SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-06-20 nr. 807

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Santa Lingevičiūtė
Dygsnio jausmu apie kiną
7

Muzika 
• Laimutė Ligeikaitė
Ir rečitalis, ir monospektaklis
4
• Vytautė Markeliūnienė
Tarsi dvelksmas, vėjas, alsavimas
7
• Aleksandros teatre – Lietuvos choreografo kūrinys
• Sapiegų strėlė1
• KONCERTAI

Dailė 
• Marija Gabrielė Repšytė
Patriotai mene
22
• Ona Mažeikienė
Dingę ir atsiradę
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Apie mūsų vidinę „rumuniją“
• Kviečia studentų vasaros studija
• Prasideda teatro festivalis „Tylos!“
• Rasa Vasinauskaitė
Žvilgsniai į sceną ir už jos
 Įprasminta aktoriaus misija
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Mėgstu valdyti sukurtą tikrovę
• Paparčio žiedą rasite prekybos centre
• Živilė Pipinytė
Žolių metafizika
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kultūros naktį GIT pažadins Šv. Kotrynos bažnyčią1

Diskusijos 
• Paulina Pukytė
Kas naujo Radinouge?
29

Polemika 
• Agnė Narušytė
Vėl veronikų laikai
19

Anonsai 
• Menas netikėtose erdvėse
• Naujosios dramos akcija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Įprasminta aktoriaus misija

kronika

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jurijus Kraskovas
V. Miasnikovo nuotr.

Lietuvos ir Rusijos kultūriniai ryšiai vis silpnėja – įvairios keistos organizacijos į Lietuvą dažniausiai atveža komercinius pastatymus, kuriuose net tokios garsenybės kaip Sergejus Jurskis atrodo mažų mažiausiai keistai. Birželio 14 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje įvykęs maskviečio aktoriaus Jurijaus Kraskovo vakaras „Kviečiant klausytis tokių...“ tapo malonia staigmena, ilgam išliksiančia atmintyje.

Lietuvoje gimęs Jurijus Kraskovas šiuo metu dirba Valstybiniame akademiniame Jevgenijaus Vachtangovo teatre Maskvoje. Pelnęs garbingiausius valstybinius apdovanojimus, šis aktorius išliko nepaprastai kuklus. Scenoje išvydome vaikišką ir jaudulį dėl teatro spinduliuojantį žmogų, parengusį skirtingų rusų rašytojų kūrybos programą. Ji truko beveik dvi valandas ir buvo tokia įdomi, kad norėjosi kuo skubiau šį aktorių siūlyti „Sirenoms“ ar kokiam nors kitam reikšmingam festivaliui. Kraskovas kūrinius ne tik skaito ar išgyvena, bet sugeba juos surežisuoti, todėl, galima sakyti, žiūrovai stebi kelių veiksmų spektaklį.

Pasirinktus literatūros kūrinius Kraskovas perteikia kaip skirtingus personažus. Energetinės ir dvasinės iškrovos prasme šį pasirodymą galima būtų palyginti su Valentino Masalskio „Pamišėlio užrašais“. Kraskovas yra baigęs net režisūros mokslus, bet prisipažįsta, kad geriausiai jaučiasi vaidindamas. Jis ir dėstyti atsisakė, kad neeikvotų brangaus laiko ir galėtų jį skirti savo pagrindiniam gyvenimo tikslui – aktorystei. Seniai teko matyti, kad aktorius taip atsiduotų scenai: nuo pirmų sekundžių iki pabaigos išlaikoma aukščiausia įtampa, ir tik pasibaigus pasirodymui pamatai, kiek jam visa tai kainavo.

Vienintelio pasirodymo metu Kraskovas skaitė rusų literatūros „aukso“ ir „sidabro“ amžių kūrinius: Aleksandro Puškino „Eugenijaus Onegino“, Nikolajaus Gogolio „Mirusių sielų“ ištraukas, poetų Osipo Mandelštamo, Inokentijaus Anenskio, Anos Achmatovos, Nikolajaus Gumiliovo, Josifo Brodskio poeziją. O Kraskovo perskaitytas Daniilas Charmsas – tiesiog atgaiva. Rodos, tarsi aktorius – be kojinių, languotu švarku, kuris atstoja ir marškinius, – būtų nuvedęs mus į tą keistąjį charmsišką Peterburgą... Po Oskaro Koršunovo oberiutiškos trilogijos, Sigito Parulskio nuostabių vertimų, Sauliaus Mykolaičio „Stop mašinos“ Kraskovas vėl atvėrė šio nuostabaus rašytojo kūrybos versmę.

Gaila, kad Kraskovo vakare klausytojų didumą sudarė literatūros specialistai. Tai, ką ir kaip jis skaitė, sudomintų ir teatralus. Pavyzdžiui, ankstyvąjį Majakovskį Kraskovas tarytum sukapojo, susakė rečitatyvu – pirmą kartą teko girdėti šitaip fenomenaliai perskaitytą tekstą. Visi prozininkai ir poetai skirtingi, bet aktoriaus šmaikščiai sujungti. Koks žinovas leistų tuoj pat po Puškino skaityti Charmsą? Pasirodo, tai įmanoma ir nėra žaidimas dėl žaidimo. Aktorius geba suteikti kompozicijai vidinę prasmę. Kiekvienam autoriui skirta po vieną ištrauką ar eilėraštį, bet to užtenka, kad spėtum pajusti ir sudėtingus jų likimus. Kiekvienas žodis, pauzė, pastaba padeda suprasti, kad kiekvienas skaitomas autorius yra tapęs Kraskovo gyvenimo dalimi. Su savimi nešiotis tokį „svorį“ šiandien geba tikrai nedaugelis. Tai yra ne vien profesijos išmanymas, tai aktoriaus pašaukimas, misijos įprasminimas. Surasti, pažinti, pamilti ir atiduoti kitam, paliekant šviesą, kurią skleidžia visi didieji pasaulio menininkai. Anot Kraskovo, kurti destruktyvius kūrinius daug lengviau nei šviesius, nes pastarieji reikalauja meilės.

Tokiame pasirodyme nėra sąlygų dažnai persirengti, todėl kiekviena aktoriaus kostiumo detalė buvo taip apgalvota, kad tiktų ir klasikams, ir literatūros disidentams. Kraskovui svarbu kaskart iš naujo atrasti tuos pačius autorius. Gal dėl to ne pačioje jaukiausioje salėje vykęs renginys buvo išgirstas.

Daiva Šabasevičienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:33:33 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba