SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-06-20 nr. 807

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Santa Lingevičiūtė
Dygsnio jausmu apie kiną
7

Muzika 
• Laimutė Ligeikaitė
Ir rečitalis, ir monospektaklis
4
• Vytautė Markeliūnienė
Tarsi dvelksmas, vėjas, alsavimas
7
• Aleksandros teatre – Lietuvos choreografo kūrinys
• Sapiegų strėlė1
• KONCERTAI

Dailė 
• Marija Gabrielė Repšytė
Patriotai mene
22
 Ona Mažeikienė
Dingę ir atsiradę
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Apie mūsų vidinę „rumuniją“
• Kviečia studentų vasaros studija
• Prasideda teatro festivalis „Tylos!“
• Rasa Vasinauskaitė
Žvilgsniai į sceną ir už jos
• Įprasminta aktoriaus misija
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Mėgstu valdyti sukurtą tikrovę
• Paparčio žiedą rasite prekybos centre
• Živilė Pipinytė
Žolių metafizika
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kultūros naktį GIT pažadins Šv. Kotrynos bažnyčią1

Diskusijos 
• Paulina Pukytė
Kas naujo Radinouge?
29

Polemika 
• Agnė Narušytė
Vėl veronikų laikai
19

Anonsai 
• Menas netikėtose erdvėse
• Naujosios dramos akcija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Dingę ir atsiradę

Kultūros vakaras su menotyrininke Marija Matušakaite Vilniaus paveikslų galerijoje

Ona Mažeikienė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Įžymi meno istorijos mokslininkė Marija Matušakaitė džiugina mus savo tyrinėjimų rezultatais. Menotyrininkė daugiausia tyrinėja senuosius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Per prabėgusiais šimtmečiais vykusius gaisrus, karus ir pokarį Lietuva labai daug ko neteko. Senosios Lietuvos meno vertybės per okupacijas buvo grobtos, vežtos, įvairiais būdais naikintos. Daiktai, pergyvenę negandas, keitę savininkus, po daugelio metų tyrinėtojos buvo atrasti, bet dauguma praradę savo pirminę išvaizdą (aplaužyti, negrabiai restauruoti, nevykusiai nudažyti). Ir tik patyrusios menotyrininkės akis galėjo pastebėti tikrą meninę tų daiktų vertę.

Gegužės pabaigoje Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko susitikimas su menotyrininke M. Matušakaite. Vilniečiams buvo pristatyta praėjusių metų gale išleista dar viena jos monografija – „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“ (Vilnius, „Aidai“, 2007). Tai bene septintoji M. Matušakaitės knyga.

Verta prisiminti, kad sovietmečiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio medžiagos tyrinėjimai nebuvo toleruojami ir profesionalios dailės leidyba buvo trukdoma. Juolab kad senasis profesionalus menas daugiausia religinės tematikos. O religija aršaus ateizmo periodu buvo tabu. Nepaisant sunkumų, mokslininkė senojo profesionalaus Lietuvos meno klausimais domisi visą gyvenimą. Be stambių monografijų, menotyrininkė yra parašiusi ne vieną dešimtį išsamių mokslinių straipsnių.

Susitikimo metu M. Matušakaitė apžvelgė senąją skulptūrą ir jos praradimus. Autorė sakė, kad profesionalioji skulptūra Lietuvoje pradėjo plisti kartu su krikščionybe (XIV a. pab. – XV a. pr.). Po krikšto Lietuvoje bažnyčių buvo nedaug, o skulptūrų atsiveždavo atvykdami iš Lenkijos pirmieji kunigai.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Jogailos ir Vytauto funduotoms bažnyčioms skulptūrų galėjo dovanoti ir valdovai. Jų galėjo į Lietuvą pargabenti ir iš Prūsijos. Anksti pradėjo dirbti ir vietos meistrai, tačiau didelių dirbtuvių nebuvo. Po Europoje vykusio Trisdešimtmečio karo nemažai dailininkų, ieškodami darbo, iš Vakarų pasklido po kitas šalis. Jų atvyko ir į Lietuvą, čia kūrė skulptūras. Žmonėms skulptūros darė didelį įspūdį. (Tikriausiai todėl taip plačiai ir gausiai plito vadinamoji liaudies skulptūra.) Knygos autorė apgailestavo, kad liaudiškos skulptūros (nors ji taip pat patyrė netekčių) turime daug, o profesionaliosios, deja, išliko mažai.

Savo darbais M. Matušakaitė įrodė, kad ypač XVI a. – XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos bažnyčiose, kunigaikščių bei didikų rūmuose, dvaruose buvo vertingų profesionalaus meno kūrinių ir mūsų kraštas nebuvo atsilikęs, o lygiavosi į kitas Vakarų Europos šalis. Tačiau istorija Lietuvai nebuvo gailestinga. Mūsų šalies neaplenkė daugybė gaisrų, per kuriuos nukentėjo ir bažnyčios. Lietuvą labai nusiaubė 1655–1661 m. karas su Rusija. Maskvos kazokų kariuomenė šešerius metus niokojo ir siaubė Lietuvą. Tuo metu labai nukentėjo Lietuvos sostinė Vilnius – kunigaikščių rūmai ir bažnyčios. Buvo išgrobstytos visos meno vertybės. Po karo (1674–1677 m.) Mikalojus Slupskis vykdė Vilniaus diecezijos parapinių bažnyčių vizitaciją ir aktuose (jie išliko ne visi) paminėjo 210 sunaikintų bažnyčių su visais jose esančiais turtais. Po šio karo Lietuva ilgai negalėjo atsigauti. Vėliau, XIX a., įvyko du sukilimai (1831 ir 1863 m.), juos pralaimėjus daug bažnyčių buvo paverstos cerkvėmis. Senieji bažnyčių interjerai išardyti, krikščioniškos skulptūros išmestos, kai kurios pateko į kitas bažnyčias, bet jau praradusios metrikas. Per du XX a. pasaulinius karus ir ypač per ateistinį pokarį Lietuva patyrė didžiules netektis.

Šioje vietoje nuklysiu į šalį. Prisiminiau kai kurių žinovų priekaištus dėl Valdovų rūmų atstatymo ir būsimos ekspozicijos: kad iš vis nieko nereikia, nes nėra originalo, autentiškų daiktų. Visi norėtume ir džiaugtumės, kad būtų išlikę nesugriauti rūmai ir juose buvusios meno vertybės. Deja! Nepamirškime per šimtmečius patirtų praradimų ir dabar esamų galimybių! Tenka džiaugtis ta medžiaga, kuri buvo surasta per archeologinius tyrinėjimus, o jos sukaupta daugiau nei 300 000 pavyzdžių. Radinius tenka restauruoti, pasak poeto Just. Marcinkevičius, „lipdyti ir kurti“. Netgi mažiau nuostolių patyrusių šalių muziejuose teko matyti neautentiškų daiktų. Manau, daugumai įdomiau matyti objektus, tegul ir ne tuos pat, bet tokius pat, negu klausytis tuščioje vietoje pasakojimo, kad čia kažkas stovėjo, to ar ano yra buvę. Ir dar – internete du žinovai priekaištavo Lietuvos dailės muziejui, kad nepirko Baltarusijoje esančio „autentiško Vytauto diržo“. Jo autentiškumas labai abejotinas. Ilgus metus dirbant muziejinį darbą teko sulaukti nemažai pasiūlymų muziejui pirkti atseit XIII, XIV ar XV a. „autento“, „unikumų“. Ir tik suradus ant daikto įkaltą XIX a. fabriko ženklą ir jį parodžius pardavėjas nurimdavo.

Grįžtant prie temos, M. Matušakaitė pabrėžė, kad Baltarusija per sovietmetį dar daugiau nukentėjo. Polocko, Vitebsko ir kitos turtingos bažnyčios buvo išsprogdintos. Lietuvoje bažnyčių nesprogdino, bet pavertė sandėliais. Senųjų skulptūrų nebeliko ir po bažnyčių perstatymų. Statant negotikines bažnyčias, senosios skulptūros naujam stiliui jau nebetiko. Jos pakeistos menkaverčiais importiniais darbais. Monografijos autorė apgailestavo, kad ir atgavus nepriklausomybę negrabių restauravimų, perdažymų, „atnaujinimų“ vis dar pasitaiko. Taip buvo sugadintas XVII a. I p. Lenkimų bažnyčios altorius (autentiška polichromija padengta aliejiniais dažais).

M. Matušakaitė ilgai ir kruopščiai rinko medžiagą visoms savo knygoms. Naujausioje knygoje yra sudėtos ne tik etnografinėje Lietuvoje esančios skulptūros, bet aptartos ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (Ukrainos, Baltarusijos, Palenkės) vertybės.

Profesionalaus bažnytinio meno M. Matušakaitė ieškojo visur. Savo lėšomis keliavo po LDK teritoriją, o pinigėlius jeigu ir atgaudavo, tai tik išleidus knygą. Ne tai menotyrininkei svarbiausia. Autorė džiaugiasi, kad jai pavyko surasti daugiau nei 30 gotikinių skulptūrų. Estija tokių turi šimtus (!), o Lietuvoje kitaip – dar 1930 m. menotyrininkas ir muziejininkas Paulius Galaunė žinojo tik vieną gotikinę skulptūrą – „Prisikėlęs Kristus“ Kretingos bažnyčioje. Kretingoje skulptūra saugota iki 1928 m., po to buvo padovanota H. Nagevičiui. Jam pasitraukus į Vakarus, skulptūra laikyta dingusia. O dar vėliau „Prisikėlusio Kristaus“ skulptūra, jau labai sunykusi, buvo atsidūrusi pas kunigą R. Mikutavičių, šis ją restauravo. M. Matušakaitė skulptūrą pamatė per televiziją prie kunigo karsto. Apsidžiaugė, kad šioji nedingusi (iki tol buvo mačiusi tik nuotrauką literatūroje). Vėliau ji prašė giminių leisti skulptūrą apžiūrėti ir nufotografuoti. Deja, nepavyko susitarti. Neseniai paaiškėjo, kad XVI a. pradžios skulptūra parduota į užsienį. P. Gudyno restauravimo centre liko tik jos nuotrauka. Liūdna, kad netenkame negausių ir vertingų objektų.

iliustracija
Kretingos prisikėlęs Kristus (buvimo vieta nežinoma)

Seniausia iki šiol autorei žinoma gotikinė medžio skulptūra yra privačioje kolekcijoje, tai šventoji, datuojama XIV a. I puse. Originali yra Seinų Madona (apie 1400 m.) Dominikonų bažnyčioje. Ji suveriama (tarsi altorėlis). Madona keitė savo išvaizdą: XVIII a. aprengta sidabru ir iš sėdinčios tapo stovinčia. XX a. 3-iajame dešimtmetyje nelabai vykusiai restauruota, bet sugrąžinta pradinė sėdinčiosios išvaizda.

Sakralinėje dailėje ypač populiarūs Nukryžiuotieji. Daugiau ar mažiau meniškų, jų turėjo kiekviena bažnyčia. Seniausias Nukryžiuotasis (apie 1400 m.) autorei žinomas iš Siemiatiečių (Palenkėje) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios. Veliuonos Madoną (XVI a. pradžia) galima laikyti pirmąja gotikine Lietuvos skulptūra. Ji buvusi Vytauto Didžiojo įkurtoje Veliuonos bažnyčioje. 1931 m. Madona eksponuota Pirmojoje Lietuvos senojo bažnytinio meno parodoje. Tai didelės meninės vertės kūrinys, galėjęs būti atgabentas iš Prūsijos bažnyčios. Sovietmečiu Madona buvo paslėpta Kauno Dominikonų bažnyčios rūsyje ir laikyta dingusia. Atsirado apgadinta, dabar restauruota ir yra M.K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė. Panašaus likimo sulaukė ir Madona su kriauše (XV–XVI a. sandūra), ji taip pat eksponuota Bažnytinio meno parodoje, o po muziejaus panaikinimo atsidūrė privačiose rankose ir ilgai laikyta dingusia. 1951 m. dailininkas Stasys Ušinskas pardavė skulptūrą tuometiniam Kauno istorijos muziejui. Vėliau Madona su kriauše perduota M.K. Čiurlionio muziejui ir buvo restauruota P. Gudyno restauravimo centre.

Grupinė Šv. Onos skulptūra 1970 m. sudeginta piktadarių kartu su Batakių bažnyčia. Menotyrininkė nurodo, kad tokios skulptūros Lietuvoje tuo metu dar nebuvo gaminamos. Jos įvežtos iš užsienio. Nemažai skulptūrų po reformacijos į Lietuvą pateko iš Rytprūsių. Tai liudija, kad Žemaitijos bažnyčiose buvo vertingų gotikinės dailės kūrinių. Veiveriuose taip atsirado Kristaus skulptūra. Kai kurie kūriniai į Lietuvą galėjo patekti ir karo metais. Įdomi Bagaslaviškio Nukryžiuotojo (XVI a. I ketv.) skulptūra, ji ten galėjo patekti iš Vilniaus katedros.

Lietuvoje gotika pamažu užleido vietą renesansui. Šio stiliaus plitimui turėjo įtakos Vilniuje besilankanti karalienė Bona, kuri rūpinosi Žemutinės pilies rekonstrukcija. Lietuvoje renesanso stiliaus bažnyčios nebuvo populiarios. Šio stiliaus skulptūros labai žemiškos, nesudvasintos, anot menotyrininkės.

XVI a. Lietuvoje jau žinomi žmonių pamėgti Rūpintojėliai, kurie Vidurio Europoje pasirodė XIV amžiuje. Monografijoje minimas Rūpintojėlis iš Paluknio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, kur galėjo patekti iš kurios nors XIX a. uždarytos Vilniaus bažnyčios. Portretinių bruožų turintis šv. Kazimiero biustas (XVII a. I p.) saugomas LDM. Šio meto asmenybių portretinių bruožų turi kai kurios apaštalų skulptūros. Kretingos bažnyčios sakyklą puošiantis apaštalas labai panašus į bažnyčios fundatorių Karolį Katkevičių. Prie apaštalų skulptūrų nebuvo meldžiamasi. Jos statytos kaip puošybos elementas, o kartu buvo ir būdas pagerbti bažnyčios statytoją.

Daugumos senųjų skulptūrų likimai sudėtingi. Su senaisiais meno kūriniais dažnai taip nutinka: tai jie dingsta, tai vėl atsiranda arba prapuola ilgam, o kiti ir amžinai. Skulptūrų, kaip ir kitų senųjų meno kūrinių, pirmapradę istoriją sužinoti dažnai nebeįmanoma, nes kolekcininkai juos įsigyja nebe iš pirmų rankų ir patys apie juos ne ką težino. Pasitaiko ir tokių, kurie pasipelnymo tikslu kuria legendas.

Rinkdama medžiagą autorė aplankė daugybę bažnyčių, muziejų ir surado įvairių šventųjų skulptūrų. Kai kurios jų sukurtos talentingų meistrų. Laikui bėgant, vienos jų daugiau, kitos mažiau nukentėjo ir dauguma nebeturi pradinės metrikos, yra netiksliai datuotos. Bažnyčių inventoriai šiuo klausimu gana šykštūs. M. Matušakaitė, remdamasi literatūra, lygindama vienas skulptūras su kitomis, jas aptarė, datavo, išaiškino kitų „migracijos“ kelius ir pateikė skaitytojams Knygą – vadovėlį, iš kurio galima mokytis ir sužinoti, sužinoti ir dar mokytis.

Monografijoje apie daugumą senųjų skulptūrų skelbiama pirmą kartą. Knyga yra 267 puslapių, iliustruota 350 Klaudijaus Driskiaus ir 3 Arūno Baltėno geros kokybės fotografijomis, parašyta gyvu šiltu stiliumi. Malonu ją skaityti ne tik specialistams, bet ir kiekvienam, besidominančiam Lietuvos praeitimi. Joje duotas istorinis kontekstas, aprašyti konkretūs objektai bei jų „kelionės“. Biblinių asmenų ir šventųjų rodyklė padeda rasti knygoje rūpimą siužetą. Kūrinių vietas leidžia sužinoti vietovardžių rodyklė. Visa tai labai naudinga kiekvienam besidominčiajam.

M. Matušakaitė nepaliauja dirbusi. Dabar ji kartu su fotografu vėl ruošiasi vykti tyrinėti į Baltarusiją. Žavi autorės energija, norisi jai palinkėti geros sveikatos, sėkmingų atradimų, kūrybinio džiaugsmo tolesniame labai reikalingame darbe.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:33:37 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba