SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-30 nr. 804

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Nevok, nežudyk, mylėk...

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Plati lietuvių muzikos panorama
4
• Kamilė Rupeikaitė
Neatsiejama Vienos kultūros dalis
• LNOBT kviečia į 2008–2009 m. sezono spektaklius
• KONCERTAI

Dailė 
• Sonata Baliuckaitė
Ir liko jai tik aguonėlė
• Kristina Pipiraitė
Laisvė formai
2
• Patriotinis virusas31
• PARODOS

Teatras 
• „Dekalogas“: teatro ir gyvenimo šaltiniai
• Daiva Šabasevičienė
Aktorių talentus subūręs spektaklis
• „Uždaras vakaras“ randa savo sceną
• Vilniaus mažasis teatras – tarptautiniuose festivaliuose
• Teatro „Lėlė“ įkūrėjo Balio Lukošiaus pagerbimas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Iš vieno pragaro į kitą
• Būti Marianne Faithfull1
• Kada baigsis Žalgirio mūšis?3
• Netikėti seansai „Skalvijoje“
• Vilniuje baigiasi Krzysztofui Kieślowskiui skirta paroda
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Iš vieno pragaro į kitą

Kanų laureatai žiniasklaidos puslapiuose

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Tarp sienų“

Seano Penno vadovaujamos 61-ojo Kanų kino festivalio žiuri verdiktas buvo netikėtas visiems. Pasak vienų, žiūrovų ir kritikų simpatijų lyderis buvo Clinto Eastwoodo „Sukeistas vaikas“ („Changeling“), bet aktorius ir režisierius buvo apdovanotas prizu už gyvenimo indėlį. Tokį pat prizą gavo ir keliuose šių metų Kanų filmuose suvaidinusi Catherine Deneuve. Kiti tikėjosi, kad „Auksinę palmės šakelę“ trečiąkart gaus broliai Dardenne’ai už filmą „Lornos tylėjimas“ („Le silence de Lorna“, prizas už geriausią scenarijų). Tačiau greitai atitokusi nuo netikėtos žinios, prancūzų žiniasklaida iškart pasipuošė antraštėmis, kad „Auksinę palmės šakelę“ po 21 metų pertraukos gavo prancūzų filmas. Prieš dvidešimt vienus metus laureatą Maurice’ą Pialat ir jo filmą „Po šėtono saule“ puošnioji Kanų publika nušvilpė. Šįkart ji entuziastingai sveikino ne tik filmo „Tarp sienų“ („Entre les murs“, pasaulyje filmas, matyt, bus rodomas kaip „Klasė“) režisierių Laurent’ą Cantet, bet ir jo filme klasę suvaidinusių paauglių – neprofesionalių aktorių – grupę.

Žvilgsnis į Europos ateitį

Pasak lenkų „Gazeta Wyborcza“ kritiko Tadeuszo Sobolewskio, paskutinę dieną parodytas „Tarp sienų“ turi visus jaunojo kino, kurį jau ne vieną dešimtmetį globoja Kanų kino festivalis, bruožus. Jis pasižymi dokumentine tiesa, aiškia mintimi, o kartu ir edukacine verte. Tačiau tai nereiškia, kad filmas yra didaktiškas.

Įdomi filmo atsiradimo istorija. Iš pradžių buvo tikra mokykla, Paryžiaus priemiesčių koledžas, kuriame mokytoju dirbo rašytojas ir filosofas Franšois Begaudeau. Apie savo patirtį jis parašė knygą „Tarp sienų“. Perkeldamas knygą į ekraną, Cantet sukūrė fikcinę klasę. Mokytoją suvaidino pats Begaudeau. Sobolewskis: „Nežinant filmo atsiradimo užkulisių, po pirmų minučių galima pamanyti, kad žiūri kažką panašaus į dokumentinį filmą „Būti ir turėti“. „Tarp sienų“ primena reportažą iš ketvirtos prancūzų koledžo klasės, susidedančios iš keturiolikmečių – afrikiečių, arabų, kinų imigrantų vaikų. Prancūzai čia yra mažuma. Šiuo požiūriu filmas tarsi numato Europos ateitį. Jis rodo daugiakultūrinės visuomenės mikrokosmosą ir būdingus jos konfliktus. Pagrindinė „Tarp sienų“ mintis nėra paprasta, ji peržengia elementarų principą gerbti kitą. To nepakanka, susitarimas turi būti abipusis. Kitas taip pat turi išmokti gerbti tai, kas yra bendra visiems, antraip jam gresia pavojus likti atskirtam, kaip kad juodaodžiui Suleimanui, kuris atsisako klasėje apibūdinti save, nes sekdamas iš gimtojo Malio atsineštomis genties taisyklėmis mano, kad žiniomis apie save negalima dalytis su kitais. Tas gabus, bet uždaras vaikinas, už kurį iki pat pabaigos nesėkmingai kovoja mokytojas, nesupranta dar vieno svarbaus dalyko: kad mokyklinės disciplinos pagrindas nėra asmeninis kerštas. Labiausiai neprisitaikę mokiniai neturi kompleksų, atvirkščiai, jų orumo jausmas trukdo jiems priimti demokratijos taisykles. Priežastis kartais pati paprasčiausia – jie nesupranta žodžių. Begaudeau su savo klase neaptarinėja Voltaire’o. Tačiau jis stabteli paaiškinti pagrindines sąvokas. Tai yra raktas į demokratiją, kurį mums davė Sokratas. Tačiau ne visi sugebės tuo raktu pasinaudoti. Jaudinamai nuskamba paskutinis filmo sakinys, kurį ištaria juodaodė mokinė. Pasibaigus mokslo metams, ji prieina prie mokytojo ir sako: „Nežinau, kam man tie mokslai, – aš nieko nesupratau.“

Filmo recenzijoje Thomas Sotinelis (dienraštis „Le Monde“) tvirtina: „Klasės yra tokie pat paslaptingi kambariai, kaip ir miegamieji. „Tarp sienų“ atveria šią paslaptį vaidybiniame filme pasinaudodamas tiesioginiu eksperimentu. Tai tapo įmanoma, nes egzistuoja asmenybė, galinti užimti daugybę pagrindinių filmo pozicijų: Franšois Begaudeau yra ir filmo tema (jis buvo mokytojas), ir jo įkvėpėjas (jis parašė romaną apie savo pedagoginį eksperimentą), ir scenarijaus bendraautoris (kartu su Laurent’u Cantet ir Robinu Campillo), ir pagrindinis aktorius. Tačiau Cantet neleidžia Begaudeau pavogti filmo, jo režisūra yra jautri ir griežta. (...) Šiame filme, kur nėra profesionalių aktorių, visi vaidina labai tvirtai. Ponas mokytojas Marenas nori ir sužavėti, ir imponuoti, jis kartais pasinaudoja žiauria ironija, kad pasilinksmintų ir išsaugotų distanciją su mokiniais.“

Sophie Grassin („Le Monde“) pasakodama apie filmo atsiradimo aplinkybes rašo, kad Cantet su savo nuolatiniu operatoriumi Pierre’u Milonu nutarė filmuoti HD formatu. Jie nusprendė iš pradžių filmuoti dviem nešiojamomis kameromis: viena turėjo būti nukreipta į Begaudeau, kita – į pagrindinį veiksmą. Vėliau atsirado trečia, kuri „gaudė“ kitų personažų reakcijas.

Didmiesčių pragaras

Didžiuoju festivalio prizu apdovanota keturiasdešimtmečio italo Matteo Garrone „Gomora“ taip pat paradokumentinis filmas. Jis pasakoja apie Neapolio mafijos „Camorros“ veiksmus ir tarpusavio sąskaitų suvedinėjimą. Filme iškyla visuomenės, kuriai stinga vidinio solidarumo, pragaro vaizdai. Thomas Sotinelis rašo: „Pamažu festivalis virsta įvairių pragarų reviu. Jau buvo kalėjimai, šeima, štai ir miestas. Neapolis ir San Paulas, parodyti italo Matteo Garrone „Gomoroje“ ir brazilo Walterio Salleso „Perėjos linijoje“ („Linha de passe“). Tai miestai, kuriuose gyvena jų autoriai, bet juos jungia ir prievarta bei įniršis. (...) Pasakojimas atspindi daugybę individualių likimų. Galima kalbėti apie filmą – choralą, tačiau su sąlyga, kad choras gali atlikti ir nuodingą kakofoniją. Toto – vaikas, pameistrys, kuris mokosi prievartos ir išdavystės; Piselis ir Čiro – du paaugliai, kurie žaidžia su tikrais šautuvais ir nesupranta, kad jų gyvenimo viltys yra tiesiogiai proporcingos jų intelekto koeficientui; menkas „Camorros“ narys, kurio pareiga – pristatyti „stipendijas“ įkalintų mafijos šeimų nariams; amatininkas Paskualė, kuris vadovauja pogrindinei siuvyklai, gaminančiai didžiųjų italų mados namų drabužius. Jų likimai nesusiduria tiesiogiai, jie nepriklauso vienas nuo kito. Vienintelis šios visuomenės variklis yra narkotikų kontrabanda ir su niekuo nesidalijama klanų galia. (...) Scenarijus tiksliai atskleidžia dominavimo, korupcijos ir irimo (nes vienintelė grėsmė šiai sistemai yra klanų karai) mechanizmus, „Gomora“ juos perteikia puikiai. Kartu tai nuostabus filmas. Garrone neslepia prievartos, bet jis atsisako visų klišių, atėjusių iš organizuotą nusikalstamumą rodančių filmų, pradedant Howardo Hawkso „Randu“ (1932).“

Kanuose akredituoti kritikai labai aukštai vertino prizu už geriausią režisūrą apdovanoto turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmą „Trys beždžionės“. Atsiimdamas prizą režisierius sakė: „Skiriu šį filmą savo šaliai, nuostabiai ir vienišai.“ Kaip ir ankstesniuose savo filmuose („Uzak“), Ceylanas kuria šeimos irimo, ryšių praradimo, patriarchalinės prievartos studiją. Sobolewskis: „Filmo „Trys beždžionės“ herojus yra partijos veikėjo vairuotojas. Jo viršininkas padaro nusikaltimą. Partijos bosas priverčia vairuotoją prisiimti kaltę ir atlikti sutrumpintą bausmę kalėjime. Už tai jam bus solidžiai atlyginta, šeima bus saugi. Viskas vyksta pagal planą. Po daugelio mėnesių vyras grįžta iš kalėjimo namo. Tylėdamas jis įtaria žmoną neištikimybe. Nebylus tos neištikimybės liudininkas buvo sūnus. Tai savotiška duoklė, kurią pasiėmė viršininkas suvedžiodamas pavaldinio žmoną. Ta šiuolaikinė drama galėjo vykti sultonato laikais: tarnas turi pridengti valdovą, o šis traktuoja tarno šeimą kaip savo nuosavybę. Pažemintas tarnas perims boso vaidmenį. Situacija pasikartos kaip tragedijos scenoje. Moraline auka liks moteris. Filmo pavadinimas susiejęs su populiariomis ir dažnuose namuose matomomis trijų beždžionių figūrėlėmis, iš kurių viena yra užsikimšusi ausis, kita – uždengusi akis, o trečia – burną. Nemato, negirdi, nekalba. Tačiau filme tylėjimas nėra dorybė, tai tik melas. Psichologinė drama susilieja su politika. Filmas taip pat diskretiškai paliečia islamą, vaidinantį vis didesnį vaidmenį pasaulietiškos valstybės Turkijos gyvenime. Toje kameriškoje istorijoje kaip vandens laše atsispindi šalies, kur ant visų gyvenimo sferų krinta korupcijos ir melo šešėlis, drama.“

Hagiografija ir tiesa

Prizas už geriausią vyro vaidmenį atiteko Benicio Del Toro, suvaidinusiam revoliucionierių Ernesto Che Guevarą Steveno Soderbergho keturių valandų filme „Che“. Pasakodama jo sukūrimo istoriją Isabelle Regnier („Le Monde“) rašo, kad filmo apie revoliucionierių sumanymas buvo laikomas „nefinansuotinu“, nė viena JAV studija nenorėjo jo paremti. Vienas studijos „Wild Bunch“ steigėjų Vincentas Maravalas aiškino, kad JAV „Che įvaizdis yra ypač neigiamas“. Kažkuri scenarijų agentūra net palygino sumanymą su filmu apie Adolfo Hitlerio gyvenimo istoriją, kuris iškeltų į pasakojimo centrą ne Holokaustą, o ekonominį 4-ojo dešimtmečio Vokietijos pakilimą. 2004 m. filmo apie Guevarą projektą rengėsi prodiusuoti Stevenas Spielbergas, režisieriumi turėjo būti Terrence’as Malickas, buvęs su Guevara Bolivijoje jo gyvenimo pabaigoje. Tada Malickas rašė reportažą, kuris taip ir nepasirodė žurnale „New Yorker“. Malicko dviejų valandų filmas turėjo pasakoti apie paskutines revoliucionieriaus dienas. Tačiau jis atsisakė projekto, kurį iš Spielbergo perėmė „Wild Bunch“, nes norėjo kurti „Naują pasaulį“. Projektas vėl neteko finansuotojų. Po penkerių metų tyrinėjimų, kai visame pasaulyje buvo pasikalbėta su įvairiausiais liudininkais – ir buvusiais kovotojais, ir CŽV agentais, studija nenorėjo nuleisti rankų. Tada paaiškėjo, kad kurti „Che“ yra pasirengęs Soderberghas. Tačiau jis turėjo savų idėjų, pavyzdžiui, rodyti Kubos revoliuciją ir Che kalbą JTO. Išaugo ir filmo biudžetas – nuo 35 milijonų dolerių, kurių būtų užtekę Malickui, iki 70. Filmas buvo kuriamas Ispanijoje (didžioji Bolivijos epizodo dalis), labai trumpai Bolivijoje ir Puerto Rike bei Meksikoje, nes, pasak prodiuserės Lauros Bickford, JAV vyriausybė uždraudė filmuoti Kuboje. „Che“ buvo baigtas garsinti festivaliui jau prasidėjus.

Pirmoji filmo dalis rodo Kubos partizaninį karą pradedant Guevaros ir Castro susitikimu 1955 m. Meksikoje ir baigiant revoliucijos pergale 1959 metais. Antroji filmo dalis perkelia į Boliviją, į kurią su padirbtu pasu vyksta nugrimuotas Guevara, kad čia sukeltų partizaninį karą ir žūtų pats.

Sobolewskis rašo: „Che“ turi visus revoliucinės hagiografijos bruožus. Kartais revoliucionierius su pypke, duodantis tik gerus patarimus, man primindavo kažką panašaus į Leniną Razlive iš seno sovietinio filmo. Guevara rodomas kaip charizmatiška, beveik mesianistinė figūra, kuri švelniu balsu suvienija žmones. Nepalaužiamas, nebijantis mirties, teisingas, išsprendžiantis visas abejones, dėl savo astmos jis jau nuo pradžių pažymėtas kankinio žymės. Tačiau filmas kartu yra keistai šaltas. Nepaisant šaudymų, jis yra gana statiškas, kartais tiesiog nuobodus paveikslėlių rinkinys. (...) Iš tikrųjų „Che“ nėra nugalėti siekiančios revoliucijos drama, tik kovotojo idealisto hagiografija, sukurianti dokumentinio filmo iliuziją, papildyta trilerio ir veiksmo filmo elementais. Viskas yra filmuojama kaip reportažas itin jautria naujausios kartos skaitmenine kamera.“

Prizas už geriausią moters vaidmenį atiteko brazilei Sandrai Corveloni, vaidinusiai brazilų „Perėjos linijoje“. Pasak jau minėto Thomo Sotinelio, kitaip nei „Gomora“, kur režisierius pritaiko kai kurias televizinės naracijos ypatybes, „Perėjos linija“ siūlo klasikinį pasakojimą. Filmas pasakoja apie keturis brolius ir jų motiną, kurie kelis mėnesius bando išgyventi milžiniško San Paulo (20 milijonų gyventojų) chaose. Trys berniukai yra balti, ketvirtas – juodaodis. Motina yra turtingųjų kvartalo psichoanalitiko valytoja, vyresnėlis bando patekti į profesionalią futbolo komandą, antrasis naktį dirba degalinėje, trečiasis – kurjeris, o jauniausias leidžia laiką autobusuose, ieškodamas afrikiečio vairuotojo, nes tik tiek žino apie savo tėvą. Režisierius kantriai rodo vaikinus, kurie kiekvienąkart trenkiasi galva į skurdo sieną. Sotinelis: „Po pilku dangumi keturi broliai ir jų motina Kleuza atranda, kad nėra jokio skirtumo tarp gėrio ir blogio, drąsos ir bailumo, kai esi vargšas. Salleso nufilmuotas San Paulas yra dar žiauresnis pragaras už Garrone’s Neapolį, kuris leidžia pabėgti dviem ar trims savo kaliniams.“

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
7:36:28 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba