SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-05-09 nr. 567

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Audronis Liuga
Atgal į ateitį
3

Muzika 
• Valerijonas Indrikonis
Netradicinis vakaras
2
• Skirmantė Valiulytė
Gal kada nors
3
• "Alternatyva" vėl kviečia2
• Sezono pabaiga su nauju baleto prizu
• Programinių pjesių popietė
• Džiazo šventė Vilniuje
• Austrijos garbės apdovanojimas Sauliui Sondeckiui
• KONCERTAI

Dailė 
• Tylos apsireiškimai
• PARODOS
• PARODOS
• Nijolė Nevčesauskienė
Ištikimas principams
• Monika Krikštopaitytė
Išdegtos dar nuo rankų neatšalusios
1
• Grafikos menas
• Europos veidai

Literatūra 
• Prieš šimtą metų
• Išbandymai romanu
• romano ištrauka
Niekada nepražystantis jazminas
• VAKARAI

Teatras 
• Naujosios dramos akcija `03
 Irena Aleksaitė
Ta vienintelė
12
• SPEKTAKLIAI1
• Broliai Liūtaširdžiai

Kinas 
• "Niujorko gaujos"1
• Seksas ir Europa4
• "Nukryžiavimas"
• www.stonys.lt
• Šarūno Barto ir Audriaus Stonio filmai Lenkijoje1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Ta vienintelė

Dar kartą apie Anželikos Cholinos "Romeo ir Džuljetą"

Irena Aleksaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Valandos ir keturiasdešimties minučių Anželikos Cholinos šokio spektaklis "Romeo ir Džuljeta" (pagal W. Shakespeare`o tragediją) praskriejo tarsi vienu atokvėpiu, palikdamas šviesų įspūdį. Ne pirmą kartą ši choreografė demonstruoja savo tvirtą ranką, turtingą fantaziją, subtilų skonį, perkeldama klasikos (ir ne tik) kūrinius į šokio pasaulį. Jos "Carmen", "Bernardos Albos namai", "Moterų dainos", "Tango in fa" ir kt. - tai išjaustos ir gerai apmąstytos sceninės versijos. Tą patį galima pasakyti ir apie "Romeo ir Džuljetą". Įsibrovusi iš dramos teatro į choreografijos sritį, čia pamačiau nemažai patrauklių dalykų, jungiančių du menus - judesį ir žodį. Prisimenu, kaip vienoje televizijos laidoje žymi balerina Maja Pliseckaja įrodinėjo, jog pirma buvo judesys, o tik paskui - žodis. Man atrodo, kad Anželikos Cholinos "Romeo ir Džuljetos" šokio spektaklyje judesys susilieja su žodžiu. Judesys tapo įskaitomas ir prasmingas, o visą spektaklį drįsčiau pavadinti šokio drama - čia ypač stiprus būtent veiksminis pradas. Choreografė nesiekia atkurti Shakespeare`o tragedijos. Renkasi tik jai rūpimus motyvus ir kuria savo Meilės versiją - įtikinamą, motyvuotą, besiskiriančią nuo draminio kūrinio.

"Romeo ir Džuljeta" pradedama savotiška mįsle. Iš orkestro duobės iš lėto kyla visi į tragediją įsukti veikėjai. Tik vienoje pusėje - Montekių, o kitoje Kapulečių šalininkai. Žiūri į juos, atokiai sėdinčius, tarsi besifotografuojančius, ir bandai suvokti, kodėl jie ne kartu. Jauni, gražūs veidai, rodos, gyvenk, šėlk, mylėk. Bet ne, juos dirgina kažkokia velniška intriga, nors, atrodo, nė vienas nebeprisimena konflikto tarp šeimų pradžios. Verda jaunų žmonių kraujas, gyvybė nebranginama, ja bravūriškai žaidžiama. Bet iš jaunatviškai žavingų kibirkščiavimų pagaliau įsiplieks tikras gaisras - grėsmingas ir baisus. Kaitri Veronos saulė nebeprasiskverbs pro juodos neapykantos debesis; scena aptems, matysime tik įnirtingai besikaunančias dvi grupuotes, jų agresyvius, aštrius judesius ir siluetus. Prasideda žūtbūtinis susirėmimas, o pabaigoje žūva ir vieni, ir kiti. Visi. Beprasmybės apoteozė? Scena nusėta lavonais. Joje monotoniškai švytuoja du milžiniški rutuliai pastatams griauti - šiuokart ir pačiai gyvybei.

Tarsi apokalipsės akivaizdoje prie pat rampos stovintys Romeo ir Džuljeta vienas kitam iš lėto užmerkia akis; pasirenka verčiau mirti su meile, nei gyventi be jos...

Ypač efektingos tėvų poros: Kapulečiai - Aušra Gineitytė ir Saulius Balandis ir Montekiai - Deimantė Kupstaitė ir Evaldas Jaras (vyrai - dramos aktoriai!). Išdidūs, iškilmingai įžengiantys į aikštes ir puotas, demonstruojantys savo galią. Jų gilūs plier, platūs žingsniai, aštrūs rankų mostai, įmantrūs lėti sukiniai tarsi atspindi ir vidinį šių veikėjų pasaulį - siekį daryti įspūdį, ginti savo garbę... Choreografė sukuria sceną - sinchronišką "egzekuciją" vaikams, - kurioje Romeo ir Džuljeta tąsomi, svaidomi, mėtomi, mėginant išmušti prakeiktą meilę iš nepaklusnių įsimylėjėlių sielų.

Didžiausias Cholinos atradimas - įsimylėjėlių pora. Ir Romeo - Martynas Rimeikis, ir Džuljeta - Margarita Makejeva nutvieskia visą spektaklį nepaprastu jaunystės spindesniu, grožiu, natūralumu, jausmų nuoširdumu ir trapumu, maksimaliai priartėdami prie Shakespeare`o herojų esybės. Neišvengiamas šių herojų tragizmas atsispindi Marijaus Jacovskio scenovaizdyje - scenos erdvė gilumoje "atsitrenkia" į spygliuotus skydus; iš čia neištrūksi, neprasiverši. Cholina puikiai suderino herojų siluetus ir leido natūraliai skleistis bundantiems Romeo ir Džuljetos jausmams. Puotos Kapulečių namuose metu jaunutė Džuljeta, dar vaikas, šoka su peršamu jai išvaizdžiu Pariu - Donatu Bakėju. Pastarasis reiškia jai savo švelnius jausmus, siekia apkabinti, paglamonėti. Džuljeta nustebusi, suglumusi, sutrikusi. Ji juokingai ir vaikiškai išsisukinėja, stumia nuo savęs Pario rankas - atrodo, tarsi dar neperžengusi vaikystės slenksčio. Puota tebevyksta. Ir tik vėliau margaspalvėje triukšmingoje šokančių svečių minioje pastebime toli vienas nuo kito esančius, bet savo baltais drabužiais išsiskiriančius Romeo ir Džuljetą. Jie šoka tą patį šokį - kaip meilės ilgesį, artėjimą į savo laimę, lemtingo susitikimo nuojautą, jų atsargius žingsnius lydi švelnios arabeskos, kurios keičiasi abiem susitikus. Per vieną akimirką jaunuoliai, regis, subręsta didžiajam jausmui, apie kurį filosofas Platonas rašė kaip apie dviejų to paties skritulio pusių lemtingą ir retą susijungimą. Choreografė leidžia mums, žiūrovams, pajusti Romeo ir Džuljetos besiskleidžiančią meilę kaip rečiausio augalo žiedą.

"Romeo ir Džuljeta" - ne klasikinis baletas. Choreografė sėkmingai derino įvairią šokio techniką - ir klasikinę, ir charakterinę, gatvės šokio, kiekvienas veikėjas čia turi savą šokio kalbą, savo raišką, kurią perskaitai be įtampos ir lengvai suvoki.

Meniška ir emociškai stipri Merkucijaus mirties scena (išskirčiau energingą, veržlų Andriaus Žužalkino šokį, jo sportinį vikrumą ginant savo ir Romeo garbę bei orumą), rafinuotos Tebaldo ir jo draugų patyčios žeminant Merkucijų. Čia nesišvaistoma nei špagomis, nei durklais, o įspūdis daug stipresnis. Puiku, kad Cholina nebijo ir valiūkiškų intarpų. Po netikėtos Merkucijaus mirties Romeo įnirtingai puola cinišką Aurelijaus Daraškevičiaus Tebaldą, šis pradeda bėgti, ir abiejų bėgimas virsta ekspresyvia dvikova.

Choreografei talkina kostiumų dailininkės Marija Rubavičiūtė ir Kotryna Pociūnaitė. Jų sukurtuose drabužiuose matai ir sėkmingą renesansinio kostiumo modifikaciją, ir stilizaciją, pastebi įdomią, autentišką kurią nors detalę ar fantazijos padiktuotą elementą. Nepaprastai gražūs pirmasis Romeo apdaras, auklės drabužis, raudonas juokdario kostiumas, Montekių ir Kapulečių (tėvų) drabužiai. Skoningai derinamos ir kostiumų spalvos, ir medžiagų faktūros. Visa tai tik dar labiau praturtina sceninius charakterius, jų plastinius įvaizdžius.

Šaltoką pavasarį sulaukėme gaivaus pavasarinio Anželikos Cholinos spektaklio. Turime perspektyvų šokio teatrą. Įdomu, kad tuo pačiu metu net trys teatrai - šokio, dramos (O. Koršunovo) ir muzikinis (Kauno) pasirinko būtent Shakespeare`o "Romeo ir Džuljetą". Matyt, subrendo vidinė būtinybė.

 

Skaitytojų vertinimai


1686. pasaulio teisuole :-( 2003-05-10 16:35
Manau, kad Aleksaite jau seniai yra nupezusi ir ne jai vertinti Cholinos brieda. Neikit i spektakli uz jokius pinigus, nes baisus lievakas. MUzika - kokia jai paciai patinka, kostiumai prasti, is skuduryno, sokejai apauge taukais. Ir visa tai 80 litu.

1692. pakraupusi ir nusivylusi2003-05-12 09:15
dėl Aleksaitės nupezimo nežinau, bet kad spektaklis tragiškas - gryna tiesa. Cholina toliau mėtosi savo primityviais lekštais bajeriais, choreografija - kaip pirmai baleto klasei. Dramos jokios. Todėl ir ima visiems atmintinai žinomą kūrinį, nes pati scenoje nesugeba sukurti jokios gyvybės ir emocijų. O muzika... Beskonis kokteilis, pusė gabalų iš filmo "Fortepijonas". Imti spektakliui muziką iš kino filmo - didžiausias neprofesionalizmas. Spektaklis pritaikytas pačiam primityviausiam skoniui, "Balių" klausytojams. Su tuo ir sveikinu mūsų kritikus, demonstruojančius savo suvokimo lygį. Į Naująjį Baltijos šokį atvykę šokio pasaulio žmonės ir užsienio kritikai pakraupę. Kritikės iš Maskvos pasakė, jog Cholinai pasisekė, kad ji negyvena Maskvoje....

1694. kaktusas2003-05-12 11:32
Tai va kad Baltijos sokyje ir pasimate, koks sh yra tas Cholinos popsas. Kai atsiranda su kuo lygint, tada ir supranti zmogau. O del Aleksaites nesinervinkit, ji moteriski solidi, daug maciusi, labai gera kritike save laikanti. Manau kad jos straipsniai patiktu tiems, kuriems patinka Cholina. Kiekvienam laisva rasyti taip, kaip jam norisi. Tik galetu gerb autore nustoti galvoti, kad jai lygiu nera Lietuvoj. Tokias kritikas tik Baliu klausytojms ir skaityt. Gerai kad baige akademija kritikai patys ismoksta normaliau rasyt, o tai geda geda butu del tokiu konservatyvizmu...

1695. ZZZ2003-05-12 12:23
o kodel Baltijos sokyje neparode Smorigino BoHemos? Kur ligybe, brolybe ir tt

1696. pasaulio teisuole2003-05-14 21:20
Na, sutinku, kad reikejo ir Bohema parodyti iki pilnos laimes - zzz, ac uz gera minti. Gal pabandom isrinkti geriausiu sokio spektakliu desimtuka? Pradzia siulau tokia:
1. Bohema.
2. Romeo ir Dziuljeta.
3. Skenduoliai (tokio bus. genijaus Pulkauninko, nerealus).
Ar galit padet pratesti?

1699. alkune2003-05-15 08:40
As tai siulau Romeo ir Dzuljeta i pirma vieta. Cholinos primytivumo niekas nepralenks. Tokiam niekalui gaminti reikia labai lietuvisko talento. Ir turbut astriu alkuniu

1701. gieka2003-05-15 09:12
manau i dešimtuka reikėtų visus Cholinos darbus įtraukti. galbūt išskyrus Medėją. Ir įteikti medalį už plagijavimą ir viso gyvenimo nuopelnus "ugdant" žiūrovų skonį.
Bent jau nevaidintų, kad vienintelė Lietuvoj meną daro :(((

1702. muzikolog.2003-05-15 13:31
klausykit, chebra, o kokia dar ten muzika skambejo?

1704. mari2003-05-16 13:32
Taip, paskaicius Aleksaite, susimastai, ar apskritai dar ji sugeba ka nors kritiskai ivertinti, ar tik miega ant savo ir Lietuvos teatro lauru. Del Cholinos - ka gi, ji zaviai atrodo ant savo motociklo.

1706. +2003-05-17 10:28
Abi jos (ir kritike, ir choreografe) genialios ir abi is devyniolikto amziaus.

1707. XIIX2003-05-17 12:51
Is devyniolikto amziaus? Cia gi abiems komplimentas...Tam amziuj dar kazkas supratima apie profesionaluma turejo, netusciu ambiciju. Neizeidinekit devyniolikto amziaus.

3927. jurgis2004-10-31 13:22
gyvas teatras,o ne naftalinas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 75 iš 75 
7:35:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba