SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-16 nr. 623

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Skirmantas Valiulis
Antrasis frontas

Savaitė 
• Pasiilgę klasikos
• Modernaus meno festivalis SEAS
• Kernavė įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą
• Tęsiant programą "Langas į Lietuvą"
• Vykinto Baltako simfoninio opuso premjera

Muzika 
• "Kristupo klavyrai"
• Vilniuje skambės sardinų muzikos ir pasaulio klasikos perliukai
• "Mes statome operą": Marko Anthony Turnage’o "Graiko" premjera Lietuvoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Anda Klavina
Pagalbos šauksmas
10
 Irena Baltrušaitienė
Dievai ir žmonės
1
• Armina Jonuraitė
Mongolijos atšvaitai
1
• Menas ir paveldas
• Agnė Narušytė
Pereinamasis laikotarpis už sienos
• PARODOS

Literatūra 
• Viskam yra galas1
• VAKARAI

Teatras 
• Avinjono "autsaideriai"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Apokalipsės teks palaukti
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Erika Grigoravičienė
Metropolijų egzotika
• Laima Kreivytė
Jaučiu – vadinasi, esu
1
• Ką skaityti inteligentui?

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Dievai ir žmonės

Vidos Krištolaitytės piešiniai ir tapyba "Vartuose"

Irena Baltrušaitienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vida Krištolaitytė. "Be pavadinimo-7"

Septinto dešimtmečio pradžioje į karo nublokštų ir susibūrusių Čikagoje lietuvių menininkų bendriją įsijungė jauna ir kūrybinga dailininkė – Vida Krištolaitytė.

Lietuvių avangardistų – arsininkų žiedas šiltai priėmė Vidą Krištolaitytę. V. Kašuba, P. Kaupas, V. Petravičius, M. Šileikis, V. Vizgirda, K. Žoromskis palankiai vertino jos kūrybą ir skatino gabią kolegę tolimesnei kūrybinei veiklai.

1961 m. baigusi Ilinojaus universitete dailės pedagogiką, ji mokytojavo, o vakarais toliau studijavo Čikagos Meno institute. Pirmosios premijos IV–oje Jaunųjų dailininkų ir II-oje Kultūros kongreso parodose 1963 m. išskyrė ją iš kitų lietuvių dailininkų kaip vieną iš pajėgiausių jaunųjų kūrėjų.

Gavusi gerus paveikslo konstravimo ir stilistikos pagrindus (pagal Bauhauzo sistemą), susipažinusi su stipriausių lietuvių modernistų – arsininkų – kūrybos ypatumais 24 metų Vida išvyksta toliau studijuoti meno į Niujorką.

Po karo į Niujorką suvažiavo daug stiprių menininkų iš Europos. Menas, susiformavęs Amerikos pramonės depresijos ir pasaulinio karo sąlygomis, buvo paženklintas nerimo, emocinio streso, nevilties. Jis siekė bendrumo, universalumo, pirmapradiškumo. Vyksmas buvo svarbesnis už koncepciją. Kūrinys būdavo atliekamas greitai ir nevaržomai, o atsitiktiniai tapymo efektai, kaip nutiškę ar nuvarvėję dažai, padėdavo pasiekti didesnio spontaniškumo.

Atvykusi į Niujorką Vida Krištolaitytė pasirinko Pratto menų institutą, kur 1964–1966 m. studijavo tapybą ir grafiką pas talentingą žymaus amerikiečių tapytojo H. Hofmano mokinį George’ą McNeilą.

1967 m. V. Krištolaitytė baigė šį institutą ir įgijo magistro laipsnį bei teisę dirbti meno profesūros darbą. Ji turėjo galimybę susipažinti su geriausiais avangardistų darbais, pasimokyti meno stilistikos iš labiausiai patikusių autorių. Ieškodama savos meninės išraiškos ji susipažino su abstraktaus ekspresionizmo, ypač Jacksono Pollocko darbais. Vida labai vertina ekspresionizmo pradininką, didelį meistrą, ekspresyvų grafiką ir tapytoją, virtuoziškai išreiškusį dramatiškus vidinius žmogaus potyrius, norvegą Edvardą Munchą. Jo įtaka pastebima darbuose "Šiukšlių rinkėja", "Nebyliojo prakalbėjimas ir aklojo praregėjimas", "Pirmas mirties įspūdis". Nemenkos įtakos tapybos stiliui turėjo ir žymus abstrakcionistas Willemas de Kooningas, kūrybos ekstazėje tapęs spontaniškais tirštais dažų potėpiais, nevengęs plataus teptuko ir netgi mentelės. Kartais taip tapo ir Vida, – prireikus užfiksuoti mintį dažą ji kartais net tepa pirštais ("Nirvana tirštai ", 2002).

Ankstyvajame kūrybos periode gerai įvaldžiusiai figūrinę dailę vėliau V. Krištolaitytei artimesnė tapo Niujorko abstraktaus ekspresionizmo mokykla, tačiau jos išskirtinai originalus spalvos jutimas ir stiprus tapybiškas braižas – dinamiškas potėpis išliko. Ji virtuoziškai vedžioja teptuku po drobę, kartais palikdama šviesius taškelius, vibraciją ar šviesą paveikslo erdvėje, kartais plačią dramatišką mentelės brydę, kartais kontūrą, lyg nubrėžtą pirštu, o kartais – tarsi granata paveikslo erdvėje sprogusį dažo gniužulą.

iliustracija
Vida Krištolaitytė (sėdi pirmoji iš dešinės) su lietuvių išeivijos menininkais 1963 m. (trečiasis iš dešinės – A. Galdikas, ketvirtasis – V. Petravičius)

Vidos Krištolaitytės paveikslai yra ne tik Niujorko tapybos mokyklos virtuozės darbai, bet ir gilūs asmeniniai išgyvenimai. Drama, kurią patyrė kūdikystėje, Vidą lydi visą gyvenimą. Išrovimas iš gimtos žemės, skausminga psichologinė trauma – tėvo mirtis įspaudė neišdildomą žymę Vidos kūryboje. Jau pirmoje personalinėje parodoje Lietuvoje buvo eksponuojama rūsti ankstyvojo periodo grafika: "Tremtiniai" (l960), "Vietnamo motina" (1966), "Didvyrio liekanos" (1974–1975). Prasidėjus karui Kosove, gimsta rūsčių paveikslų ciklas "Juodi paukščiai – pavargę angelai" (1999). Aušros vartų šv. Marijos ikonografine schema sukurtame paveikslų cikle "Aušros vartų deivės" (1999) taip pat matyti karo sukeltos tragedijos pėdsakų. "Sielos peizažų cikle" (2000) – karo sūkuriuose blaškomos šeimos drama, prarastos gimtinės vaizdas. Dažnai kartojasi Dievyčio ežero lelijų motyvas ir avižų laukas senelio Povilo Mušinsko ūkyje 1944 m. vasarą.

Artimos draugės muzikės Aldonos Dvarionaitės mirtis išprovokavo sukurti paveikslų ciklą "A.Dvarionaitei atminti" (2001). Laikas kūrėjo neįveikia. Mirtis bejėgė prieš kūrybą, kūrėjo dialogas su gyvenimu tęsiasi toliau per paveikslą – buvimo ženklą. Šiame cikle autorė grįžta prie figūrinės tapybos.

Savo individualaus nerimo, laukimo būsenas Vida raiškiai atskleidė darbų cikle "Ramybės ieškojimai" (2002). Iš pasąmonės išnyra namo konfigūracija, bokšto vizija, javų laukas Žemaitijoje. Vidos kūryboje dažnas sakralinis nukryžiuotojo įvaizdis. Dailininkė prie jo sugrįžta tikėdamasi "sukurti abstrakčiame paveiksle prisikėlusio Kristaus nuotaiką ir norą būti jo akivaizdoje."

Menininkei nebeužtenka abstrakčios tapybos trapiai žmogaus esybei išreikšti, ji grįžta prie figūros piešinio. Vesdama jautrią, pulsuojančią liniją juodu tušu nuo galvos žemyn per visus kūno įlinkius ji suteikia figūrai ekspresijos jėgos. Parodai "Abstraktai ir aktai" dailininkė pateikė virtuoziškai atliktus žmogaus figūros piešinius.

Vienuoliktoje Lietuvoje surengtoje savo personalinėje parodoje "Dievai ir žmonės" Vida Krištolaitytė eksponuoja žmogaus figūros piešinius ir tapybos darbus. Skamba karo sukeltos žmogaus tragedijos ir giliai išgyventos asmeninės dramos temos. Vida piešiamoms žmogaus figūroms suteikia gyvybės išraišką, tarsi atgaivina žmogų, sakytum, ji pati būtų kūrėjas, o žmogaus figūros – nežemiškos esybės. Gilios anatomijos žinios leidžia autorei laisvai, įvairiais rakursais juodu tušu tapyti figūras, dinamiškai judančias balto lapo erdvėje, skleidžiančias stiprią energiją.

Šioje parodoje eksponuojami Vidos Krištolaitytės kūriniai patvirtina, kad autorė – ne tik iš prigimties talentinga koloristė, turinti originalų savo braižą – dinamišką potėpį, bet ir linijos virtuozė.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:34:06 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba