SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-16 nr. 623

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Skirmantas Valiulis
Antrasis frontas

Savaitė 
• Pasiilgę klasikos
• Modernaus meno festivalis SEAS
• Kernavė įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą
• Tęsiant programą "Langas į Lietuvą"
• Vykinto Baltako simfoninio opuso premjera

Muzika 
• "Kristupo klavyrai"
• Vilniuje skambės sardinų muzikos ir pasaulio klasikos perliukai
• "Mes statome operą": Marko Anthony Turnage’o "Graiko" premjera Lietuvoje
• KONCERTAI

Dailė 
 Anda Klavina
Pagalbos šauksmas
10
• Irena Baltrušaitienė
Dievai ir žmonės
1
• Armina Jonuraitė
Mongolijos atšvaitai
1
• Menas ir paveldas
• Agnė Narušytė
Pereinamasis laikotarpis už sienos
• PARODOS

Literatūra 
• Viskam yra galas1
• VAKARAI

Teatras 
• Avinjono "autsaideriai"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Apokalipsės teks palaukti
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Erika Grigoravičienė
Metropolijų egzotika
• Laima Kreivytė
Jaučiu – vadinasi, esu
1
• Ką skaityti inteligentui?

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Pagalbos šauksmas

12-oji Vilniaus tapybos trienalė atskleidžia Baltijos tapybos krizę

Anda Klavina

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilmantas Marcinkevičius. "Žmogus, sunaikinęs savo angelą". 2004 m.

Vilniaus tapybos trienalę britų meno kritikai įvertintų kaip šlamštą ir greičiausiai patartų kojos ten nekelti. Tačiau turint omenyje, jog ši paroda rengiama kaimynystėje (o tai kol kas itin svarbu tokiose mažose bei provincialiose valstybėse kaip Baltijos šalys), ir atsižvelgiant į mūsų regione iki šiol paplitusią savotišką tapybos baimę bei faktą, jog parodoje dalyvauja ir keletas pirmaujančių Latvijos tapytojų, didžiausios kaimynų rengiamos tapybos parodos taip kritikuoti nedera.

Deja, turime pripažinti, kad dvyliktoji Vilniaus tapybos trienalė puikiai atskleidžia mūsų regione vyraujančią tapybos krizę – tradicinis išraiškos būdas nebepaveja šiuolaikinio meno tendencijų.

Vilniaus tapybos trienalė, iki birželio 13 d. vykusi Lietuvos šiuolaikinio meno centre, yra toks pat tarybinis palikimas kaip grafikos trienalė Taline bei skulptūros kvadrienalė Rygoje. Taline rengiama trienalė per pastarąjį dešimtmetį pakilo iki solidaus, profesionalaus tarptautinio lygio. Rygos kvadrienalėje naujovių šiemet bando įdiegti Aigaras Bikše ir Kristapas Gulbis.

2001 m. panašiai keisti bandyta ir Vilniuje rengiamą trienalę, tada iš 36 parodos dalyvių tik šeši buvo lietuviai. Tačiau šiemet, vadovaujant kuratoriams Ritai Mikučionytei ir Ignui Kazakevičiui, buvo vėl sugrįžta prie vietinės aplinkos, trienalė virto Lietuvos dailininkų sąjungos konkurso ekspozicija, apimančia tik keletą užsienio kūrinių.

Parodos kuratoriai mini septynis tapybos pagrindus: tradiciją, priešpriešą, dialogą, išraiškos būdą, formos arba turinio dominavimą, ritualą ir veiksmą bei prekės ženklus), atsiskleidžiančius šioje parodoje, ir padedančius užmegzti diskusiją.

Bet kaip galima diskutuoti apie tapybos pagrindus stovint ant skęstančio laivo denio? Masyvūs ekspresionistiškai nuteškenti paveikslai – tarsi nediriguojamo choro išrėkti pagalbos šauksmai (tarp jų Širto Muiznieko darbai). Šią beviltišką padėtį gerai parodo Aušros Barzdukaitės-Vaitekūnienės (g. 1962 m.) darbas "Kai esi ištroškęs, pasivaikščiojimas tarp gintarų tarytum pyrago gabalėlis", kur ant mėšlo spalvos plotų kreida paviršutiniškai užpieštas zuikučio siluetas. Tai suvokiu kaip menininkės kvietimą sugrįžti į pradžių pradžią ir pradėti viską iš naujo, gal net ir nuo naujų pamatų.

Naujų išeities taškų šioje sumaištyje ieško ir Jurga Barilaitė (g. 1972 m.) kūrinyje "Būtinoji gintis". Menininkė nufilmavo, kaip dažuose mirkytomis bokso pirštinėmis iš lėto kumščiuodama drobę ji sukuria žmogaus veido atvaizdą. Menininkė apsirengusi sportiškai, jos smūgiai – ir koncentruoti, ir kiek sumišę.

Norvegas Danielis Ūstvoldas (g. 1955 m.) stengiasi įveikti skandinavų tapybai būdingo infantiliško naivumo ribas. Kūrinyje "Liežuvis/4" sukurtas medinių žaislų pasaulis. Paveiksluose, videojuostoje kaip objektus matome šunelius, žvirblius, kates.

Mano manymu, šios parodos siela galima laikyti Vilmanto Marcinkevičiaus (g. 1969 m.) triptiką "Žmogus, sunaikinęs savo angelą". Menininkas laisvu spalvų siautuliu atvaizdavo į žmogų panašią būtybę didelėmis liūdnomis teletabio akimis; jai už nugaros kniūbsčia guli dar viena didelė ir nemažiau keista būtybė; kraujas liejasi į visas puses. Dievas miręs, o žmogus savo paties rankomis nutraukė paskutinį siūlą rišusį jį su anapusiniu dieviškuoju pasauliu. Anapusinio pasaulio nebėra; yra tik šis ir vienišas žmogus jame. Teisingas ir talentingas šiandieninio pasaulio atspindys.

Kitų (daugiausia vidutinio amžiaus bei vyresnės kartos) menininkų darbuose vyravo nuobodus avangardinis epigonizmas.

Nejaugi menininko kūrybinis tobulėjimas visiškai užmirštas? Jei ne, tai menininkas paprasčiausiai negali nereaguoti į vidinio bei išorinio pasaulio vibracijas. Tačiau apsilankius šioje parodoje susidaro įspūdis, jog dauguma menininkų jau prieš gerus trisdešimt metų prarado gebėjimą justi bet kokius kūrybinius svyravimus ir virto automatinėmis mašinomis, kurių tepliojimus pateisinti gali nebent priklausymas kokiai nors menininkų sąjungai.

Reikia pasakyti, jog šiame fone ir mūsų didieji tapytojai atrodo saloniški ir, jei ne jų sąsajos su Latvija, drovūs, bet tušti Ievos Itneres ir Sandros Krastiņes kūriniai mano dėmesio nebūtų patraukę.

Ingos Brūveres žalios spalvos meditacija jos naujame įdomiame konceptualizmo kontekste pasirodė pernelyg konservatyvi.

Pagrindinį apdovanojimą gavo į Fredį Kriugerį panašus norvegų menininkas slapyvardžiu Pushwagner (g. 1940 m.) už kūrinį Manhatanas – vaginos forma išsilenkusių dangoraižių atvaizdas, primenantis Māro Bišofo darbus ir verčiantis manyti, jog šios kartos menininkai Niujorką mato panašiai.

Trienalė verčia daryti išvadą, kad profesionalių menininkų netrūksta. Tačiau ta intuicija ir mąstysena, kuri žmogų daro menininku, daugeliu atvejų yra visiškai nudilusi arba jos apskritai nebėra.

Nuomonės apie Vilniaus tapybos trienalę

Anita Vanaga, menotyrininkė

Į 12-os Vilniaus tapybos trienalės patrono postą keliamas Antanas Gudaitis (1904–1989), Lietuvos ekspresionizmo pradininkas. Būtent ekspresionizmas yra ta sritis, su kuria lietuviai sieja giliausią savo nacionalinio charakteringumo manifestaciją. Tačiau naujų meno sričių užkariavimas dažnai supaprastėja, energija išeikvojama eksperimentuojant su įvairiomis naujomis medžiagomis: kuriami peizažai iš vielos, vietoj drobės naudojamos suknelės, tas pats motyvas vaizduojamas tapyboje, skulptūroje ir animacijoje, – visas komplektas įvairiausiems skoniams patenkinti.

Tradicija vargina. Todėl reikšmingiausiu bei kūrybingiausiu parodos darbu tapo Jurgos Barilaitės (g. 1971 m.) kūrinys "Būtinoji gintis". Videoįraše matyti: menininkė baltuose dažuose mirko bokso pirštines ir puola jomis juodą audeklą. Kumščio smūgiais ant drobės sukuriamas vaiko veido atvaizdas – mažasis gimsta iš smurto. Rezultatas asocijuojasi su Turino drobule.

Stelia Pelše, Latvijos meno akademijos meno istorijos institutas

12-os Vilniaus tapybos trienalės organizavimas visų pirma, deja, demonstruoja provincialaus adekvatumo sindromą; spaudos konferencija ir parodos atidarymas vyko vien lietuvių kalba, išversti tik kūrinių pavadinimai. Galima sutikti, jog ekspozicijoje trūksta stebinančių, provokuojančių darbų, tačau reikia prisiminti, jog galimybė susidurti su tokiais kūriniais paprastai atvirkščiai proporcinga informacijos apie kitur pasaulyje vykstančius ar jau įvykusius pokyčius kiekiui. Griežtų tradicinių tapybos pagrindų trienalė stebina tapybos ir skulptūros, instaliacijų bei videomeno maišymusi, bet juntama, jog parodoje eksponuojami darbai, sukuriantys savotišką ekspresionistinę aplinką, jau kažkur matyti ir pažįstami. Latviai čia harmoniškai pritampa – lakoniška G. Muižnieko elegancija ir daugiau ar mažiau abstrakčių ekspresionistinių tendencijų spektras, S. Krastiņos žaidimai su geometriškais minimalizmo paveldais; I. Iltneres ir I. Brūveres kūriniai atrodo lyg nesusieta vienovė. Diskusijos verta ir parodos katalogo koncepcija; pagal ją kiekvienam lietuvių kūriniui rastas teminis arba formalus užsienio analogas. Nuostata "Mes, lietuviai, nesame blogesni už visus kitus" atrodo kaip mėginimas kelti nacionalinę savimonę.

 

Skaitytojų vertinimai


3690. ???2004-07-19 22:18
manau, kad latvė apsišovė šiek tiek dėl nuostatos: 12oj bienalėj greičiau yra atvirkščiai - "jūs, kiti, nesate blogesni už mus, lietuvius"......ar man tik taip pasirodė? kieno čia nacionalinė savimonė keliama?

3691. Korra2004-07-20 17:07
Kažkokių pasipūtusių bobelių pezalai - buvau parodoje: paroda kaip paroda, net įdomi (dažnai). Ko čia taip purkštauti? Kodėl anglai ją nurašytų? Ar pas juos tapyba geresnė? Mačiau aš tuos anglu - nuobodūs klaikiai, už mūsiškiu nuobodesni šimtą kartų.

3694. iseinant2004-07-20 23:58
ui,nu,tas latve protingai sako kad didesnis darbas nera pats geriausias,dar anksti teptukas plauti

3695. prie meno :-) 2004-07-21 12:01
pastaba del dalyviu atrankos principo (kas antras lietuvis) visiskai teisinga. arba reikia daryti lietuviu tapybos apzvalga, arba tarptautine paroda atsirenkant autorius pagal aktualuma ir svarba, o ne taikant kvotas saviskiams. dabar paroda gavosi nei skusta, nei lupta. kuratoriams reikia laisves, kad nebutu isipareigoje eksponuoti kone visus lds narius. o kad tarptautinio renginio spaudos konferencija vyko tik lietuviskai be jokio vertimo - tai nepagarba ne tik sveciams, bet ir mums patiems (suprask, mes tokie reiksmingi, ir mums nusispjaut, ar kas nors mus supras, ar ne).

3697. situacija2004-07-21 20:39
Uhu, labai piktos moteriskes savo pietiniu kaimynu adresu. Su tapyba Lietuvoje aiski problema: SMC neisileidzia, Vilniuje kitu tinkamu didesniu erdviu nera, o Kaunas snaudzia ir savo turimu saliu neisnaudoja, nors su jomis jau 10 metu galejo buti tapybos Lietuvoje meka. Proceso nera kur sekti tos lietuviskos tapybos, atvezama nelietuviskos tapybos mazai ir padrikai, o kada Lietuvoje tapytojai ir ju kuratoriai pagaliau gauna trumpam i geresnes sales ieiti, apkvaista kaip nuo lenciugo nusiplese sunys.

3698. dkjfbkf2004-07-22 09:13
jo, tų autorių mintys yra pačių provincialios (jau vien dėl to fakto, kad apeliuojama kažkodėl į kažkokius anglus? kodėl anglai??? o prancūzams gal būtų patikusi ta paroda). pati trienalė demonstruoja ne lietuvių tapybos lygį, o kuratorių konceptualumo stoką ir menką intelektą. atrinkti ne patys įdomiausi autoriai (pavz - ką bendro su tapyba turi e. ludavičius - tokiu atveju būtų buvę daug įdomiua pamatyti tuo pačiu metu vartuose parodą dariusio grigaliūno darbus - jis tikrai origimnalesnis, įdomesnis, tapybiškesnis). iš jaunesnių autorių pirmiausiai pasigedau teitelbaumo, juškaitės, skėrytės. regis net janonio nebuvo- o jis tikrai neblogų - įdomių menų parodytų. nekalbu jau apie gasiūną, čerapą, savicką (senį), bagdonavičiūtę, ir kitus klasikus. kurių galų įkištas tas tapyba vemiantis marcinkevičius (kalbu apie tas pačias nykias spalvas, koloritą, , temas ir niekam tikusį piešinį) kuomet nebuvo kitų, komerciškai patrauklių tokio rango veikėjų - kaip kasčiūnaitės, norkutės, k.petrulio, ir pan. žodžiu - autoriai, darbai parinkti nykūs. Man nepatiko beprasmis barilaitės darbas - jei būtų ne boksavus, o normaliai tapius, rezultatasbūtų geresnis. tikras nesusipratimas - ridikaitė, vaitkūnienė, obcarskas, martinėnas- ypač žinant, kad jie gali ir geresnių darbų parodyti.

3700. apie latvius2004-07-22 23:49
http://www.omni.lt/?i$9359_102463$z_186925

3701. Prie tapybos2004-07-23 00:56
Gal kiek ir piktokai, bet, vis dėlto tiesos nemažai, nieko čia nepadarysi. Tas kiek perspaustas pyktis užgauna ambicijas ir nebesigirdi, kur ištikrųjų pastebėta teisingai. Bet čia jau paties teksto problema. Trienalės problema vis dėlto išryškinta teisingai. Beje, tai ne tik šios trienalės problema.

3702. dkjfbkf2004-07-23 08:57
kokia problema? kad tapyba išgyvena krizę? ar neatrodo, kad tapyba išgyvena krizę tik mūsų regione, ir ne dėl pačios tapybos pobūdžio, o dėl mūsų požiūrio į ją? visame pasaulyje ji šiuo metu klesti, ir kalbėti apie tapybos mirtį, krizę ir panašiai - stačiai banalu (tas pats, kas kalbėt apie romano, poezijos, dramos mirtį) - kiek galima spekuliuoti šia tema. gaila, kad tos latvės tik numetė tokių minčių - nėra grįžtamojo ryšio - diskutuoti tarpusavyje, su pačiais savimi - beprasmis darbas.

3703. pritarimas2004-07-23 11:43
Teisingai pastebi dkjfbkf, kad kazkas ne taip su musu poziuriu. Kaip jau minejau anksciau, mes neturime realiai jokios nuovokos, kokia ta musu tapyba. Nera jos kur paziureti, nera kur apie ja pasiskaityti, net apytiksliai iki siol nezinome statistiniu duomenu, kiek yra lietuviskos tapybos darbu is 20 a. Butent, kad nera apie ka sneketi, nebent imituoti pasenusias vakarietiskas knygas ir straipsnius.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:33:57 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba