SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-05-09 nr. 567

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Audronis Liuga
Atgal į ateitį
3

Muzika 
• Valerijonas Indrikonis
Netradicinis vakaras
2
• Skirmantė Valiulytė
Gal kada nors
3
• "Alternatyva" vėl kviečia2
• Sezono pabaiga su nauju baleto prizu
• Programinių pjesių popietė
• Džiazo šventė Vilniuje
• Austrijos garbės apdovanojimas Sauliui Sondeckiui
• KONCERTAI

Dailė 
• Tylos apsireiškimai
• PARODOS
• PARODOS
• Nijolė Nevčesauskienė
Ištikimas principams
 Monika Krikštopaitytė
Išdegtos dar nuo rankų neatšalusios
1
• Grafikos menas
• Europos veidai

Literatūra 
• Prieš šimtą metų
• Išbandymai romanu
• romano ištrauka
Niekada nepražystantis jazminas
• VAKARAI

Teatras 
• Naujosios dramos akcija `03
• Irena Aleksaitė
Ta vienintelė
12
• SPEKTAKLIAI1
• Broliai Liūtaširdžiai

Kinas 
• "Niujorko gaujos"1
• Seksas ir Europa4
• "Nukryžiavimas"
• www.stonys.lt
• Šarūno Barto ir Audriaus Stonio filmai Lenkijoje1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Išdegtos dar nuo rankų neatšalusios

Audriaus Janušonio paroda "ACT 3, 4" galerijoje "Arka"

Monika Krikštopaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Kaip cukrus". 2001 m.
O. Posaškovos nuotr.

Jei trumpam pamiršime tuos gražius molinius puodus ir dubenis, į kuriuos vis tiek niekas rimtai nežiūri, suprasime, kad molio minkymas ir lipdymas - užsiėmimas labai taurus. Daugelio tautų dievybės minkė molį ir gyvybę į gautas figūrėles pūtė. Įsidėmėtina, kad molis buvo pirma žmogaus. Žodis tapo moliu, molis tapo kūnu, kūnas rado molį ir taip toliau... Molis ir kūrėjas - glaudžiai sulipę žodžiai, o jų didingai aidinti sąjunga vis dar varo į neviltį kai kurias Ievos dukteris.

Audriaus Janušonio kūrybinį gaivalą sugėrė molis. Tiesą pasakius, tas molis kaip ir niekuo dėtas, tai Janušonis prie jo nuolat kimba, tiesiog įkyriai rankų neatitraukia. Eksponuojamos figūros taip nučiupinėtos, kad, atrodo, iš už kampo tuoj išlįs pats autorius ir toliau be gailesčio maigys pavidalus, jau įgijusius oraus stoiškumo. Beveik natūralaus dydžio pusfigūrės praktiškai atlieka bokso kriaušės funkciją, tik į jas galima suleisti pirštus. Turbūt sunku buvo atsitraukti, tačiau drėbtakūnius vis dėlto ištiko staigi mirtis krosnyje - tarsi miegančius Pompėjos gyventojus. Ir belieka tik spėlioti, kokia jų genezės ir kančios istorija. Sapno, haliucinacijos (ir kitų keistesnių būsenų) principai leidžia vaizduotei siautėti į valias.

A. Janušonio darbų formos grubiai gyvos ir veikia jutimus, bet ekspresyvios jėgos srautas kreipiamas nežinia kur. Turbūt kai ilgai minkai molį ir daug apie jį galvoji, galų gale pradedi mąstyti molio kategorijomis, tik mintys - siluetai, išraiškos, simboliai ir ikonos - lipinamos eklektiškai. Asociacijos ir metaforos staigiai materializuojamos - niežulys virsta rutuliukų bokšteliu, rėžiančiu trapų ožkos kūnelį, vagies pilve įsitaiso budistiškos išraiškos veidas. Todėl, mano galva, stipriausi darbai - savarankiškos žmogaus figūros. Be paukščiukų molio masės atsikišimuose, be velniukų neaiškiomis genitalijomis, be molio kaladėlių vietoje pagrindo.

Didesnės žmogaus iki pusės figūros išstatytos taip, kad galima būtų apeiti. Tas išsisklaidymas erdvėje sudaro pilnos žmonių patalpos įspūdį. Nejauku - tokie gyvi (kaip troleibuso keleiviai), ir nejuda (!). Jau priėjus paaiškėja, kad jie (tie, kurie tik ką kėlė įtampą pasyvumu) nejuda tik todėl, kad yra moliniai. Iš tiesų, jie sustingę byloja išsivėdėjusius moralus (?): "Kupra valgyti netrukdo", "Vagis" (tokia psichologinė tipažo analizė su metafiziniais intarpais), "Kaip cukrus" (pražiotoje burnoje įdėta kažkas šlykštaus ir truputį panašaus į kubelį cukraus). Iškart prisiminiau plastilininę animaciją ir net plastilino minkymo praktiką. Tuomet viską supratau: ir tą norą nulipdyti pagal save visą pasaulį iš naujo, ir minkymo hedonizmą. Taip galima ir likti molio kūrinijoj, jei ne tie banalūs trukdžiai.

Janušonio kūrinija, kaip jau galima buvo suprasti, tokia asociatyviai eklektiška, gaivališkos sapno konsistencijos. O kur sapnai ir srautai, ten įžūlų daigelį stiebia psichoanalizė lyg kiaulpienė tarp šaligatvio plytelių. Be pastarosios nežinau kaip paaiškinti tokį burnos akcentavimą. Ji kažkokia vis rėksminga: pražiota, perkreipta, bylojanti lemiamą tylą arba konkretų sakinį ("Galvojau niekada nepaklausi"). Personažų burnos turėjimas ir taikymas komplikuojamas: jei dainininkas, tai šalia mėgdžiojanti beždžionė, jei valgo, tai susiejama su kupra (kaltės konotacijos). "Tie velnio dantys", "Kaip cukrus" ir "Ruduo vasarą" - burna itin didelė ir reali, su visais dantimis ir gerklės liežuvėliu, kelia kone fiziologinį pasidygėjimą. Burna čia - ne veido bruožas, o gili (tamsi, šalta ir stačia) ertmė. Atrodo, ji tęsiasi iki vidurių - tuštumos vamzdžio, ant kurio pamauta figūra. Burna kaip skylė, kaip žaizda.

Labiausiai veikia ekspresyvios (bet beveik fiziologiškos) formos: gličios glazūros, gumbuoti ir tarpuoti paviršiai, judrūs siluetai, keistai susieinančios jungtys. Veikia net nepaisant postmodernistiškai eklektiško vaizdinių mišinio. Tas poveikis neįsisąmonintas - supakuotas kaip molyje kepta žuvis.

 

Skaitytojų vertinimai


1688. Pranas Vallecilla :-) 2003-05-10 21:12
As usual, very compeling writing by Ms. Krikstopaityte!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 75 iš 75 
7:35:32 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba