SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-06-27 nr. 808

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Tautvydas Bajarkevičius
Klausyk
3

Muzika 
• Goda Rupeikaitė
Spalvingas senosios muzikos vakaras
2
• Živilė Ramoškaitė
Groti taip, kaip dabar niekas negroja
1
• Operetė Kauno pilyje2
• Nidoje – festivalis „Vargonų vasara“
• Fortepijoninių rečitalių ciklas Druskininkuose
• KONCERTAI

Dailė 
• Viktorija Šiaulytė
Balta serija
6
• Rasa Barčaitė
Moteriškas „Actus magnus“
6
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Arba protas, arba kūnas10

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Žvilgsniai į sceną ir už jos
• Helmutas Šabasevičius
Baleto metraštininkės jubiliejus
• Kviečia penktosios „Sirenos“
 Dovydas Judelevičius
Lėlės viską gali
1
• Ketvirtasis Druskininkų teatro festivalis
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Savižudybė ar milijonas?
• Edipas iš komiksų pasaulio
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Filosofija 
• Ilona Jurkonytė
Apie kadrą, trunkantį ilgiau nei 7 sekundes
3

Anonsai 
• Vilniaus dailės akademija1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Lėlės viską gali

Vilniaus teatro „Lėlė“ jubiliejui

Dovydas Judelevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Lakštingala“, 1983 m.

Birželio 10 d. Vilniaus teatras „Lėlė“ minėjo šio teatro įkūrėjo, aktoriaus, režisieriaus, dailininko, pedagogo Balio Lukošiaus (1908–1987) gimimo šimtmetį. 1958 m. įkurtam teatrui jis vadovavo iki 1969-ųjų. Baliui Lukošiui skirta atminimo plokštė buvo atidengta ant pastato, esančio M.K. Čiurlionio g. 18, – čia iki 1975 metų glaudėsi Vilniaus teatras „Lėlė“, dabartinį pavadinimą gavęs 1969 metais.

Spalio 27 d. „Lėlė“ švęs ir teatro įkūrimo penkiasdešimtmetį. Šiai progai ruošiamas „Vieno teatro festivalis“, numatyta mokslinė konferencija, kurios centre – Vilniaus lėlininkų veikla, atskiri „Lėlės“ raidos periodai, teatro dailininkų ir režisierių meniniai ieškojimai.

Šia proga spausdiname iki šiol nepublikuotą literatūrologo, teatro istoriko ir kritiko Dovydo Judelevičiaus straipsnį „Lėlės viską gali“, skirtą „Lėlės“ teatrui ir ilgamečiam jo vadovui – dailininkui ir režisieriui Vitalijui Mazūrui.

R. V.

Jau ne pirmas dešimtmetis, kai lietuvių teatras turi gerą vardą. Jonas Jurašas, vėliau Jonas Vaitkus ir Eimuntas Nekrošius buvo pripažinti toli už Lietuvos ribų kaip režisieriai, kurių menas tapo vertinimo kriterijumi apskritai. Dažnai kalbėta apie lietuvių režisūros mokyklą, ta proga prisiminta prieškario tradicija su Andriumi Oleka-Žilinsku, Algirdu Jakševičium ir Romualdu Juknevičium, jos poetinė prigimtis, ekspresyvumas ir metaforiški polinkiai. Ir iš pradžių tik potekstėje, o paskui ir atvirai sielotasi, kad net porą dešimtmečių po karo buitiškumas ir tariamas realizmas šią gyvą tradiciją skaudžiai slopino. Tai buvo ne vien estetinė problema; ir teatrų veiklos vienpusiškumas priklausė ne tik nuo vienokio ar kitokio režisieriaus meninio skonio: valdiškoji sovietinė ideologija bijojo ir sudėtingo turinio, ir skaudžių dorovinių problemų, ir raiškios, netradicinės formos. Iš dalies todėl, man regis, priblėso Henriko Vancevičiaus jaunystės drąsa, o Aurelijos Ragauskaitės režisūroje tik 8-ojo dešimtmečio viduryje sulaukėme jos šaunaus „Šiaulių laikotarpio“... Beje, lūžis, grąžinęs mūsų teatrą prie prasmingesnės jo vagos, buvo jau įvykęs: Klaipėdoje stačiokiškais ir linksmais komedijų pastatymais blykstelėjo Povilas Gaidys, o Kaune aktorių, miesto valdininkų ir visos respublikos partokratų ramybę sudrumstė audringas Jono Jurašo talentas.

Gaila, kad ne visada prisimename „Lėlės“ teatro ir Vitalijaus Mazūro įnašą šio kūrybinio lūžio metu. Gal taip yra todėl, kad lėlių teatras daug kam tebeatrodo lyg ir antrarūšis, dėl savo vaikiško adresato negalintis pretenduoti į didįjį meną. Gal ir todėl, kad dailininko primatas lėlių teatre tarsi palieka režisierių šešėlyje. Bet šiandien be išlygų galima teigti, kad V. Mazūras buvo ir lieka vienas iš kūrybingiausių mūsų teatro reformatorių. Tiesa, pats jis niekad nepretendavo į lyderius ir be atilsio dirbo mažoje savo scenoje. Tačiau ar ne V. Mazūro teatras tapo gyva jungtimi tarp J. Jurašo ir J. Vaitkaus su E. Nekrošium, kai J. Jurašas buvo priverstas Kauno teatrą palikti? Kalbu, žinoma, ne apie tai, kas – po nedidelės pertraukos – perėmė Kauno režisūros vadžias, o apie esminių kūrybinių principų tąsą. V. Mazūras ir „Lėlė“ ne tik toliau tobulino Ezopo kalbą, be kurios sunku įsivaizduoti ano meto teatro dvasinę ištvermę ir galimybę viešai sakyti tiesą žmonėms. Būdamas visų pirma savitas dailininkas, V. Mazūras pasirodė esąs ir nemažiau savitas režisierius. Jis neieškojo išorinio aktualumo ar žiūrovą provokuojančių aliuzijų. Svarbiau V. Mazūrui buvo atsiremti į lietuvių tautosaką, klasikinę literatūrą, poeziją. Teatrą jis kūrė nepaprastai vaizdingą, vietoj lėlės tikroviškumo iliuzijos siūlė net ir žiūrovui vaikui fantastiškai keistus padarus, kurie atverdavo didžiulę metaforiškumo erdvę. Nėra atsitiktinis dalykas, kad vienu ar kitu metu „Lėlei“ rašė tokie poetai kaip Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, kad muziką teatro spektakliams kuria Mindaugas Urbaitis, Bronius Kutavičius, Faustas Latėnas, Teisutis Makačinas. Šie menininkai yra natūralūs „Lėlės“ bendraminčiai, su jais V. Mazūrui (o pastaruoju metu ir Rimantui Driežiui) gerai sekėsi kurti autorinį teatrą.

iliustracija
„Cirkas yra cirkas“, 1982 m.

Manau, kad šiais žodžiais labai tinka apibūdinti V. Mazūro kūrybos savitumą. Nuo J. Jurašo debiuto Lietuvos scenoje sustiprėjo ir net pradėjo dominuoti režisierius-dramaturgas. Visiškai neketinu paneigti rašytojo ir jo žodžio teatro, šito daryti neleistų ir mūsų teatro praktika pastaraisiais dešimtmečiais. Bet visi matome, kad tikroji sėkmė šiandien paprastai lydi dramaturgiškai mąstantį režisierių – nesvarbu, ar jis labai laisvai perrašo literatūrinį veikalą, ar tik originaliai ir netikėtai renkasi naujus akcentus. Tas pasakytina ir apie teatro dailininką: dekoratorių laikai beviltiškai baigėsi, scenografui būtina mąstyti scenos kategorijomis. Ypač lėlių teatre, kur dailininkas yra pačių personažų „tvėrėjas“. Dinamika jam savaime darosi svarbesnė už statiką, o kompozicija jau neįmanoma be veiksmo, be sceninio vyksmo. „Lėlės“ spektakliai rodo, kokia vaisinga ši sintezė, dailininko „buvimas keliuose asmenyse“, jo sutapimas su režisieriumi ir, tegu rečiau, su dramaturgu.

„Lėlės“ teatro ir paties V. Mazūro kelias anaiptol nėra ištisa sėkmių grandinė. Kliūčių būta ir objektyvių (dėmesio stoka, įsisenėję prietarai dėl šio teatro „vaikiškumo“ ar, priešingai, nepasitenkinimas dėl vaikams nepritaikyto reginio), ir subjektyvių, nulemtų teatro vidaus gyvenimo, režisieriaus nesusikalbėjimo su aktoriais ir panašiai. Pasitaikė ne kartą, kad V. Mazūrui koją pakišdavo netobula dramaturgija ir išraiškingos lėlės dusdavo nuo literatūriškai „išretinto“ oro. Taip, mano nuomone, įvyko inscenizuojant H.Ch. Anderseno „Lakštingalą“ ir E.Th.A. Hoffmanno „Spragtuką“. Kartais apsiribojama gražiu divertismentu, pavyzdžiui, spektaklyje „Cirkas yra cirkas“ ar atiduodama duoklė vaikiškam spektakliui su naiviu pamokymu. Bet tikroji „Lėlė“ – tai „Pelenų antelė“ ir „Ak, vija pinavija!“, „Žemės dukra“ ir F.-G. Lorcos diptikas. Valandos vaidinimu pasakoma tiek, kiek kitas teatras neišreiškia nė trijų valandų spektakliu.

„Lėlės“ teatras atsirado po nemenkos pauzės, bet jo ryšys su lietuvių lėlių teatro tradicija visiškai aiškus. Išliko dailininko primatas: kitados lėlių teatrą kūrė dailininkas Stasys Ušinskas, o prieš tris dešimtmečius Vilniaus lėlių teatrą įkūręs Balys Lukošius buvo ir teatro žmogus, ir dailininkas. Ko gero, „dviguba“ profesija padėjo jam intuityviai pajausti, kad dailės studijų absolventui V. Mazūrui reikia imtis lėlių (kaip B. Lukošius mėgdavo sakyti, „lėliukų“)...

Dar labiau su lietuvių kultūros tradicijomis „Lėlę“ sieja pati jo kūrybinė kryptis. Be skambių deklaracijų kuriamas labai nacionalinis šiandienos teatras – nacionalinis ne išorės bruožais, citatomis, iliustracijomis, o pačia dvasia , scenos vaizdų prigimtimi, intonacijomis, ritmais, noru ir gebėjimu kalbėti tuo pačiu metu Lietuvai ir pasauliui, spręsti savas tautines problemas taip, kad jos būtų savos visiems. Man savotiška viršūne tebelieka „Žemės dukra“. Labai lietuviška pasaka šaknimis siekia giliausius mitologinės sąmonės klodus ir kartu skausmingai kalba apie mūsų amžiaus tragizmą. Poetinis M. Martinaičio žodis įgyja visuotinę prasmę, pinasi Rytų ir Vakarų kultūros vaizdiniai, scenoje natūraliai gyvena žmogus ir kaukė, iš medžio drožta figūrėlė ir siurrealistiškai stūksantis medžio kamienas. Ir filosofinės tiesos smelkte smelkiasi į sąmonę ir pasąmonę, ilgam įstringa kaip nedylantys vaizdiniai.

Tokie spektakliai įtikina, kad lėlė scenoje viską gali. Gali, kai ją kurstanti dvasia – nerimo kupinas, jautrus, mąstantis, lakios vaizduotės ir didelio vidinio temperamento žmogus.

1990–1991 metai

 

Skaitytojų vertinimai


14515. aciu2008-06-30 09:46
uz publikacija, gaila, kad Dovydas mazai raso... suabejojau del vieno: kad "autorini teatra" kuria ir Rimas D. kazin kazin...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
7:36:58 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba