SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-03-07 nr. 792

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Edmundas Gedgaudas
Ne protu Rusiją suprast
37

Savaitė 
• Atsargiai: gėlės!2

Muzika 
• Mariuszas Trelińskis: esu už tiesą10
 Jūratė Vičienė
Tobulas barokas
2
• Goda Rupeikaitė
Salvadoras Dali ir jo mūza
1
• M.K. Čiurlionio menų mokyklos choras – Vokietijoje 1
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Uogelės ir gėlelės. Tortai ir pyragai
24
• Dangira Buzytė
Potėpiuose slypinčios nuojautos
8
• Monika Krikštopaitytė
Žmogus-griaustinis ir tylinčios dūdos
37
• Niujorke atidaryta grafikės iš Lietuvos darbų paroda3
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI1

Teatras 
• Vilmantas Juškėnas
Tramdomieji marškinėliai moterims
1
• DVD metraštis „Lietuvos teatras“1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• „Tos visos moterys“
• Siaubo šou 1
• Karnavalas tęsiasi7
• Kino projektas sujungs dvi kultūros sostines
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Tebūnie naktis2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Tobulas barokas

Pirmoji Freiburgo baroko orkestro viešnagė Vilniuje

Jūratė Vičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Freiburgo baroko orkestras
M. Raškovskio nuotr.

Vasario 27 dienos, trečiadienio, vakare Nacionalinės filharmonijos salėje tvyrojo ypač pakili atmosfera – baroko muzikos koncertu prasidėjo „Vokietijos kultūros pavasaris Lietuvoje“. Po mūsų kraštą pasklisiančio daugiaveidžio renginio pradžiai pakviestas unikalus kolektyvas – Freiburgo baroko orkestras atliko keturias J.S. Bacho uvertiūras (orkestrines siuitas). Klausant visame pasaulyje garsaus, daugybę CD įrašiusio ir pirmą kartą Lietuvoje viešinčio orkestro, visiškai pasitvirtino rengėjų pristatymo žodžiai, kad šis trečią dešimtmetį pradėjęs kolektyvas – tai tikri baroko muzikos ekspertai, išsiskiriantys savitu mąstymu ir plačia pasaulėžiūra.

Kartais TV ekranuose ar scenose pasirodo kamerinių sudėčių ansambliai, kuriems nereikia žmogaus su batuta rankose. Šįkart matėme unikalų 24 muzikantų orkestrą be dirigento, tik saikingais judesiais vedamą vieno iš meno vadovų, smuikininko Gottfriedo von der Gotzo. O ansambliškumas toks, tarsi grotų vienu kvėpavimu gyvas organizmas... Jų demonstruotai interpretacijai tiktų visi teigiami jaustukai ir epitetai! Įspūdis – svaiginantis, jaunimo žargonu tariant – „nerealus“, tobulas. Ir kartu – gaivus naujais skambesiais (pvz., oktava žemiau dubliuojama bosinės violonės partija populiariojoje Arijoje iš Uvertiūros Nr. 3 ar neįtikėtinai tiksliais trimitų „kirčiais“ pirmosiose siuitų dalyse – tokių akimirkų žinančiųjų šiuos kūrinius ausiai netrūko), kiekvienos Bacho rašytos partijos grožį išryškinančiais štrichais, artikuliacijos įvairove ir t.t.

Atskiro dėmesio nusipelnė širdį glostantis švarus instrumentų derėjimas, labai kruopščiai tikrinamas prieš kiekvieną kūrinį, ypač prieš uvertiūras, kuriose be daugelio jautrių žarninių stygų skamba ir pučiamieji instrumentai – įnoringi baroko obojai, fagotas, švelnioji skersinė fleita, trimitai, timpanai. Derindami ne tik atskirus garsus, bet ir kūrinio tonaciją, freiburgiečiai akivaizdžiai priminė, kad baroko derinimas gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinio – tarsi „išprosytais“ intervalais, netekusiais grynųjų virpesių. Dėl švarių kvartų, kvintų ar tercijų senieji derinimai išlaikė kiekvienai tonacijai būdingą savitumą, spalvą, apie tai buvo rašomi storiausi traktatai...

Tuomet supranti, kad ne šiaip sau įvairių žemynų kritikai spaudos puslapiuose Freiburgo baroko orkestrą vadina „turbūt gyvybingiausiu dabartinėje pasaulio senosios muzikos scenoje“ („New York Times, 2007.03.19), sako, kad „publikai niekada nebus gana šio muzikavimo“ („Seattle Times“, 2002.04.30) ir t.t.

Kiekvienos Vilniuje nuskambėjusios J.S. Bacho uvertiūros atlikimas tapo tikra švente, tikrai nemuziejiniu pažįstamų kūrinių pateikimu. Programą įrėmino dvi iškilmingiausios tos pačios D-dur tonacijos uvertiūros – Nr. 3 ir Nr. 4, kurių partitūros papildytos baroko trimitais ir timpanais. Girdint taurų jų skambesį nejučia įsivaizduoji ne tik išpuoselėtą dvarų, baroko parkų aplinką, bet pirmiausia J.S. Bacho – kantoriaus darbo vietą, bažnyčias. Juk tokie kūriniai papuošdavo didžiausias metų liturgines šventes. Tuomet aišku, kodėl prancūziškų šokių pavadinimų dalys Freiburgo baroko orkestrantų pateikiamos ramiai, jautria dinamika, tiksliais hemiolių ritmais ir aiškiu balsų audiniu.

Kiek kitaip skambėjo dvi mažesnių sudėčių uvertiūros, nors visoms buvo būdingi taikliai pasirinkti „auksinio vidurio“ tempai. Antroji Siuita h-moll – vienintelė minorinės tonacijos, tad čia labai pritiko „traversas“ – švelnaus balso medinė baroko fleita Karlo Kaiserio rankose. Nors jam buvo skirta solisto vieta scenos priekyje, gal kam nors ir pritrūko fleitos garso. Tačiau neskubėkime reikalauti – juk Bachas nerašė Concerto grosso, tik papildė partitūrą nauju tembru, gan dažnai fleita groja ne solo, o tutti. Žavu, kad freiburgiečiai kartais šiam aksominiam balsui leisdavo ypač gražiai išryškėti: styginių „rūke“ Sarabandoje, įmantriose Polonezo puošmenose ar grakščiame, ypač elegantiškame finale – Badinerijoje. Kaip ir Trečiosios uvertiūros Arija – tai dar vienas „nugrotas“ koncerto fragmentas, ir vėl sužavėjęs kitokiu virtuoziškumu, lengvu tarsi drugelio sparnas...

Labiausiai galantiškuosius šokių pavadinimus pateisino J.S. Bacho Uvertiūra Nr. 1, C-dur, pradėjusi antrąją koncerto dalį. Joje dominavo tipiški prancūziškojo baroko orkestro trio – du obojai ir fagotas. Būtent jie dėliojo taškuotus ritmus aikštingoje, XVIII amžiaus Paryžiaus operas primenančioje Uvertiūroje, švelniai pastorališkai suokė Kurantėje, koketiškai žvalgėsi į violončeles Gavote, lenktyniavo su smuikų šešioliktinėmis Forlanoje, manieringai dėliojo Menueto ar Paspjė žingsnius, intymiai burkavo likę trise antrojoje Burėje...

Turbūt kiekvienas šio vakaro klausytojas išėjo kupinas emocijų – atradęs savas baroko vizijas, perskaitęs savas potekstes, suvokęs muzikuojančiųjų meilę ir kruopštų darbą, bandymus atskleisti mums naujas intensyvios ir kontroversiškos epochos savybes, šių laikų požiūrius į stilingą, teatrališką praeitį. Patyręs orkestrantas ar dirigentas klausė vienaip, jaunimas – kitaip. Tad ypač jaudino pilnutėlės salės (anot vienos studentės – „net kvėpuoti pamiršusios“) tyla ir ilgos nuoširdžios ovacijos po kiekvieno kūrinio.

Manyčiau, kad Freiburgo baroko orkestro pasirodymas jau tapo vienu įspūdingiausių, o gal ir svarbiausiu senosios muzikos įvykiu Vilniuje 2008-aisiais. Belieka viltis, kad kolektyvo repertuare esančios prašmatnios baroko operos ar orkestro mažosios sudėties – konsorto – išjausta kamerinė muzika, savaip perskaityti klasicistiniai ar net romantiniai ir avangardiniai kūriniai irgi kada nors pasibels į mūsų kraštus, džiugindami melomanus ir šiaip smalsuolius. O nebuvusius tą vakarą Nacionalinės filharmonijos salėje galiu pradžiuginti, kad kolektyvas maloniai leido Lietuvos radijui įrašyti jų koncertą, ir jis bus transliuojamas programoje „Klasika“ su rubrika „Lietuvos koncertų salėse“.

 

Skaitytojų vertinimai


13166. b.a.c.h.2008-03-12 11:20
O, "Musica Humana"! Slėpkis! Skirstykitės, kol ne vėlu. Jau vėlu. Bent jau nesivadinkit "senosios muzikos" ansambliu-orkestru.

13837. cha2008-04-23 14:26
cia tur but raso jau pasislepes.suo loja karavanas eina/

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:36:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba