SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-16 nr. 623

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Skirmantas Valiulis
Antrasis frontas

Savaitė 
• Pasiilgę klasikos
• Modernaus meno festivalis SEAS
• Kernavė įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą
• Tęsiant programą "Langas į Lietuvą"
• Vykinto Baltako simfoninio opuso premjera

Muzika 
• "Kristupo klavyrai"
• Vilniuje skambės sardinų muzikos ir pasaulio klasikos perliukai
• "Mes statome operą": Marko Anthony Turnage’o "Graiko" premjera Lietuvoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Anda Klavina
Pagalbos šauksmas
10
• Irena Baltrušaitienė
Dievai ir žmonės
1
• Armina Jonuraitė
Mongolijos atšvaitai
1
• Menas ir paveldas
• Agnė Narušytė
Pereinamasis laikotarpis už sienos
• PARODOS

Literatūra 
• Viskam yra galas1
• VAKARAI

Teatras 
• Avinjono "autsaideriai"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Apokalipsės teks palaukti
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Erika Grigoravičienė
Metropolijų egzotika
 Laima Kreivytė
Jaučiu – vadinasi, esu
1
• Ką skaityti inteligentui?

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Pasaulyje

Jaučiu – vadinasi, esu

XIV Sidnėjaus bienalė "Apie protą ir jausmą"

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jimmie Durham. "Natiurmortas su akmeniu ir mašina"

Banalybė (iškreiptai parafrazuojant Greimą) gali būti raktas į tiesą – ar bent jau tą "visuotinę" jos dalį, kurią dėl pernelyg dažno vartojimo pravardžiuojame stereotipu. Pirmo laipsnio asociacijos, pasirodo, veikia ne tik kaip turisto kompasas, bet ir kaip meno gidas. Pavyzdžiui, Sidnėjus. Sidnėjaus opera, Sidnėjaus bienalė. Tai visai ne skirtingi žanrai, o tos pačios erdvės pulsavimas, tūkstančio smuikų orkestras. Kalbu apie Jųrno Utzono tobulai sustyguotą "plaukiančią" operą – pernelyg emocingą ir grakščią šiauriečio žvilgsniui. Bet ar galima prikišti emocijų perteklių paukščio sparnui? Net jei nieko nežinotum apie Sidnėjaus bienalę, atėjęs prie Operos pastato savaime atsidurtum ekspozicijos erdvėje. Menas prasideda ten, kur suyra tobula gamtos ir geometrijos sintezė: priešais dailiai išlenktas Operos arkas stovi akį rėžiantis raudonas prašmatnus automobilis. Ne eilinė gerovės reklama, veikiau iššūkis vujeristiniam gražių formų vartojimo malonumui: modernią mašiną suknežino milžiniškas granito riedulys. Jimmie Durhamo "Natiurmortas su akmeniu ir mašina" – tarsi kreivas Sidnėjaus Operos teatro veidrodis, kur monumento didybė ir gamtos nuolankumas sukeisti vietomis. Architektas Utzonas natūros formas redukavo iki tobulo apskritimo (apskridimo?), jas "sukultūrino", o šiuolaikinis menininkas Durhamas pasinaudojo akmeniu kaip įrankiu, keičiančiu kultūros produktą. Atsitiktinis, vienkartinis gestas? Tačiau ant akmens nupieštas veidas iš esmės keičia menininko pranešimą: uolienos gabalas mus stebi ir jo galia neprognozuojama.

Kol neįsibėgėjau, prisipažinsiu, kad truputį sumelavau dėl tų pirmo laipsnio asociacijų. Be abejo, dar prieš sėsdama į lėktuvą išnaršiau visus kompiuterio voratinklius ir jau buvau naudusi virtualų bienalės vaizdinį – taigi žinojau, ko ir kur ieškoti. Tačiau šiuo atveju simuliacinis turizmas niekuo nesiskiria nuo simuliacinės menotyros. Nes Sidnėjaus bienalės istorija ir prasideda nuo Operos rūmų – pirmoji bienalė įvyko 1973 m. naujai atsidariusios Sidnėjaus operos teatro pastate. Neatsitiktinai čia dominavo erdvės problematika: naujų architektūros, skulptūros ir tapybos dimensijų paieškos ir savo sociokultūrinės erdvės apmąstymas platesniame tarptautiniame kontekste (dauguma dalyvių – Australijos ir Azijos menininkai). Per tris dešimtmečius išsiplėtė ne tik bienalės geografija, bet ir ekspozicijos plotas bei auditorija. Trylikoje ankstesnių bienalių dalyvavo apie 1100 menininkų iš daugiau nei 60 šalių (maždaug 20 proc. dalyvių sudarė australai), o pernykštę bienalę aplankė 245 000 žiūrovų. Pirmosios bienalės iniciatorius ir mecenatas Franco Belgiorno-Nettis siekė pralaužti Australijos meno pasaulio uždarumą ir atsiverti tarptautiniams procesams kartu populiarinant šiuolaikinį australų meną.

Ši, keturioliktoji, bienalė išsidėsčiusi šešiose Sidnėjaus įlankos vietose: didžiausios ekspozicijos veikia Šiuolaikinio meno muziejuje ir Naujojo Pietų Velso galerijoje (NSW), kiti darbai rodomi "Artspace" meno centre, Karališkuose botanikos soduose, prie Operos rūmų ir Sidnėjaus muziejaus lange. Visi karštieji taškai yra netoli vienas kito, tad norint ekspoziciją galima apeiti per dieną – jei nesugalvosite kartu apžiūrėti NSW šiuolaikinio meno ir aborigenų dailės kolekcijos arba susipažinti su intriguojančia miesto istorija Sidnėjaus muziejuje. Nuo pat pirmų parodų bienalė siekia aktyvaus menininkų, meno institucijų ir miesto dialogo, o intriguojančios temos ir nemokamas ekspozicijos lankymas prestižinį meno pasaulio renginį pavertė ir plačios publikos lankoma vieta. Bienalė yra tarsi miesto gyvenimo katalizatorius, atgaivinantis ir priverčiantis kibirkščiuoti atvirukinį peizažą.

Ankstesnės bienalės išsikerojo daugybe temų ir sociokuktūrinių aspektų, kuriuos savaip reinterpretuoja dabartinė kuratorė Isabel Carlos iš Portugalijos. Parodų pavadinimai iškalbingi patys savaime: "Naujos meno formos" (1976), "Dialogas su Europa" (1979), "Privatus simbolis: socialinė metafora" (1984), "Readymade bumerangas" (1990), "Kasdienybė" (1998) etc. Pristatytas tapybos sugrįžimas (1982), posmodernizmo debatai (1988), kultūrinių bei socialinių identitetų transgresijos (1992), reprodukcinių technologijų atgimimas / permąstymas (1996), fantazijos, fantastikos ir falsifikavimo blyksniai šiuolaikiniame mene (2002). Isabel Carlos nusprendė sudrebinti pačius meno (ir gyvenimo) suvokimo pamatus: nusitvėrusi dekartišką ietį, kurios smaigalyje – protas, o bukame gale – jausmai, perlaužia ją pusiau ir sujungia dirbtinai atskirtas dalis. Šiemetinė bienalė taip ir vadinasi – "Apie protą ir jausmą".

Kuratorės siekiai daug didesni nei paprasta "jausmų reabilitacija". Bienalės koncepcijos atspirties tašku tapo neurologo António Damįsio 1995 m. išleista knyga "Descartes’o klaida", kurioje jis įrodinėja lemiamą jausmų reikšmę žmogaus mąstymui. Vien tik racionalus protas yra bejėgis, kai reikia rasti sudėtingos, daugiaprasmės situacijos sprendimą. Jausmai reguliuoja vidinę pusiausvyrą ir leidžia rinktis. Mąstymas ir yra (pasi)rinkimas. "Užuot buvę atskirti tradicinio <>icogito (mąstau – vadinasi, esu) suvaržymų, ekspozicijos darbai tiesia tiltus tarp proto ir jausmo, kad galėtume pasakyti "jaučiu – vadinasi, esu" (Isabel Carlos).

Tačiau nereikia manyti, kad įžengę į Šiuolaikinio meno muziejų pateksite į didesnio emocinio aktyvumo zoną. Mat čia siekiama ne sukelti emocijas, o įkūnyti jausmus, apnuoginti emocijų veikimo mechanizmą. Tai darbai, ieškantys jungčių su kitokia patirtimi, kita erdve, kitomis kalbomis, o ne siekiantys kažką (gal menininką?) išreikšti. Apmetusi dalyvių sąrašą akimis iš pradžių nusiviliu, kad Vidurio ir Rytų Europa šioje patirčių mugėje nedalyvauja. Tačiau perskaičiusi kuratorės parašytą katalogo įvadą suprantu jos "konceptualią geografiją" – šalia proto / jausmo paralelės ji tiesia kitą, taip pat iki banalumo nugludintą Šiaurės / Pietų ašį (logiškas žingsnis veininteliame tik Pietų pusrutulyje esančiame žemyne). Ir tai pasiteisina. Ypač turint galvoje stereotipinius "Pietų" ir "pietiečių" įvaizdžius, kuriuos taip puikiai aprašė Susan Sontag "Vulkano meilužyje" kaip spalvingus, spontaniškus, aistringus ir tingius, vengiančius darbo, bet turinčius puikų ritmo pojūtį ir žvėrišką gyvenimo geismą. Viskas jiems atsitinka tarsi savaime, per daug nesistengiant, tačiau neturint jokių ateities garantijų. Pasak Sontag, kiekviena, net ir Pietų, šalis turi savo "pietiečius", ir jei staiga jūs "pradedate šokti ant stalų, o vos atsivertus knygą suima miegas, jei atsiduodate ritmui ir mylitės kur papuola – patys suprantate. Pietūs jus pavergė".

iliustracija
Asta Gröting. "Vidinis balsas"

Taigi šalin klišes ir nesveikus kūno ir sielos, proto ir jausmų, Šiaurės ir Pietų dualizmus. Tieskime tiltus, kaip siūlo kuratorė ir kaip visa savo kūryba ragino Brazilijos menininkė Lygia Clark ("Mano kūnas – mano namai"). Vienas įdomiausių bienalės darbų – Javiero Téllezo (Venesuela, JAV) videoinstaliacija "Žanos d’Ark kančios", kur to paties pavadinimo Carlo Theodoro Dreyerio nespalvotas begarsis 1928 m. filmas gretinamas su kadrais iš vienos Sidnėjaus psichiatrijos klinikos. Vietoj originalių Dreyerio vinječių užrašomi klinikos pacienčių žodžiai, o jos pačios pasakoja savo istorijas priešais esančime ekrane. Stambūs Žanos d’Ark planai ir lėtai srūvančios ašaros kontrastuoja su disciplinuotu jos budelių veiklumu. Filmas ir dokumentika jungiasi tik konceptualiai – jie kalba apie dvasinį terorą ir prievartą, (ne)normalumo ribas. O taip pat apie psichikos negalią, valstybės ir proto kontrolę. Akivaizdu, kad nebylaus kino šiuolaikiško įbalsinimo galimybės dar neišsemtos, ir čia vėlgi viskas priklauso nuo sugretinimo netikėtumo ir aktualumo.

Pasitelkęs kino istoriją Téllezas tyrinėja emocines būsenas ir jų institucinį tramdymą. Visai kitaip realybės suvokimą ir mūsų pojūčius analizuoja airis Jamesas Colemanas. Jam rūpi vaizdo ir identiteto konstravimas – tačiau ne socialinėje ar politinėje terpėje, bet laike ir erdvėje. Labai lėtai suliedamas kadrus iš filmo "Nematomas žmogus" (1933, rež. Jamesas Whale’as) jis panaikina ribą tarp sustingusio fotografijos ir judančio kino vaizdo. Mūsų pojūčiai taip pat yra konstruojami ir režisuojami. Dauguma bienalės darbų bando apnuoginti tuos konstruktus.

Pavyzdžiui, Cecķlia Costa iš Portugalijos atliko spalvingą, muzikalų ir kartu racionalų eksperimentą, kuriame bandė sujungti skirtingus, vienas kitam prieštaraujančius informacijos kanalus. Jos paprašyti žmonės skaitė "spalvas" – ne spalvotai užrašytus žodžius, bet jų spalvą (mėlyna spalva užrašyta "geltona" – reikia skaityti "mėlyna"). Nenuostabu, kad atlikdami šią paprastą užduotį žmonės nuolat klydo – šokinėdami nuo vizualios prie verbalinės informacijos.

Vizualios percepcijos tyrimai ir apmąstymai vis dėlto nenusvėrė daiktų pasaulio – nors jie dėl to neatrodė nė kiek realesni. Daug darbų siunčia savo pranešimus ne įprastu konceptualizmo žargonu, o kažkokiais paraleliniais kanalais, atverdami žiūrovui keisčiausias erdves. Iš kur atsiranda balsas, ar įmanoma iš tiesų ginčytis ir pyktis su savimi, visiškai atsiribojant nuo kito "aš", gyvanačio tame pačiame kūne? Asta Gröting bando pagauti vidinį balsą – lėlininkas / lėlininkė kalbasi su ant rankos užmauta lėle. Ar mūsų galūnės, visas kūnas gali egzistuoti atskirai? Vaikštant po parodą vis labiau abejoji kūno galiomis ir jo paskirtimi.

Viena iš svarbiausių ir rimčiausiai išplėtotų bienalės temų (o gal jungčių?) – kūno ir architektūros grumtynės. Kartais tai taikus sambūvis, subtilus šaltos industrinių erdvių geometrijos ir gyvo vidinių moters kūno erdvių alsavimo sugretinimas (Frankas Thielis vs. Emiko Kasahara), o kartais kūnas desperatiškai bando sužmoginti pernelyg racionaliai sukonstruotą erdvę, pramušti ją kaip šarvą ir sugrįžti į palaimingą embriono būseną. Amilcaras Packeris iš Čilės penkiose projekcijose kartoja tą patį veiksmą – įbėga nuogas į tuščią kambarį, praplešia kilimą ir bando įsisprausti "į vidų". Tačiau tas vidus nesvetingas, o suaugęs kūnas gremėzdiškai nesilanksto norima poza.

Įdomu, kad eksponuojami darbai labai tiksliai "įvietinti" – ne tik parodos ir miesto kontekste, bet ir tuose skirtingų kultūrinių naratyvų grumtynėse. Prieštaringi kūrinių sugretinimai suteikia dar daugiau kritinės energijos. Pavyzdžiui, saldūs kompiuteriniai rusų grupės AES+F fotomontažai su nekaltais vaikeliais, laikančiais milžiniškus granatsvaidžius ir kitokias baisybes kabo šalia garsios aborigenų kilmės menininkės Elizabeth Nyumi Nungurrayi drobių, dekoratyviai ir simboliškai pasakojančių istorijas apie gimtąsias vietas, namus ir įkvėpimą. Sugretinimo pagrindas tikrai ne "paprastas naivumas". Ir net ne aliuzija į turistų nukankintus peizažus ar ant marškinėlių tiražuojamą meną. Kone perversiški rusų darbai kalba apie grožio prievartą, apie kasdien mus užplūstančius korektiškus ir nekorektiškus saldaus gyvenimo vaizdinius, kurie bando sužadinti kažkokius pirmykščius instinktus aplenkdami ir protą, ir jausmus.

B.D.

 

Skaitytojų vertinimai


4012. Juozas :-) 2004-11-28 10:59
Labai patiko jusu straipsnis taip pat skaijtau jus laikrasti ir randu geros informacijos!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:33:53 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba