SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-11-11 nr. 683

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Helmutas Šabasevičius
Pasijos pagal Aną
25

Muzika 
• Įnoringoji "Karmen"2
• Edmundas Gedgaudas
Žodis Aldonai
2
• Skambantis Čiurlionis
• "Kremeratini" debiutas
• Solisto jubiliejus2
• Pagerbtas Konrado Kavecko atminimas1
• Patikslinimas3
• KONCERTAI

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Atsitokėjimai
• Goda Giedraitytė
Mažų pasaulių didelės mintys
1
• Živilė Ambrasaitė
Muzika formų tyloje
• Neringa Černiauskaitė
Atminties stalčiuje
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Rasa Vasinauskaitė
Nacionalinė vs nacistinė dramaturgija
3
• Nesielkite su jais kaip su vaikais
• Kazys Tumkevičius (1915 10 06 – 2005 11 08)
• "Mendelio milijonai"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Laima Kreivytė
Biblinė drama mažųjų olandų stiliumi
7
• Larsas von Trieras ieško trečiojo kelio2
• Kinas būna žiaurus
• Tikrovė abipus ekrano
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Televizijos grimasos
5

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Nacionalinė vs nacistinė dramaturgija

Nacionalinis dramos teatras permainų išvakarėse

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
H. Kunčiaus "Matas", rež. A. Vidžiūnas

Nacionalinio dramos teatro vadovo konkursai man kažkodėl primena perėjimą nuo vasaros prie žiemos laiko ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, kai persuki laikrodžio rodykles vasaros laikui, vieną akimirką atrodo, kad staiga kažkas pasikeičia – rytas nebėra toks ankstyvas, pailgėja ir pašviesėja diena, galima ilgiau užtrukti vakarojant. Velniai nematę biologinio laiko – jis pasispyrioja dieną, kitą, bet netrukus pripranta ir toliau gyvena ne savo, bet laikrodžio ritmu. O štai grįžimas prie žiemos laiko atrodo suvis keistas – tada, kai temsta anksti, norisi, kad šviesos būtų bent valandą ilgiau, bet ne – laikrodis ima ir ją dar labiau sutrumpina, pusę metų priversdamas gyventi tarp amžino vakaro ir nakties. Žinoma, perėjimo prie žiemos laiko (tos nesibaigiančios nakties) visai nelyginčiau su naujuoju Nacionalinio dramos teatro vadovu, bet, pavyzdžiui, kai vieną kartą per kelerius metus teatrui suteikiama šiokia tokia galimybė pasukti savo laikrodį taip, kad būtų geriau, kažkas visada jį pasuks priešingai biologiniam (teatro gyvenimo) laikui. Suprantu, kad šie laiko stumdymai dabar jau yra reglamentuoti ir ES, tad kai NDT vadovo postą laimi šį teatrą prie Europos teatrų konvencijos prieangio privedęs žmogus, supranti, kad Kultūros ministerijai tai turbūt ir buvo lemiamas motyvas. Teatras vėl dirbs pagal kažkieno sukiojamą laikrodį, nes jo metai po metų (beje, jau penkiolika metų) reanimuojamas, tai nuogas, tai "skėčiais" ramstomas organizmas tiesiog prie to priprato ir jau kitoks neįsivaizduojamas.

Kol kas naujasis teatro vadovas Adolfas Večerskis savo programos viešai nepristatė. Kažkokių bendrų spektaklių bei festivalių idėja dar tik sukasi vadovo galvoje. Apie ją, taip pat ir apie naujus, gerus, skambius šio teatro vardus, kuriuos jis norėtų pristatyti Europai ir visuomenei, vadovas dar tik svajoja. Tad NDT, praėjusį sezoną gyvenęs Jono Vaitkaus spektakliais ir aktorių iniciatyvomis, kol kas jomis ir gyvuoja. O tarp naujausių premjerų bei renginių – tie, kuriuos iki Naujųjų metų suplanavo ir ankstyvą rudenį paskelbė Vytautas Rumšas (tarp jų, žinoma, ir naujausias paties A. Večerskio spektaklis "Meilė pagal grafiką").

Dabar turbūt reikėtų retoriškai šūktelėti – kur tai matyta, kad penkeriems metams į svarbiausio Lietuvos teatro postą ateinantis vadovas neskelbtų savo programos?! Kur tai matyta, kad atsakydamas į žurnalistų klausimus vadovas išsisukinėtų abstrakčiais atsakymais ir pakylėtomis intonacijomis? Ir kur tai matyta, kad užėmęs naująjį postą vadovas tik pradeda svarstyti, ką jam veikti tuos penkerius metus? Ir atsakyti – tai matyta tik pas mus! Ir ne tik teatre.

Tiesa, naujasis vadovas gali ir paprieštarauti, sakydamas, kad apie savo įsivaizduojamą NDT jis pagaliau papasakojo – Vlados Kalpokaitės interviu "Respublikoje" (2005 m. lapkričio 8 d.). Tačiau kol kas be priekaištų, kad dingo jo statytais spektakliais uždirbtas pelnas, kad teatras bus atviras įvairioms koprodukcijoms bei dideliems pinigams, kad nuo šiol jis, atsiribodamas nuo ankstesnių vadovų "demagogijos", patariamas naujos teatro Meno tarybos, prisiims ir atsakys už visus darbus, ne ką gali sužinoti. Paslaptingai vadovas kalba ir apie iki Velykų ketinamus įgyvendinti "pavaldumo santykius ir t.t.: esama struktūra kol kas yra kaip šveicariškas laikrodis su kanalizacijos vamzdžiu. Bandysiu jį panaikinti."

Tai, kad iki šiandien besikeičiantys Nacionalinio dramos teatro vadovai blankiai suvokia šio teatro paskirtį, rodo ir pirmosios, dar 1989 m. vykusios diskusijos, ir šiandieniai A. Večerskio pasisakymai, o kad šio teatro problemos jau nieko nebedomina – dabartinis teatro žmonių abejingumas. Nes naujasis vadovas turi (ar bent mano, kad turi) neginčijamą kozirį – kad ir kokios būtų NDT didžioji ar mažoji scenos, nesant kitų ir išgyvenant tiesiog katastrofinę valstybiniam "sektoriui" nepriklausančių teatrų spektaklių rodymo situaciją, jos niekad nebus tuščios. Teatrų vadovai eis derėtis dėl nuomos (anot A. Večerskio, yra nustatytos normos, kurių keisti negalima), skųsis dėl nepakeliamų sąlygų, bandys ieškoti kompromiso, ir... bus priversti sutikti su NDT vadovo siūloma koprodukcija. Štai čia turbūt ir slypi tas A. Večerskio neatskleidžiamas "naujo veiksmo" ar bendro darbo su kitais teatrais planas (programa ir strategija?), tiksliau, spąstai, į kuriuos jis ketina įvilioti ir R. Tuminą, ir E. Nekrošių, ir O. Koršunovą. Kaip tai pavyks, bus matyti...

iliustracija
Scena iš spektaklio "Meilė pagal grafiką"
D. Matvejevo nuotraukos

Na o kol kas NDT tęsia savo anksčiau numatytus projektus. Vienas jų – nacionalinės dramaturgijos festivalio "Versmė" pirmasis etapas, kurio metu buvo perskaitytos-suvaidintos penkios lietuvių autorių pjesės. Vėl pakilęs pjesių skaitymo ir rašymo vajus (čia ir Menų spaustuvės inicijuotas jaunų dramaturgų seminaras) ir džiugina, ir šiek tiek jaudina. Džiugina tuo, kad vis dar yra rašančių ir teatrui duodančių savo pjeses autorių, o jaudina tuo, kad jei pjesę pristato ne autorius, jis tiesiog užmirštamas. Keturios iš penkių NDT skaitymuose pristatytų pjesių be išimties buvo režisūriniai bandymai, gal net įsivaizduojami spektaklių eskizai. Vertinant juos kaip būsimas paraiškas festivaliui, savotišką festivalio programos tyrimą, statytojai neturėtų įsižeisti, jei darbas nebūtų pratęstas. Na o jei jais buvo pristatyti ir tekstai, vadinasi, organizatoriai ir kūrėjai vieni kitų nesuprato. Įsivaizduoju, kad Agniaus Jankevičiaus režisuota (!) Giedriaus Gabrėno "Utopija" galėjo sudominti ne vieną žiūrovą, o teatralą dar ir paskatinti susipažinti su pjese. Tačiau kartu parodyta "Utopijos" versija išsėmė visas tolesnes ir šio režisieriaus, ir aktorių darbo galimybes. Žaidybiška, tiesiogines "čia ir dabar" publikos reakcijas provokuojanti akcija, gerokai nutolusi nuo pjesės intencijų, jau ir šiandien gali būti vaidinama kaip vienos dalies farsas per kokios nors tragedijos pertrauką. Tai, be abejo, rodo jauno režisieriaus profesionalumą, tiesa, pastaruoju metu įgytą dėl vienas kitą keičiančių "skaitymų" tai viename, tai kitame teatre. Gal jaunam žmogui toks kelias šiandien yra vienintelė išeitis dirbti? Ir gal toks įdirbis padės jam statant "pilnametražį" spektaklį? Gerai būtų, nors tęsiant greito darbo ir greito rezultato kryptį yra rizika tokiai pat skubai pasmerkti ir kruopštesnės analizės, ir ilgesnių repeticijų reikalaujantį pastatymą.

Labiausiai šįkart nustebino režisierius Albertas Vidžiūnas, pristatęs Herkaus Kunčiaus "Matą" (turbūt tai A. Večerskis ir turėjo galvoje, kalbėdamas apie "nacionalinę-nacistinę" dramaturgiją) – "labai istorinę dramą" apie Antano Sniečkaus politinę karjerą ir politiškai kultūrišką LSSR gyvenimą iki jo mirties. Iki šiol sunkiai dramos scenoje įveikiamas šio autoriaus stilius (nors čia derėtų prisiminti visai vykusius režisieriaus Audriaus Nako ir jo bendraminčių spektaklius), pasirodo, geriausiai suvaldomas griežta vokiška tvarka ir išties "nacistine" estetika. Kad ji nemažai turi bendro su sovietine ideologija, kad autoriaus hampelmenais paversti tautos lyderiai teatro gali būti šitaip įsivaizduojami – viena iš "Mato" skaitymo sėkmių. Kita – kad tai vis dėlto buvo skaitymas, nepretenduojantis į užbaigtą spektaklį. Režisierius rado pjesei raktą, pravėrė jos duris, o ką dar už jų galima pamatyti, paliko ateičiai. Taip buvo sukurta intriga, ir nesvarbu, repetuos aktoriai toliau ar ne. Nors dėl tolesnio rezultato taip pat galima baimintis – pastaroji "Mato" versija, suskambėjusi kaip drąsus ir net pilietiškas iššūkis, suteikiant jam pilnaverčio spektaklio formą, rizikuoja netekti skaitymo ekspresijos ir energijos (nes jos čia, regis, buvo svarbiausios), išoriškai statiškos, bet raiškios koncentracijos, aktyvios pačių atlikėjų pozicijos. Kad taip neatsitiktų, gal "Matą" reikia skaityti (ar rodyti) tik ypatingais atvejais?

Bent du "Versmės" skaitymuose pristatyti eskizai – "Matas" ir Vytauto V. Landsbergio "Kurmio urvas" apie Kostą Kubilinską – suteikia vilčių. Nesakyčiau, kad dėl lietuviško politinio teatro apraiškų, bet dėl bandymo reflektuoti istorinę patirtį ir palikimą. Nesvarbu, aštriai ar švelniai, labiau ar mažiau vykusiai, bet asmeniškai ir gyvai. O kad reikia kalbėti apie likimus, kurie priklauso nuo viena kitą keičiančių sistemų, valdžių, vadovų, kaip tai puikiai savo "Mate" surašė H. Kunčius, neabejotina. Teisus vokiečių žurnalistas, rašydamas apie totalitarines teatro strategijas: "Anksčiau mes turėjome vieną alternatyvą – kultūra arba barbarizmas, šiandien tokios alternatyvos nebėra, nes matant, kas vyksta aplinkui, galima tik tautologija – barbarizmas arba barbarizmas".

 

Skaitytojų vertinimai


5774. zr2005-11-14 15:51
Manyčiau, kad vilčių turi tik Jankevičiaus spektaklis (respektas Agniui už aktorių improvizacijas). Kunčiaus tekstas nuobodus, ir jokia režisūra jo nebeišgelbės. Parulskio pjesė turi penkias pabaigas, bet neturi nei intrigos, nei kulminacijos. Landsbergio sumanymas trafaretinis, juodai-baltas (tiksliau raudonai žalias): beviltiškas niekšelis parsidavėlis stoja prieš nepriekaištingus, visais profiliais idealius miškinius ir jų ryšininkes liaudiškomis kaselėmis... Atvirukas, o ne istorija. Tremtinių ir konservatorių graudžių ašarų chorui skiriama.

5777. Iš bunkerio :-( 2005-11-14 23:53
Apie ką rašo šita "liaudies pranašė"? Apie A. Večerskį, negabius valstiečius ar apie neperspektyvią lietmerginų rašliavą. Vasinauskaite, jei rankas mėšlungis tampo - išsitrink lietuvišku samagonu.

11422. mauglis2007-11-05 16:57
Kodel Vasinauskaite tylejo kai tiek metu NDT atseit vadovavo Egmontas? Man visisada namalonios tu mergeliu snektos apie vadovavimo pamokas. Jos nieko neismano, o moko ir moko.Visur tik paistalai ir jokiu rimtu motyvu. Kai pats nedirbi tai ka gali pamokyti? Tik vandeni drumscia

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
7:37:51 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba