SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-16 nr. 623

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Skirmantas Valiulis
Antrasis frontas

Savaitė 
• Pasiilgę klasikos
• Modernaus meno festivalis SEAS
• Kernavė įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą
• Tęsiant programą "Langas į Lietuvą"
• Vykinto Baltako simfoninio opuso premjera

Muzika 
• "Kristupo klavyrai"
• Vilniuje skambės sardinų muzikos ir pasaulio klasikos perliukai
• "Mes statome operą": Marko Anthony Turnage’o "Graiko" premjera Lietuvoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Anda Klavina
Pagalbos šauksmas
10
• Irena Baltrušaitienė
Dievai ir žmonės
1
• Armina Jonuraitė
Mongolijos atšvaitai
1
• Menas ir paveldas
 Agnė Narušytė
Pereinamasis laikotarpis už sienos
• PARODOS

Literatūra 
• Viskam yra galas1
• VAKARAI

Teatras 
• Avinjono "autsaideriai"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Apokalipsės teks palaukti
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Erika Grigoravičienė
Metropolijų egzotika
• Laima Kreivytė
Jaučiu – vadinasi, esu
1
• Ką skaityti inteligentui?

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Pereinamasis laikotarpis už sienos

Witoldo Krassowskio paroda "Nykstantys Lenkijos vaizdai 1987–1997"

Agnė Narušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš Witoldo Krassowskio parodos "Nykstantys Lenkijos vaizdai"

Už sienos gali būti daug kas. Bet už buvusios geležinės uždangos visada buvo tik Lenkija. 1988 m. už TSRS sienos man ji buvo pirmoji užsienio šalis. Čia viskas, net rusiškų užrašų nebuvimas, atrodė kaip kokybės ženklas. Paskui Lenkija pasidarė ta šalis, kurią neišvengiamai tenka kirsti norint patekti į "tikrą" užsienį, – beviltiškai didelė, kartais – mirtinai pavojinga. Eglė Paulina Pukytė net siūlė per ją nutiesti tiltą, kad šios šalies platybes būtų galima įveikti paprasčiau ir be nuostolių. Tačiau tai, ko ten iš tikrųjų vengiame, yra mūsų pačių pereinamojo laikotarpio atspindys.

Yra visokių galimybių dokumentuoti visuomenės pereinamąjį laikotarpį. Prisimenu Atgimimo įkarštį, užfiksuotą Zino Kazėno fotografijose: ryžtingi ir besišypsantys veidai, bendrumo jausmas, banguojančių masių grožis, spalvos, – nė šešėlio abejonės tautos pasiryžimu. Galima dokumentuoti ir barikadas, tankų sumaitotus kūnus, gatvėmis plaukiančias laidotuvių procesijas – tada vaizdas įgyja ypatingo iškilmingumo. Tačiau istorinis momentas baigėsi, prasidėjo politikos ir darbo rutina, ir spaudos fotografai vos besugraibo kokį nors dėmesio vertą įvykį. Atrodo, nėra ką fotografuoti, telieka pasitraukti į surežisuotų svajonių pasaulį.

Lenkų fotografas Witoldas Krassowskis (g. 1956), kurio parodą galima aplankyti "Vilniaus" fotografijos galerijoje, taip pat dirba spaudai, taip pat privalo sekioti iš paskos politikams ir nusikaltėliams. Tačiau pastebėjęs, kad niekas nedokumentuoja pereinamojo Lenkijos laikotarpio, jis nukreipė fotoaparatą ir į paprastus, tarsi nieko ypatingo neveikiančius žmones.

Jo žvilgsnis niūrus. Čia nerasi nei įkvėpimo, nei entuziazmo, nei įvykio, nei iškilmingumo. Tiesą sakant, parodoje atpažįstu dabartinę lietuvišką kasdienybę, – ne tą, kuri šurmuliuoja Vilniaus senamiestyje, o tą, kuri knibžda pakraščiuose ir kasdien mus aplanko iš televizijos ekrano sklindančiomis viskuo nepatenkintų žmonių istorijomis. Krassowskis dairosi į tai, kas vyksta "svarbiausių" įvykių nuošalyje, į kasdienybėje atsiveriančias tuštumas ir taip gerokai nutolsta nuo reklaminių tautos įvaizdžių.

Čia yra visko: tiesiamos rankos, nesulaukiančios atsako, gyvuliška seksualinė agresija, apduję žvilgsniai, girti tostai, dirbtinės šypsenos ir prisilietimai, muštynės, nuobodžiaujantys vaikai, karūnuotos gražuolės pavydžiais žvilgsniais ir kvailomis šypsenomis, gatvėje gulintys žmonės, abejingi praeiviai, "gaidys" šokiuose, iš susirikiavusių eilėn moteriškių besirenkantis geriausią "prekę", pro pravažiuojančio autobuso langą šmėžuojantis įtarus, piktas bobutės veidas. Išmintingų, susikaupusių bobučių, kurių raukšlėtuose veiduose tūno patirtis ir kurių esame įpratę ieškoti fotografijose, nebėra. Viskas, kas čia, Lietuvoje, yra ir už sienos, pereinamojo laikotarpio problemos universalios, žmonės supanašėja. Krassowskis turi ypatingą sugebėjimą užfiksuoti kaip tik tą momentą, kai vienas gestas, vienas žvilgsnis atskleidžia žmogaus vienatvę ir netobulumą, visų žmonių susvetimėjimą.

Witoldas Krassowskis nėra vienintelis visuomenės išvirkščiosios pusės fotografas. Susvetimėjimo estetiką fotografijoje pradėjo šveicaras Robertas Frankas, važinėjęs po šeštojo dešimtmečio Jungtines Amerikos Valstijas – jo užfiksuoti žmonės visada abejingi, niekad nesišypso, tinkamiausias būdvardis būtų – buki. Bet Frankas visuomenės vaizdui dažniausiai suteikia simbolio galią: automobiliai virsta mirties pranašais, nacionalinės vėliavos žvaigždės ir dryžiai užgožia tikrovę, uždengia žmonių veidus, autobuso keleiviai aiškiai susiskirstę pagal odos spalvą, tuščiame kambaryje įjungtas televizorius transliuoja dvasinę tuštumą. Krassowskis simbolių nekuria, jis tiesiog dokumentuoja homo sovieticus dabartį, kurioje įsispaudusi praeitis – nors žinome, kad čia Lenkija, bet matome Lietuvą, galime pamatyti ir kitas šalis, kuriose pagal susvetimėjimo estetikos principus dirbantis fotografas rastų lygiai tą patį. Skirtųsi gal tik drabužiai, ir tai nelabai.

Piktas, įtarus iš autobuso į objektyvą (ir į mus) žvelgiančios bobutės veidas galėtų tapti laikotarpio simboliu. Bet Krassowskis palieka ir kitų galimybių, jis nėra vien skeptiškas, – tiesiog tos kitos fotografijos ne taip krenta į akis. Kartais jis tiesiog fotografuoja gatvės judėjimą, kur tarsi nėra nieko svarbaus, jokio įvykio, jokio ypatingo žvilgsnio. Tik sustabdytas akimirksnis, kai visi skuba savais reikalais vienas kito nepastebėdami, visos kartos viename kadre. O vienoje neryškioje (nes fotografuota prietemoje) nuotraukoje yra tik tuščia be galo plati gatvė, autobusų stotelės fragmentas ir laukianti figūra (lytis neaiški), sniege aplink save iš neturėjimo ką veikti apsibrėžusi ratą, lyg kokią apsaugą nuo išorės jėgų ir nuo visų kitose fotografijose siautėjančių aistrų.

Kita vertus, toks žvilgsnis į visuomenę turi ir transgresijos atspalvį. Juk aišku, kad viską galima nufotografuoti kitaip, tiksliau – kitu momentu, kai tiesiama ranka sulauks atsako, kai šokanti pora bus ne gyvuliškai agresyvi, bet žmogiškai aistringa, kai iš bobutės akių išnyks įtarumas ir pyktis (nors taip gali ir neatsitikti, tada nuotraukos iš viso nebus). Taigi Witoldo Krassowskio objektyvas paverčia mus smalsiais stebėtojais, mums smagu vaikštinėjant po saugią parodos erdvę, brautis į kitų žmonių gyvenimus ir pasimaitinti jų nesėkmėmis, kažką patirti. Gal nė nebūčiau apie tai pagalvojusi – pati normalios dokumentinės fotografijos paroda tarsi nesuteikė tokių progų, bet atsiplėšusi nuo piktosios bobutės veido atsisukau ir už savęs pamačiau kitą: mane visą laiką stebėjo salės prižiūrėtoja. Nors nieko "nepadariau", pajutau, kad ji mane "sugavo", lygiai kaip Krassowskio fotoaparatas "sugavo" kitus nieko nepadariusius.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:34:03 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba