SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-11-11 nr. 683

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Helmutas Šabasevičius
Pasijos pagal Aną
25

Muzika 
• Įnoringoji "Karmen"2
• Edmundas Gedgaudas
Žodis Aldonai
2
• Skambantis Čiurlionis
• "Kremeratini" debiutas
• Solisto jubiliejus2
• Pagerbtas Konrado Kavecko atminimas1
• Patikslinimas3
• KONCERTAI

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Atsitokėjimai
• Goda Giedraitytė
Mažų pasaulių didelės mintys
1
• Živilė Ambrasaitė
Muzika formų tyloje
 Neringa Černiauskaitė
Atminties stalčiuje
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Nacionalinė vs nacistinė dramaturgija
3
• Nesielkite su jais kaip su vaikais
• Kazys Tumkevičius (1915 10 06 – 2005 11 08)
• "Mendelio milijonai"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Laima Kreivytė
Biblinė drama mažųjų olandų stiliumi
7
• Larsas von Trieras ieško trečiojo kelio2
• Kinas būna žiaurus
• Tikrovė abipus ekrano
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Televizijos grimasos
5

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Atminties stalčiuje

Eglės Kuckaitės darbų paroda galerijoje "Kairė–dešinė"

Neringa Černiauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės ekspozicijos fragmentas

Atsidarykite savo stalčių. Pažvelkite vidun. Tvarkingas? Ne, ne tą stalčių turiu omeny. Savo atminties stalčių. Tvarkingas? Taip ir žinojau. Chaosas. Jokios logikos. Vaizdiniai klojasi viens ant kito ne chronologiškai. Klojasi netikėtomis kombinacijomis, lipa viens ant kito, sukimba, plyšta, klijuojasi, painiojasi. Bet nieko čia gėdingo, nesijaudinkite. Toks malonus šiukšlynas įsitaisęs bene kiekvieno atminties stalčiuje.

Tačiau šio stalčiaus neuždariusi ir tame šiukšlyne gerai panaršiusi grafikė Eglė Kuckaitė galerijoje "Kairė–dešinė" pristato savo atrastas gėrybes. Jokios gėdos. Išverčia intymųjį savosios atminties stalčiaus turinį tiesiog "ant akmens", kurį vėliau nutepa juoda spalva ir spaudžia ant įvairiausių rūšių popieriaus. Būtent popierius iš autentiškojo autorės vaikystės sąsiuvinio ("kurį labai branginau" – E. Kuckaitė) ir monotipijos yra du daiktiniai įrodymai, kad nemeluoju. Materialūs, vizualiai įprasminti rezultatai demonstruojami (kitaip – eksponuojami) tokiuose pat materialiuose stalčiuose, gautuose iš "Vartų" galerijos. Idėja tampa materija beveik nepakeitusi savo pavidalo transformacijos metu. Pasąmonėje susispietę, nustumti atsiminimai išlindo į dienos šviesą (tiksliau – rudeninę prieblandą). Perėję per sąmonės filtrą, kurio tinklelyje pinasi Suomijos gamtos kontempliacijos, ypatingo grafiškumo pojūčio, ironijos siūlai, šie atsiminimai įgauna formą, materializuojasi. Siūlai ne tik menininkės sąmonės filtro tinklelyje – jie vejasi darbuose, rangosi "kuckaitiškoje" antspaudų erdvėje – baltoje, tuščioje, intymioje. Siūlai-linijos formuoja visas darbuose veikiančias figūras. Užuominos į erdvinę apimtį kuriamos minkštais siūlo-linijos kontūrais. Linijos pinasi tarpusavyje, eina viena iš kitos tarsi tie chaotiški vaizdiniai atmintyje. Siūlai susiviję į kamuoliuką – tvirtai supintas močiutės plaukų kuodelis, kitur jie susiviję į savotišką moterišką "slėpinį" – pirmieji seksualumo atradimai: asociacijos kyla kiekviename siūlo vingyje.

Tuos siūlus smalsiai vaikosi vienas keistas paveikslų personažas – veikėja Šyšokas, ji, lyg mėgindama išvengti tiriamo stebėtojo žvilgsnio, nuolat stovi droviai nuleidusi, nusukusi, iškėlusi galvą ar nesivaržydama atsuka žiūrovui nugarą. Tokią veikėją – "Moters vaikystę" – savo atminties stalčiuje surado Eglė Kuckaitė. Tai autentiškai išgyventas laikas. Ne tokia mergaitės vaikystė, kokią įsivaizdavo L. Carollas, kurio mergaičių fotografijose į mus žvelgia bailus, kampuotas seksualumas – įsivaizduotas mergaitės vidinis pasaulis. Toks moters vaikystės įvaizdis apaugęs storu stereotipų sluoksniu, kurį nuvilkti gali tik kitokiu kampu žiūrintis asmuo: menininkė – moteris (tenesupyksta menininkas). Mėgindamas įsigilinti, suvokti tokį klampų mergaitės vidinį pasaulį, J. Carollas ar Romualdas Balinskas, nutapęs "Alisos" ciklą, šį pasaulį interpretuoja, o ne perteikia. Jokių įrodymų. O E. Kuckaitė įrodymų turi, kaip minėjau, daiktinių – vaikišką sąsiuvinį su kačiuku kampe ir siūlų kamuoliu (labai mergaitiška) bei vizualiai užfiksuotą veikėją – mergaitę – vaikystę.

"Šyšokas – moteriškas personažas, gimęs žiemą, kai iš toli žvelgiau į savo šalį", – prisipažįsta Eglė Kuckaitė. Žiūrėjimas iš toli tiek į "savo šalį", tiek į asmeninius prisiminimus ir buvo būtent tas "kitas kampas", būtinas menininkui, siekiančiam suprasti tam tikrą reiškinį nuogą – be jokių stereotipinių įvalkalų. Galbūt todėl ir Šyšokas laksto nuogas, atsidavęs savo keistiems žaidimams, atradimams, išradimams. Interpretuoju – galbūt ir žiema buvo dar vienas veiksnys, lėmęs būtent siūlų (šilumos asociacija), kaip vaikystės ikonografinio elemento, atsiradimą šiame cikle. O ir nuo akmens (kuris yra Karelijos, autentiškas, su daugeliu kultūrinių sluoksnių ir metų bagažu) atsispaudę itin minkšti, purūs paveikslų kontūrai, primenantys gilias Suomijos (o ir Lietuvos kartais) žiemos pusnis. Vis dėlto Šyšokui nebaisūs ir "pusniniai" paveikslo kontūrai. Personažas išneria iš jų į baltą, spengiančią tuštumą ir užpildo ją savo buvimu. Tai lyg vaikiška fantazija, kuri neatitinka pasaulio logikos, ir visu žaviu iracionalumu užpildo tas terpes, kurių nesugeba paaiškinti didieji protai, kurios neatskleidžiamos jokiais gamtinio mokslo metodais.

Net ir pati monotipijų stilistika kreipia mintis į vaikišką piešinį per "kalkę", kuris būna minkštas, patrintas, antrinis, nes juk tarp tikrojo rankos prisilietimo ir popieriaus įsiterpia trečias veiksnys, šiuo atveju – akmuo (autorei labai ypatingas, kaip ir vaikiškas sąsiuvinis). Tartum laikas būtų tas trečias elementas, neleidžiantis autorei tiesiogiai prisiliesti prie savo pačios išgyvenimų. Laikas, nutrinantis aiškius prisiminimų kontūrus, leidžia pažvelgti į savo atminties stalčių kaskart vis kitaip ir kas akimirką šį stalčių vis papildo įvairiausiais naujais dalykais – kvapais, vaizdiniais, pojūčiais. Štai ir dabar jau užrašytas sakinys guls į mano atminties stalčių ir po kurio laiko voliosis tame atminties šiukšlyne, sudarydamas keistas kombinacijas su kitais to sąvartyno "gyventojais".

Ir gerai. Gerai, kad Eglė Kuckaitė išdrįso parodyti savo intymųjį atsiminimų stalčiuką. Privertė ir mane jame pasiknisti. Įdomių dalykų čia galima rasti. Tikrai, garbės žodis.

 

Skaitytojų vertinimai


5772. Helena :-) 2005-11-14 13:14
Zaisminga,puiku.Smagu vel skaityti Neringos straipsnius.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
7:37:39 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba