SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-02-03 nr. 694

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Daiva Šabasevičienė
"Pagalvinio" pasaka
22

Muzika 
• Rita Nomicaitė
Jaunas Baltijos gitarų kvartetas
2
• Rima Povilionienė
Vienos operos istorija
• Emilija Pilotaitė-Armonienė (1920 06 27 – 2006 01 24)3
• "Midem" mugėje diskutuota apie kultūros ekonominę svarbą
• "Bravissimo" pristato "Operos švyturio" laureatus
• Patikslinimas
• Viliojanti "Madam Baterflai"
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Kur gimsta išmintis?
4
• Kotryna Džilavjanaitė
Socialinės grafikos iššūkiai
12
 Dovilė Tumpytė
Žmogus su kamera: Jonas Mekas
4
• Išrinktas ryškiausias tarpdisciplininis projektas6
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ilgas kelias į Damaską
• Timas Crouchas LNDT scenoje
• Rudens stiliaus moteris
• Po debiutų – nauji spektakliai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Juokiasi puodas…
8
• Festivalio nuojauta
• Živilė Pipinytė
Perspėjimas iš praeities
• Nepriblokšto žiūrovo įspūdžiai9
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Diagnozė ir dar kartą (iš tikrųjų pirmą) apie meilę5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Žmogus su kamera: Jonas Mekas

Paroda "Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais" ŠMC

Dovilė Tumpytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sustabdyti kadrai. Jurgis Mačiūnas Jono Meko filme "Zefiro Torna"

Kuratorius, rašytojas ir kino kūrėjas Jonas Mekas vadinamas amerikietiškojo avangardinio, arba, kaip jis pats tvirtino 6-ajame dešimtmetyje – Naujojo amerikietiškojo kino – krikštatėviu. Kaip rašo Niujorke gyvenantis kino kūrėjas, kuratorius ir rašytojas Brianas Frye’as, "įkūręs Antologijos filmų archyvą, Kino kūrėjų kooperatyvą bei "Film Culture" žurnalą, Mekas formavo požiūrį į avangardinį kiną Amerikoje ir paveikė jos saviidentifikaciją".

Po Antrojo pasaulinio karo emigravęs iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas, avangardinį kiną Mekas atrado pirminiuose Amoso Vogelio "Cinema 16" bandymuose ir 1956 m. jau pradėjo rodyti savo filmus. 1954 m. Mekas išleido pirmą "Film Culture" numerį kaip ikonoklastinį atsaką prancūzų leidžiamam "Cahiers du Cinéma", ilgainiui tapusį amerikietiškojo avangardinio kino garsintoju. 1958 m. Mekas pradėjo vesti "Kino kelionių" skiltį "Village Voice" savaitraštyje, iškeldamas į viešumą naujausius ir radikaliausius Niujorko avangardinio kino kūrėjus. Dar po ketverių metų kartu su Emile’iu de Antonio, Shirley Clarke ir kitais draugais Mekas įkūrė Kino kūrėjų kooperatyvą (FMC), kuris sėkmingai tebeveikia, disponuodamas didžiausia avangardinio kino kolekcija pasaulyje. 1964 m. Meko įkurta "Kino kūrėjų sinemateka" ilgainiui tapo "Antologijos filmų archyvu" – viena didžiausių ir svarbiausių avangardinių filmų saugykla, kurios ir šiandien tikriausiai neaplenkia nė vienas Jono Meko vardą žinantis lietuvis, nuvykęs į Niujorką. Kartu su Stanu Brakhage’u, Kenu Kelmanu ir P. Adamsu Sitney 1970 m. Mekas suformavo "Esminę kino kolekciją" (Essential Cinema Collection), ji buvo vienas pirmųjų bandymų nustatant avangardinio kino kanoną.

Pradėjęs gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Mekas ne tik rašė ir kuravo parodas, bet ir kūrė filmus. Ankstyvieji jo pasakojamieji filmai ("Medžių ginklai", 1961) ir filmuotas performansas ("The Brig", 1963) iki šiol susilaukia aukštų įvertinimų. Šiandien Mekas labiausiai žinomas kaip dienoraštinių filmų kūrėjas, reikšmingiausiais laikant filmus "Dienoraščiai, pastabos ir škicai, arba Valdenas" (1969), "Prarasta, prarasta, prarasta" (1975), "Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą" (1972) ir "Zefyro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo" (1992).

Meko filmai rodyti daugelyje festivalių ir įvairiose parodose visame pasaulyje. Paskutinėje Venecijos bienalėje (2005) Jono Meko kūrybos retrospektyva, kuruota Liutauro Pšibilskio ir Lolitos Jablonskienės, buvo pristatyta Lietuvos paviljone ir sulaukė tarptautinio kritikų dėmesio bei pripažinimo kaip viena įsimintiniausių parodų. Šiuolaikiniame meno centre pristatoma Jono Meko paroda "Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais" – iš Venecijos bienalės perkeltas projektas Lietuvos publikai. Jono Meko parodą, kaip ir Venecijos bienalėje, lydi knyga "Jonas Mekas: pašnekesiai, laiškai, pastabos ir kita." ("Jonas Mekas: Conversations, Letters, Notes, Misc. Pieces etc." ), ją neabejotinai verta perskaityti.

ŠMC parodos instaliacija šiek tiek kitokia nei Venecijos bienalėje, kur filmai buvo rodomi sename venecijietiškame name, išlaikant privatumo ir asmeniškumo aurą. ŠMC baltasis kubas taip pat paverstas keturiomis juodosiomis dėžėmis, kas mums jau nebeatrodo neįprasta. Juodoji dėžė leidžia pajusti asmeniškesnį ir intymesnį santykį su Jono Meko vaizdų tekėjimais. Paprastai tariant, tai mažų kino salių įspūdis. Kuratoriai pabrėžia išskirtinį Jono Meko kūrybos rodymo kontekstą – būtent tai, kad avangardinis kinas pristatomas dailės kontekste: instaliacinis filmų rodymo principas leidžia žiūrovui kitaip patirti Meko kūrybą. Viename kino "kambaryje" Jono Meko kūriniai instaliuoti vieną didelį ekraną apsupant šešiais mažesniais ekranais, juose išsyk rodant skirtingus filmus nuo 6-ojo dešimtmečio, kurtus "Bolexu", iki paskutiniųjų videodarbų. Filmuose – akivaizdūs Jono Meko ieškojimai, susidomėjimas vis kitokiais vaizdais ir techniniai eksperimentai.

iliustracija
Sustabdyti kadrai. Jonas Mekas filme "Dar neprarastas rojus"

Kitoje, elipse išdėstytų aštuonių televizorių instaliacijoje "Namų video", transliuojamos vis kitos kasdienybės versijos, filmuotos videokamera, su kuria Mekas dirba nuo 1987-ųjų. Dvi labiausiai kino sales primenančios erdvės pasidalija į daugiausia aistrų sukeliančių Jono Meko filmų "kambarį" bei "biografinį kambarį", kurio ekrane rodomi Meko ("Autoportretas", "Antologijos laboratorija") bei Kristijono Kučinsko ir Vytauto V. Landsbergio ("Niujorkas mano šuo"), Neria Lejay ir Alexandre Perrier ("Kaip aš"), Dominique Dubosco ir Juliaus Ziz kurti biografiniai filmai apie Meką.  

Su Meko filmais nutinka keistas dalykas – niekaip nepavyksta atskirti Jono Meko (arba jo gyvenimo) nuo jo kūrinių – filmų. Matyt, ne veltui jis save vadina "filmeriu" – žmogumi, kuris kuria filmus apie gyvenimą, o savo filmus – tiesiog dienoraščiais. Tiesą sakant, Meką laikau tokia asmenybe, kurios gyvenimas ir menas susijęs kaip kūnas ir siela. Gali jo nepažinoti, bet praleidęs kelias ar keliolika valandų su Meko filmais – tiek jo kurtais, tiek apie jį, – nebeišvengi asmeniškumo ir pradedi laikyti Joną savo geru bičiuliu. Jo filmai per daug asmeniški ir atviri, kad taip nenutiktų.

Nesuklysčiau sakydama, kad Meko filmai yra unikalūs. Tai toks filmo kūrimo būdas, kuriame nereikalingas verbalinis naratyvas – vaizdas yra išlaisvintas nuo kalbos. Juos galima žiūrėti pradedant ir sustojant bet kurioje judančio vaizdo sekundėje ir nieko neprarasti. Jono filmai yra tokie, kuriuos sinefilai vadina tikruoju kinu. Mekas – judančio vaizdo virtuozas.

Nepaisant susižavėjimo Jono Meko valdoma kamera ir vaizdų ritmika, kuri užgrobia ir prikausto akį prie ekrano judesio ir šviesos tobulais deriniais, nutinka dar vienas keistas dalykas: Jonas Mekas pradangina distanciją – laiko, erdvės ir sąmonės. Kai toks judesys ištinka, pasijunti užatlantinės (ir globalios) 7-ojo dešimtmečio kultūros dalimi. Jonas Mekas yra tas tiltas (arba laiko skylė, jeigu norit), kuri panaikina laiko ir kultūros prarają tarp tavęs ir Johno Lennono, Yoko Ono, Jurgio Mačiūno, Andy Warholo ar Susan Sontag. Viskas supaprastėja iki žmogiškos kasdienybės ir pasibastymų su draugais, kai nejučia susitapatini su Meku. Nelieka nepasiekiamumo, viskas atrodo sava ir pažinu: Mekas rodo paprastą ir kasdienišką, o ne mitais apipintą žmogų. Viskas labai paprasta ir nerimta. Į rimtuosius Mekas mažų mažiausiai žiūri įtariai.

Filmuodamas, karpydamas ir dėliodamas praeitį dabartyje, Mekas konstruoja savo tapatybę. Nereikšmingos ima atrodyti priežastys ir padariniai – atrodytų, kad jų net nėra. Jokio perdėto sureikšminimo ar manieringumo: viskas vyksta tarsi natūraliai, niekas nekvestionuojama ir neklausiama kodėl. Tiesiog mėgaujamasi tuo – kiekviena kasdienybės milisekunde. Visas pasaulis, bent tas, kuris yra aplinkui, pastebėtas ir užfiksuotas. "Savo filmuose aš sulaužau realybę į atskirus gabaliukus ir po to ją sukuriu iš naujo. Panašiai kaip kompozitorius kuria muziką iš atskirų garsų", – sako Mekas. Jis ne dokumentuoja, o keičia arba iš naujo perkuria realybę. Ir jokio "objektyvumo" nereikia jo filmuose ieškoti, nes tai yra Jono Niujorkas, Jono Johnas ir Jono Jurgis, Jono cirkas ir t.t., gerokai perfiltruotas per autoriaus sąmonę ir pasąmonę. Tiesą sakant, tikriausiai kur kas daugiau nei vien tik tai.

Matematikoje yra tokia Mandelbroto aibė – fraktalas, laikomas sudėtingiausiu iš visų žinomų matematikos objektų. Šimtai Mandelbroto koralų juosia salų pakrantes. Kiekvieną koralą supa daugybė smulkesnių koraliukų, ir tai kartojasi be galo. Atidžiau pažvelgus į rifus ar atskirus koralus, atsiveria milžiniška įvairovė. "Jūrų ežius" ir "jūrų arkliukus" viršuje keičia "jūrų žvaigždės" ir "sraigės" apačioje. Begalinis spalvų ir formų kartojimasis ir maišymasis yra viena būdingiausių Mandelbroto aibių savybių. Tokia yra kasdienybė, tokie man atrodo Jono Meko filmai: žvilgsnis į kiekvieną milisekundę yra begalinis.

 

Skaitytojų vertinimai


6509. ydzei2006-02-11 21:11
Idomu, kodel "Naujojo amerikietiskojo kino krikštatėvis" atstovavo Lietuva Venecijos bienaleje? Kodel pasirinktas amerikonas pencininkas su jo, jau muzijine tapusia, kuryba? Ar Lietuvos valstybeje nebeliko siuo laiku kurianciu iskiliu asmenybiu? Tai tik dar karta irodo, kad Lietuva tik nacionaline tapatybe pripazistantis krastas, kuriame ne nekvepia PILIETINES visuomenes organizmo isskyrom.

11442. L. :-) 2007-11-06 16:04
Toki komentara (6509) reiketu pasalinti svetaines kurejams. Elementariai negerbiamas aptariamas asmuo.

12524. jov :-) 2008-01-25 23:13
ydzei, tu isprotejai. Mekas yra legenda. jis tiesiog simtmecio asmenybe, Lietuvos pasididziavimas.neisivaizduoju kaip galima tai dergti tokio auksto lygio menininka. sakyk, ka tu reiksmingo esi padarius/padares? padejai kam nors issirinkti batus?.. tad nekalbek apie tai, ko visai neismanai, nes tavo absurdiska nuomone ne laiku ir ne vietoj.

15868. kristina mekaite ir almantas mekas :-) 2010-01-24 16:27
ce mano ir mano brolio dede kaip jis gali mums nepatikti

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
7:34:14 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba