SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-11-07 nr. 588

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Skulptūrinė keramika
1

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Retų, bet vertingų rečitalių metas
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Groti taip, tarsi žinotum tiesą
2
• Vladas Zalatoris
Tarp dviejų pasaulių
• Beata Leščinska
Praeitis ir utopija
6
• "Rigoletas" grįžta į Vilniaus operos sceną
• Festivalyje "Švedijos garsai" skambės įvairi muzika7
• Pianistų meistriškumo seminaras Klaipėdoje
• Skambės gospelai1
• Zoom In 2" – naujausios lietuvių muzikos ataka1
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Beveik apie žmogų
2
• Iš tylos – į tylą
• Elena Černiauskaitė
Žiūrinčios
• PARODOS

Literatūra 
• Birutė Jonuškaitė
Laidoti negalima auginti
2
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Savo tėvų vaikai
 Audronis Liuga
Ratas užsidaro
13
• "Venecijos pirklys" šiandien2
• TEATRAI

Kinas 
• "Scanorama" prasideda4
• Pasiilgote Schwarzennegerio?2
• Pažintis su legenda
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Teatras

Ratas užsidaro

Mintys po Oskaro Koršunovo spektaklio

Audronis Liuga

[skaityti komentarus]

iliustracija
D. Matvejevo nuotr.

Per penkerius gyvavimo metus "Oskaro Koršunovo teatras" (OKT) tapo pirmuoju mūsų kultūros fenomenu, suderinusiu alternatyvaus meno ir popkultūros dėsnius. Su kiekvienu nauju spektakliu įtvirtindamas žiūrovų sąmonėje naują teatrinę kalbą, režisierius Oskaras Koršunovas ją konstravo išnaudodamas besiformuojančius masinės kultūros stereotipus ir savąją naujosios kartos lyderio charizmą, talentingą gebėjimą estetinėmis priemonėmis valdyti publikos sąmonę, "skandalingumo" aureolę renkantis dramaturgiją ir ją interpretuojant… Su naujausiu, teatro gyvavimo penkmetį ženklinančiu Koršunovo spektakliu "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija" šis fenomenas įgavo užbaigtą išraišką, kuri jam ištikimų žiūrovų būriui tapo teatrinio meno etalonu. Prie to prisidėjo ir visa idėjinė teatro įvaizdžio kūrimo mašina, pagrįsta kultūrologinių interpretacijų ir pramogų verslo dėsnių dialektika.

Oskaras Koršunovas plėtojo savo teatrinę kalbą, novatoriškai išmokdamas naujos dramaturgijos ir klasikos pamokas. Žudymu pasibaigiantis vaikų maištas prieš tėvų aklumą "Ugnies veide", beviltiškas jaunųjų "Shopping and Fucking" herojų protestas prieš "tėtušių" ideologiją, pagrįstą "civilizacijos kaip pinigų" lozungu buvo išreikšta ne vien realistinėmis priemonėmis, o pasitelkiant klasikinės tragedijos kategorijas. Čia pat statydamas klasiką, režisierius jos dėsnius pritaikydavo šiuolaikinio jauno herojaus pasaulėjautai, kuriai atstovavo Oidipas ir Meistras. Šitaip, laikui bėgant, susiformavo savotiškas Koršunovo teatro diskursas, egzistuojantis tarp novacijos ir tradicijos, šiuolaikiškumo ir klasikos. Iš jo ilgainiui išsikristalizavo tam tikri pastatyminiai modeliai ir išraiškos priemonės. "Romeo ir Džuljetos" pastatymą galima pavadinti šių modelių ir priemonių triumfu, kartu žyminčiu tam tikrą regresiją, kai novacija pereina į reprodukavimo stadiją.

Čia svarbus ne vien estetinis, bet taip pat ir ekonominis veiksnys. Ne paslaptis, kad OKT, siekdamas to ar ne, tapo rinkos reiškiniu. Egzistuodamas kaip nepriklausomas ir pats save išlaikantis organizmas, jis buvo priverstas paisyti rinkos dėsnių, o ne vien alternatyviai maištauti. Kita vertus, šiais laikais talentingi maištautojai rinkoje yra paklausūs, ir tai demonstruoja kai kurie žinomi popkultūros reiškiniai. Svarbiausia – mokėti maištą pateikti. OKT to išmoko, ir su tuo jį galima pasveikinti.

Suprantu, kad popkultūros analogai nėra tinkami kalbant apie teatrinę kūrybą. Todėl pateiksiu Oskaro Koršunovo atvejui artimesnį Europos jaunojo teatro lyderiu pakrikštyto Thomo Ostermaierio pavyzdį. Kai šis režisierius perėjo vadovauti legendiniam "Shaubühnes" teatrui, skurdžiame "Baracke" teatre subrandintos maištingos jo idėjos buvo adaptuotos masinės publikos skoniui. Dėsninga, kad prabangūs pastarojo meto Ostermaierio pastatymai yra grindžiami naujosios dramaturgijos suformuota skandalo estetika, pasitelkiama interpretuojant klasiką… Nors manau, kad Koršunovas yra talentingesnis režisierius už Ostermaierį, tačiau ir jis pradeda suktis tarp tų pačių savo idėjų, jų išraiškai pasitelkdamas atrakcioninę estetiką.

Atrakciono sąvoką, paveikusią sąlyginio teatro evoliuciją, prieš šimtmetį pavartojo režisierius Mejerholdas po pirmųjų savo teatrinių bandymų parašytame straipsnyje-manifeste "Atrakcionų montažas". Jame teigiama, kad teatre galima sukurti naujas reikšmes ir idėjiškai valdyti žiūrovų sąmonę montuojant skirtingus nereikšmingus, bet paveikius atrakcionus. Šiuolaikinis vaizdų teatras vis labiau perima "atrakcionų koliažą", kuriame suskaidyti fragmentai yra patrauklūs patys savaime ir kuria ne naujas reikšmes, bet skirtingų daugiakultūrių kontekstų diskursą. Tokių pavyzdžių šiuolaikiniame Europos teatre yra daug. Šia linkme, regis, suka ir Koršunovas.

Gal savaip dėsninga, kad apoloninis reikšmių perteklius, pasiektas "Oidipe karaliuje", "Romeo ir Džuljetos" pastatyme virto atrakcioniniu dionisiniu šėlsmu. "Įstabiojoje ir graudžiojoje… istorijoje" įstabus yra būtent šis meistriškai konstruojamas šėlsmas, demonstruojantis režisūrinių priemonių ir jomis kuriamų vaizdų perteklių. Tiesa, atrakcioninius sprendimus Koršunovas išnaudojo interpretuodamas "Meistrą ir Margaritą" ir "Oidipą karalių". Tačiau – esminis skirtumas – tai buvo giliai asmeniški spektakliai, kuriuose atrakcioninis teatrališkumas padėdavo išryškinti ir plėtoti individualią režisieriaus temą. "Įstabiojoje ir graudžiojoje… istorijoje" asmeninį režisieriaus pasisakymą ir novaciją keičia sukurtų modelių reprodukavimas. Modelis, anot Baudrillard’o, – tai simuliacijos pagrindas, einantis "pirma mažiausio fakto". Kalbant apie Koršunovą tai reiškia, kad modelis jau sukurtas, dabar tereikia į jį įvilkti atitinkamą literatūrinį turinį.

"Romeo ir Džuljetos" interpretaciją sudaro du jau anksčiau Koršunovo teatre eksploatuoti dalykai. Visada režisierių dominusi sapnų, fantazmų, pasakinės vaikiškos vaizduotės sfera yra ta fikcija, kuri buvo išraiškingai realizuota dar Shakespere’o "Vasarvidžio dienos sapno" interpretacijoje. "Įstabiojoje… istorijoje" matome jos karnavalinę variaciją. Kita sfera – tėvų ir vaikų konfliktas, eksploatuotas ankstesniuose režisieriaus spektakliuose "Shopping and Fucking" bei "Ugnies veidas", – šįkart vėl tampa varomąja spektaklio jėga. Tai, kas spektaklyje įvyksta, yra ne personažų evoliucijos nulemtas faktas, o atpažįstamų Koršunovo teatro modelių – fikcijos ir socialinės problematikos – konstrukcija, įvilkta į estetiškai įspūdingą formą, kuriamą pasitelkus žinomų animacinių filmų citatas ir popkultūros stereotipus.

Jau tapo įprasta, kad OK teatro herojus yra vaikas, kuriam nelemta subręsti ir suaugti. Lengvai pažeidžiama vaikiška pasaulėjauta ir iš jos gimstančios baimės, išgyvenimai, troškimai susiduriant su banaliai agresyviu pasauliu tapo savotišku pretekstu režisieriui kurti savo spektaklių dramatines kolizijas. Berods, "Oidipe karaliuje" šis vaikiškas herojus pirmą kartą pabandė suaugti, išeiti iš savo smėlio dėžės ir tapti vyru. Suvokimo aktas, pavaizduotas vienoje stipriausių pastarojo meto Koršunovo teatro scenų, kai Oidipas "plaukia" stovėdamas ant iškeltų sūpynių krašto lyg pakibęs tarp dangaus ir žemės, suvokdamas savo "menką" prigimtį, manau, buvo ne tik herojaus, bet ir režisieriaus brandos ženklas. Kaip, beje, ir visas "Oidipo karaliaus" spektaklis: jis trikdė ir provokavo, bet išreiškė brandų požiūrį į klasiką ir tragišką herojų. Ir ne tik – ar jaučiate, kokio dabar spektaklis įgavo politinio aktualumo… To, deja, nepasakyčiau apie "Romeo ir Džuljetos" interpretaciją. "Oidipe karaliuje" tragiškos kolizijos lūžis sutapo su vaikiškos pasaulėjautos pabaiga ir įtaigiai išreikštu jos išgyvenimu. "Įstabiojoje… istorijoje" tragedija bandoma paversti aklą vaikystės aukojimą ant įspūdingo virtuvės-altoriaus stalo.

Mintis apie tai, kad tėvai aklai aukoja savo vaikus, yra apverstas "Ugnies veido" teiginys, jog vaikų maištas prieš tėvų aklumą tampa ir jų pačių tragedija. Beje, pastaroji interpretacija atrodo stipresnė ir įtaigesnė už melodramatiškai "graudžią" Romeo ir Džuljetos istoriją. Tai ypač matyti, kai pagrindinius personažus įkūnija tie patys aktoriai Rasa Samuolytė ir Gytis Ivanauskas, vaidinę ir jaunus "Ugnies veido" herojus. Apskritai susidaro įspūdis, kad Koršunovui labiau rūpi būtent aukojimo tema, o ne abiejų personažų meilės istorija. Suprantamas režisieriaus noras atsisakyti meilės romantizavimo, tačiau spektaklyje ji, užuot tapusi varomąja draminės kolizijos jėga, yra tik nekaltas aukojimo objektas. Nes aukojama nekaltybė ir turi likti nekalta.

Apskritai Romeo ir Džuljetos meilė spektaklyje, kitaip nei pjesėje, pavaizduota vienpusiškai (mačiau tik Rasos Samuolytės ir Gyčio Ivanausko duetą). Kai ši Džuljeta pirmą kartą pavadina Romeo savo vyru, iškart aišku, kad jiems nelemta tapti šeima, – abiejų meilės prisipažinimai panašūs į nekaltą vaikų meilės žaidimą, kurio graudi atomazga nesunkiai nuspėjama. Bet svarbi ne įžanga, kurioje tik eksponuojamas jausmų gimimas. Svarbus tas meilės brendimo procesas, kuriantis ir brandinantis pačius personažus, padedantis jiems suvokti save ir savo likimą. Pjesėje Džuljetos meilė ilgainiui tampa ne tokia jau nekalta: ji šaukiasi nakties, prašydama "išmokyt žaismo to, vardan kurio skaistybę atiduodam", ir veda Romeo paskui save, kad padėtų jam subręsti kaip vyrui. O Romeo bręsta ne tik bučiuodamas Džuljetą, bet ir po Merkucijaus nužudymo suvokdamas, kad yra "likimo žaislas", t.y. suvokdamas savo likimo tragizmą. Ir finale žudydamas Parį prie Džuljetos karsto, Romeo jo nepažįsta, tačiau suvokia, ką daro (šios scenos nėra spektaklyje). Šis Romeo veiksmas jau kitoks negu prieš tai įvykęs nekaltas susitepimas krauju iš keršto nužudant Tebaldą. O kur dar abiejų herojų nuojautos, kurių kaita nuo Romeo reakcijos į pirmąjį Merkucijaus sapną apie karalienę Meb iki Džuljetos apmąstymų prieš užmiegant ir finalinio Romeo sapno apie jųdviejų vestuves anapus liudija, kad personažų evoliucija nepriklauso vien nuo juos supančių socialinių konfliktų. Šią pjesės dalį Koršunovas palieka tarsi už spektaklio skliaustų. Ir suprantama kodėl – jam rūpi išryškinti būtent tragiškos aukos, kuri pražudo ir besikivirčijančias šeimas, motyvą.

Kaip kontrastas pagrindinių herojų nekaltybei pasitelkiamos farsiškai erotinės Shakespeare’o potekstės. Ištrauktos į paviršių ir išreikštos per Veronos aplinką, jos pučiasi kaip ta tešla, kuri minkoma, lipdoma, kapojama, mėtoma... Parodijuojama erotinė simbolika, išreiškianti dviejų šeimų kivirčų beprasmiškumą, atrodo kaip rableziškas karnavalinis šėlsmas. Neapykanta vaizduojama neįtikėtinai patraukliai. Sprogstamoji komiška jos galia auga kaip tie spektaklio pyragai ant mielių. Puikiai įvaldęs kontrasto principą, Koršunovas sugeba nutraukti komizmą jo aukščiausiame taške, pasukdamas istoriją į "graudžiąją" pusę. Spektaklio dramaturginis principas paprastas – kuo labiau auga aklas karnavalinis šėlsmas, tuo stipriau įtempiama dramatinė styga. Tačiau šis kontrastingas scenų kaitaliojimas yra režisūrinė priemonė, kompensuojanti pagrindinių personažų evoliucijos stygių. Todėl ir spektaklio kulminacija išspręsta ne tiek aktorine vaidyba, kiek pasitelkiant puikų groteskinį režisūrinį įvaizdį, kai aklai laimingi tėvai ruošia užmigusiai – mirusiai Džuljetai vestuvinius – įkapių drabužius. Po jo sekantis Romeo sugrįžimas ir jo isteriška rauda neturi tokio poveikio, kaip tylus aukojimo dramos suvokimas, kurį užbaigia kraupus finalinis miltais užbalzamuotų herojų žnektelėjimas į katilą – ostijos taurę.

Sutinku, kad režisūrinė spektaklio partitūra teikia daug dėkingų vaidybinių pozicijų aktoriams, tačiau per kraštus trykštantis vaidybinis azartas kartais darosi savitikslis. Tai sustiprina savotiško "glėbesčiavimosi" su žiūrovais įspūdį. Išraiškingiausių personažų pasirodymai yra laukiami ir nuspėjami. Antai nepakartojama Eglės Mikulionytės geraširdė senmergė Auklė nukonkuruoja kitus svarbesnius pjesės personažus tiesiog įvaizdžio atpažįstamumu ir meistrišku aktorės sugebėjimu valdyti publikos reakcijas. Jas kaitindama aktorė dar labiau pabrėžia asociacijas su chrestomatine animacinio filmo heroje, praturtindama jos įvaizdį erotinėmis užuominomis. Pateisinu išskirtinę Auklės reikšmę Koršunovo spektaklyje – ji, kaip tas didelis žaislinis Oidipo meškinas-Choras, yra iš vaikystės atkeliavęs vienintelis pagrindinių herojų palydovas ir sąjungininkas. Tačiau negerai, kai įvaizdžio kūrimas pradeda virsti aktoriaus soliniu numeriu.

Kai kurie vaidmenys Koršunovo spektaklyje demonstruoja, kad atskiri nuolatiniai jo aktoriai pradeda kurti besikartojančius tipažus. Taip pasakytina ne tik apie R. Samuolytės ir G. Ivanausko vaidmenis. Įsimintinas Vaidoto Martinaičio Kapuletis, tačiau tai – žanrinė Brajano iš "Shopping and Fucking" variacija. Įtaigus Dainiaus Kazlausko Merkucijus, bet ekspresyvi aktoriaus įtaiga jau tapo per dažnai eksplotuojama jo vaidmenų savybe nuo pat Daktaro vaidmens spektaklyje "Labas, Sonia, Nauji metai" laikų. Geras Dainiaus Gavenonio Paris – tikras "kiparisas". Bet toks jis jau buvo "Ugnies veide". Remigijaus Vilkaičio Fra Lorencas greičiau įdomus ne tiek kaip dar viena jau žinomo aktoriaus įvaizdžio parafrazė, kiek kaip simboliška Koršunovo naujų laikų dvasią įkūnijusio spektaklio jungtis su ankstesnės kartos idealus ir lūkesčius išreiškusia Nekrošiaus "Meile ir mirtimi Veronoje"...

Noriu pabrėžti: čia kalbama ne apie tai, kad "Įstabioji… istorija" yra prastas spektaklis. Anaiptol. Galbūt tai tobuliausias Koršunovo darbas. Tačiau klausimas – kokia šio tobulumo prigimtis? Ar ji nevaržo paties režisieriaus, kuris eksploatuoja savo priemonių ir temų arsenalą jų neatnaujindamas? "Apkaba" iššaudyta. Ratas užsidaro, kaip tame OKT logotipe. Ar jo simbolizuojamas energetinis centras suteiks naują impulsą režisieriaus kūrybai – parodys laikas. Mintyse skamba dramaturgės Sarah Kane populiarumo viršūnėje pasakyti žodžiai "nesu firminis ženklas, esu asmuo". Ar netiesa, Oskarai?

 

Skaitytojų vertinimai


2190. Arūnas :-) 2003-11-10 09:10
Puiki kritika. Liuks...

2192. ???2003-11-10 14:55
Tik neaisku kam skirta.. Ir kodel?

2193. Sveikuciai2003-11-10 15:54
Dziugu skaityti, nesitikejau is Liuga. Man irgi liko l. neskanu po spektaklio.

2196. teatrine :-) 2003-11-10 21:56
mano manymu, čia kolkas geriausia ir objektyviausia recenzija apie naujaji koršunovo spektaklį. tik ilgooooka, nors visi teiginiai absoliučiai teisingi ir tikslūs - nieko neišbrauksi.

2199. Kulisų kandis2003-11-11 13:11
Naivu manyti, kad režisierius it koks neišsemiamas šaltinis pateiks kritikams vis naujus dalykus. Tam tikras kartojimasis - natūralus reiškinys, ir nėra čia ko O.K. "kalti prie kryžiaus". Žinoma, tam tikras O. egzistencinės brandos stygius jaučiamas, bet ar jis išryškėjo pirmą kartą tik šiame spektaklyje?

2200. Jonas :-) 2003-11-11 15:00
Pagaliau ilgai ziurejas KRITIKAS tik atsigreze.Lyg niekados nebutu mates.Jubiliejaus proga.Akupunktura jau mirusiam tam ,kad kitiems akis pravalytu.Lyg ziurovai nemato,nors deje nemato.Per daug asmeniska ir `Vidinis uzsakymas"Tostas.Rezisierius prasikala is kiausinio?Pradzia.Aciu ir Audroniui ir Oskarui.Su Jubiliejumi.

2201. AS :-) 2003-11-11 18:07
kaip gera rasyti ka galvoji, o ne ka reikia.Ar ne tiesa Audroni?

2202. tie patys klausimai2003-11-12 10:53
Ar nenusizengta etiniams principams? Kritikas prodiusuoja kitus rezisierius, kitus teatrus - cia ratas ir uzsidaro. Perdem aiski visos tos kritikos potekste. Keista tik - kai OK pastate nuostabu spektakli "Labas Sonia Nauji Metai" ir uzbaige oberiutu trilogija, AL neskubejo kaip kiti darytiisvadu, jog rezisierius issieme ir kartojasi. Gal kritikas prarado savitvarda ir jau sensta?

2203. ratas uzsidaro?2003-11-12 15:32
Ratas niekada neuzsidaro, tokia jo esme. Bet ne tai svarbu. Panasiai galima kalbeti apie visus didziuosius kurejus, kurie turejo savo temas. Ju klausimai islieka tie patys ir nesikeicia pagal minios uzgaidas. Siaip zmones nera pastovus: tie kurie pries desimt metu vieningai laike Korsunova brandziu, dabar galbut prikisa egzistencines (?) brandos stoka, kas buvo meistryste - dabar lieka triukai, talentas - popmenas. Gera zinoti, kad tu vienas subrendai ir nebeskaitai pvz. Dostojevskio. Taip dazniausiai pasitaiko gavus bakalauro diploma, bet kai kam tas geras jausmas islieka kur kas ilgiau... O gal uzidares ratas zymi kokia nors absoliucia branda? O gal ratas yra dievas?

2205. Nera :-) 2003-11-12 16:37
Juk raso, kad spektaklis nera blogas. Kai kam ir `siuveju dienos kazkur` nera blogas, jei tai paguodzia (cia bajeris, tai nepalyginama). Tiesiog is Korsunovo tikimasi daugiau, ir manau, reikia atkreipti demesi, kad ne visai `miniai` sueis viskas ar bet kas. Aisku, kaip ir visi kiti dziaugiuosi, kad OK dar dirba Lietuvoj, ir tikiu, kad gims dar spektakliu, nepanasiu i nieka kita.

2224. Yra2003-11-19 14:48
Nei minia nori visko, nei spektaklis yra bet koks... Bet del to visi daugmaz sutinka. Vis delto kertu lazybu, kad po metu Audronis teigs, kad "Istabiosios" inerpretacija buvo giliai asmeniska ir turėjo (ar turi) dideli politini aktualuma. Ne taip?

2226. ne taip$2003-11-19 17:55
koks dar politinis aktualumas?! nepakanka renginiu tipo dvyracio zinios ar pagauk kampa? einant i spektakli maziausiai noriu isgirst ka nors apie politika/politikus ir pan.

2486. Apie aktualuma ir firmini zenka2003-12-18 14:58
Aisku koks - sociumo suskilimas i konkuruojancias grupes, kaukes, uz kuriu atpazistamas meluojantis kunigaikstis, vienuolis taikdarys ar aukle-tarpininke ir t.t. Nuo graiku laiku toks atpazistamumas buvo svarbus. Tai nera vien populiariuju laidu prerogatyva. Camus, kalbedamas apie savo Mara, dienorasty pazymi, kad jis socialinis ir kartu metafizinis kurinys, nes tai absoliuciai identiskos kategorijos. Tad einant i spektakli norisi, kad jis islaikytu abi sias puses. Man patiko, kad recenzijos autorius ivertino "Oidipo" tragedijos aktualuma. Vadinasi jis dar nera apkiautes ir hermetiskas. Tik nesupratau paskutines jo minties. "Mintyse skamba dramaturgės Sarah Kane populiarumo viršūnėje pasakyti žodžiai "nesu firminis ženklas, esu asmuo". Ar netiesa, Oskarai?" Cia esama klaidingos prielaidos - Sarah taip sake budama nepopuliari, kai buvo kritikuojama uz sudetingas nepastatomas dramas ir jai patarinejo rasyti ka nors komercinio, firminio. Populiari ji pasidare tik po mirties. Tuo sakiniu ji gyne save, savo pasauleziura, asmenybe. Jai napavyko.. Oskaras is tiesu yra populiarus ir pats pasirasytu po Kane formuluote, ta beje ir daro visuose savo spektakliuose, tegu ir su autoreferencijomis ir su tais paciais aktoriais. Tam jis turi visas teises, juolab kad neplagijuoja ir neuzsiima komercinija.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:38:17 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba