SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-05-09 nr. 567

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Audronis Liuga
Atgal į ateitį
3

Muzika 
• Valerijonas Indrikonis
Netradicinis vakaras
2
• Skirmantė Valiulytė
Gal kada nors
3
• "Alternatyva" vėl kviečia2
• Sezono pabaiga su nauju baleto prizu
• Programinių pjesių popietė
• Džiazo šventė Vilniuje
• Austrijos garbės apdovanojimas Sauliui Sondeckiui
• KONCERTAI

Dailė 
• Tylos apsireiškimai
• PARODOS
• PARODOS
• Nijolė Nevčesauskienė
Ištikimas principams
• Monika Krikštopaitytė
Išdegtos dar nuo rankų neatšalusios
1
• Grafikos menas
• Europos veidai

Literatūra 
• Prieš šimtą metų
 Išbandymai romanu
• romano ištrauka
Niekada nepražystantis jazminas
• VAKARAI

Teatras 
• Naujosios dramos akcija `03
• Irena Aleksaitė
Ta vienintelė
12
• SPEKTAKLIAI1
• Broliai Liūtaširdžiai

Kinas 
• "Niujorko gaujos"1
• Seksas ir Europa4
• "Nukryžiavimas"
• www.stonys.lt
• Šarūno Barto ir Audriaus Stonio filmai Lenkijoje1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Išbandymai romanu

Markas Zingeris. Grojimas dviese. Vilnius, "Baltos lankos", 2002, 302 p.

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kartais atsitinka taip, kad samprotaujant apie kokį nors literatūros kūrinį, ypač jei jo apimtis kiek didesnė nei penki mašinraščio puslapiai, kyla nenumaldomas noras kalbėti ne apie tai, kaip kūrinys parašytas, bet apie tai, kas jame rašoma. Tarsi tai būtų dienraštis, kupinas politinių ir ekonominių "aktualijų", o ne nauja tikrovė, kurios praeitis, dabartis ir ateitis turėtų priklausyti tik nuo dviejų - autoriaus ir skaitytojo.

Tas noras darosi dar stipresnis, kai autorius savo sumanymui įgyvendinti naudojasi daugiau ar mažiau patikimais istoriniais faktais, o apysakos ar romano veiksmas rutuliojasi realių istorinių įvykių fone. Reikalą dar labiau komplikuoja tai, kad pagrindinis tokio kūrinio personažas - istorikas. Tokiu atveju recenzentui, tupinėjančiam aplink kompiuterį, nedaug betrūksta iki smegenų uždegimo; o tūlas skaitytojas, žiūrėk, jau ir smailinasi pieštuką, ketindamas nusirašyti į savo sąsiuvinį kokį nors "istorinį" įvykį, arba puola naršyti po enciklopedijas, ieškodamas, tarkim, Helmuto Riaukos pavardės.

Autorius gali džiaugtis. Jam, kaip kokiam visatos kūrėjui, iš pirmapradžio chaoso iš tikrųjų pavyko padaryti tokią tikrovišką betvarkę, kad humanitarinio išsilavinimo neturintis skaitytojas ima painiotis, ar jis žiūri pro langą, ar į televizorių, ar knygą skaito. Ir visai nesvarbu, kad romano anotacijoje leidėjai tvirtina, jog "knygoje paminėti vardai, vietovės, pavadinimai ir institucijos yra rašytojo vaizduotės vaisius, o jeigu jie kartais sutampa su realiais pavadinimais, tai nėra rašytojo sumanymas, o grynas atsitiktinumas, sąlygotas geografijos ir istorijos". Įtariam skaitytojui nebelieka nieko kito, tik... nepatikėti tuo, kuo jis bandomas įtikinti, ir pačiam ieškoti "tiesos". Vadinasi, skaityti nuo pradžios iki galo. O tai, sutikite, savotiška rašytojo ir leidėjo sėkmė.

Ir nors tokiu atveju klausimas, kaip kūrinys parašytas, lieka neatsakytas, tačiau neretai užverda ginčiai dėl to, kiek "teisinga" ar "neteisinga" yra viena ar kita romano scena. Estetiniai kriterijai nebetenka jokios prasmės. Svarbiausi pasidaro literatūrai ir apskritai menui tolimi istorinio teisingumo, korektiškumo ir pan. klausimai. Literatūrinė visuomenė tarsi provokuojama pareikšti savo nuomonę ne vien dėl estetinių, bet ir dėl "paraliteratūrinių" reikalų. Taigi atlaikyti savotišką "išbandymą romanu".

Naujasis Marko Zingerio romanas "Grojimas dviese", regis, priklauso būtent tokių literatūros kūrinių rūšiai. Antrojo pasaulinio karo įvykiai vis dar gyvi nemažos Lietuvos visuomenės dalies atmintyje, o "dainuojanti revoliucija" kai kurių bendrapiliečių sąmonėje niekaip negali pasibaigti. Visa tai reiškia, jog neabejotinai atsiras tokių skaitytojų, kuriems šis romanas sukels galvos skausmą, o gal net tikriausią isteriją. Ir tai galima pavadinti dar viena, tik šį kartą autoriaus, sėkme. Ir dar vienu "išbandymu romanu", kurį turės patirti tam tikra skaitančiosios visuomenės dalis.

Vis dėlto atrodo, kad tie, kurie palydėjo šį M. Zingerio kūrinį "į gyvenimą", nelabai norėtų diskutuoti su galimais romano kritikais kokiais nors kitais, išskyrus estetinius, klausimais. Retas atvejis Lietuvoje - net dviejose knygoje išspausdintose anotacijose pabrėžiamas romano meniškumas, o "Padėkoje ir paminėjimuose" pats autorius išsamiai papasakoja skaitytojui, kaip ruošėsi darbui: klausėsi muzikos, skaitė, kalbėjosi su žmonėmis ir t.t. Atrodytų, kad tie, dėl kurių "kaltės" "Grojimas dviese" pasiekė publiką, jaučiasi tarsi paleidę džiną iš butelio ir dabar baimingai laukia, kas bus toliau. Regis, jie patys šiek tiek bijo "išbandymo romanu".

Tačiau bijoti nėra ko, nes tie, kurie šiandienėje Lietuvoje dar gali sau leisti prabangą ne tik pirkti grožinės literatūros knygas, bet ir jas skaityti, turėtų visus čia suminėtus išbandymus daugmaž nesunkiai ištverti ir palikę "tikros" istorijos rašymą "tikriems" istorikams pasinerti į M. Zingerio romano pasaulį. Čia pats laikas būtų nors keletą žodelių tarti apie tai, kaip parašytas romanas "Grojimas dviese".

Recenzentai jau spėjo pastebėti, jog ręsdamas savo kūrinį autorius laisvai, sakyčiau, net elegantiškai, mezga siužeto linijas, lengvai peršokdamas nuo tragiškos meilės istorijos nacių okupuoto Kauno gete iki ne visai paprastų šiuolaikinio paauglio santykių su tėvais; nuo paniurusio nuolat pilkėjančio, bet dar išlaikiusio tam tikrus aristokratiškumo ir elegancijos likučius 1935-ųjų Berlyno iki šurmulingo šių dienų Brodvėjaus. Vokietija - tada, Lietuva - tada ir dabar, Jungtinės Valstijos - tik dabar, - visa tai yra pakankamai motyvuota siekiant apmąstyti ir suvokti praeitį, bandant nors šiek tiek atkurti ryšius su ano meto kartomis. Ryšius, kurie ne nutrūko savaime, bet buvo sąmoningai brutaliai nutraukti.

"Grojimas dviese" - tai romanas apie praeitį, apie jos įtaką dabarčiai; tai romanas apie laiką, tęsiantis M. Prousto andai pradėtą "prarasto laiko" paiešką, kuri yra iš anksto pasmerkta, nepaisant to, ar ją apvainikuos sėkmė, ar ji patirs fiasko: "Ir jie visi sustingo kaip senovinėje nuotraukoje, kurios nėra ir niekados nebuvo. Bet ji galėjo būti, kaip ir visa kita Erazmo Rastinio istorijoje."

Reikia pasakyti, kad autoriui ne visada pavyksta išlaikyti nuolatinę įtampą. Nors dauguma romano epizodų labai vaizdingi, kinematografiški, tačiau kai kurie dialogai skamba silpnokai:

" - Tai buvo ne romanas, tai buvo filmas su Greta Garbo! Ar tu esi girdėjęs apie tokią Gretą Garbo?

- Tai žino net ir studentai. Kino žvaigždė! ..."

Laimė, kad panašių vietų romane iš tiesų nedaug. Tiesą sakant, silpniausia jo vieta - finalas. Melodramatiškas ir, bent jau šių eilučių autoriui, šiek tiek primenantis "lotyniškų" televizijos serialų patetiką.

Apskritai M. Zingerio romanas "Grojimas dviese" turėtų susirasti savo skaitytoją. Ypač norėtųsi, kad juo taptų tas, kuris neišlaikys "išbandymo romanu" iš pirmo karto.

Donatas Valančiauskas

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 75 iš 75 
7:35:16 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba