kiek gauna pirmoji G. Dickie teorijos dalis – meno kūrinys (arba kokia meno kūriniui iš to nauda)? Atsakymas paprastas – meno kūrinys pradeda funkcionuoti pagal savo paskirtį – tampa kažkieno nuosavybe. Tiesa, pats G. Dickie meno kūriniui nekėlė būtinos sąlygos būti nupirktam. Jis tik akcentavo sąlygą būti pristatytam meno pasaulio publikai.

Antrajai G. Dickie teorijos daliai – menininkui – aukcionas galėtų teikti dvejopos naudos: finansinės (išskyrus tuos atvejus, kai kūrinius aukcionui pateikia ne kūrinio autorius, o savininkas, kolekcionierius) ir savireklaminės (gera proga atkreipti dėmesį į save).

Publika – tolesnė meno pasaulio grandis – pagal tai, kokių interesų vedinas žmogus atėjo į aukcioną: domėtis ar dalyvauti, skirstoma į aktyviąją ir pasyviąją, arba į dalyvius ir stebėtojus. Atitinkamai pagal suinteresuotumą, pirmųjų tikslas – įsigyti, antrųjų – sužinoti. Rodos, kad šiuo metu Lietuvoje meno kūrinių įsigijimu dėl savaime suprantamų priežasčių yra suinteresuoti tik meno kūrinių kolekcionieriai (vėl primenu išimties taisyklę).

Pirkėjas, kad ir kas jis būtų, įsigijęs meno kūrinį, kaip jau buvo užsiminta anksčiau, gautų dvejopos naudos: finansinės (po kiek laiko perparduodamas kūrinį) ir savireklaminės (pastarasis argumentas jau gali pradėti skambėti kiek neurotiškai, bet nerandu grakštesnio žodžio). Toliau – galerininkų ir kuratorių grandis. Šiuo atveju nuo spėlionių gelbsti 17-asis "Maldžio" aukciono įstatų punktas, kuris skelbia, kad už parduotą kūrinį aukciono rengėjas (t.y. galerininkai ir kuratoriai – G. Dickie institucinės meno teorijos grupė) gauna 15 proc. nuo galutinės pardavimo kainos. Tai, manau, yra gana solidžios pajamos. Galiausiai paskutinė dalis – meno pasaulis ir meno pasaulio sistema – tampa logišku šio teksto išvadų imperatyvu, mat nusakyti aukciono reikšmę visam meno pasauliui yra tas pats, kas susumuoti tai, kas jau pasakyta.

Tad išvada būtų tokia: dažnesni aukcionai šiuolaikinėje lietuviško meno rinkoje galėtų tapti aktyviu katalizatoriumi, ne tik pagreitinančiu prekybą kūriniais ir Lietuvių kultūros integraciją į tarptautinę kultūros industriją, bet kartu populiarinančiu bei reklamuojančiu meną, jo kūrėjus, kolekcionierius ir rengėjus. Baigsiu nūdienoje populiariu eurointegracijos matavimo vienetu. Galbūt netrukus išsipildžius šiam užkeikimui ne tik sutvirtės mūsų meno rinkos sistema, bet ir padaugės galinčių eilinę dieną eiliniame aukcione (gal net internete) įpirkti, tarkim, "natalevičių" arba "sauką", arba "stanikus". Tikėkimės.

 

Skaitytojų vertinimai


2254. omega2003-11-25 11:18
o kiek vienas kurinys kainavo idomu?

2277. JA2003-11-28 18:36
Vidutiniskai mazdaug apie 2000 lt.

2278. vynetu2003-11-28 18:53
o jeigu asneturiu tos valiutos?

2307. JA2003-12-02 16:55
Todel ten ir neteko sutikti "neturinciuju". Na, isskyrus mane, zinoma.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:38:31 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba