SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-06-20 nr. 807

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Santa Lingevičiūtė
Dygsnio jausmu apie kiną
7

Muzika 
• Laimutė Ligeikaitė
Ir rečitalis, ir monospektaklis
4
 Vytautė Markeliūnienė
Tarsi dvelksmas, vėjas, alsavimas
7
• Aleksandros teatre – Lietuvos choreografo kūrinys
• Sapiegų strėlė1
• KONCERTAI

Dailė 
• Marija Gabrielė Repšytė
Patriotai mene
22
• Ona Mažeikienė
Dingę ir atsiradę
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Apie mūsų vidinę „rumuniją“
• Kviečia studentų vasaros studija
• Prasideda teatro festivalis „Tylos!“
• Rasa Vasinauskaitė
Žvilgsniai į sceną ir už jos
• Įprasminta aktoriaus misija
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Mėgstu valdyti sukurtą tikrovę
• Paparčio žiedą rasite prekybos centre
• Živilė Pipinytė
Žolių metafizika
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kultūros naktį GIT pažadins Šv. Kotrynos bažnyčią1

Diskusijos 
• Paulina Pukytė
Kas naujo Radinouge?
29

Polemika 
• Agnė Narušytė
Vėl veronikų laikai
19

Anonsai 
• Menas netikėtose erdvėse
• Naujosios dramos akcija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Tarsi dvelksmas, vėjas, alsavimas

Onutės Narbutaitės „Trys Dievo Motinos simfonijos“ Vilniaus festivalyje

Vytautė Markeliūnienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Onutė Narbutaitė

Prieš nepilnus ketverius metus, 2004 m. spalio 11 d., Vilniuje pirmąkart nuskambėjus kompozitorės Onutės Narbutaitės veikalui „Trys Dievo Motinos simfonijos“ („Tres Dei Matris Symphoniae“), o tai įvyko „Gaidos“ festivalyje, atrodė, kad kūrinys pradeda ilgą ir reikšmingą gyvenimą, liudydamas svarbą ne tik pačios jo autorės kūrybos kontekste, bet ir apskritai lietuvių muzikoje. Anąsyk premjerą lydėjo ir neįprastas laukimo procesas, nulemtas savotiškos išankstinės preambulės – Onutės Narbutaitės parengtos šio kūrinio knygos-anotacijos, be to, imponuojančių atgarsių spaudoje po 2004 m. kovo 6 d. „Trijų Dievo Motinos simfonijų“ premjeros Vokietijoje. Šis laukimas kilo taip pat ir iš pasitikėjimo kompozitore, savo kūrybinius sumanymus brandinančia iš lėto, tačiau ir iš esmės, pasitelkiant jų kompozicijoms maksimalią meninę argumentaciją ir dvasinę pastangą. Kaskart stebina toks atpažįstamas O. Narbutaitės gebėjimas, pasak G.-H. Gadamerio, žingsniuoti „per praeities ir ateities vienalaikiškumą“, o tam tikrus tipologinius žanrų bruožus palytėti dabartyje išgyventa sava individualia menine patirtimi taip, kad rastųsi unikali jos braižui būdinga įtampa, tvyranti tarp tradicijos puoselėjamų lūkesčių ir jos pačios subtiliai diegiamų naujovių.

Vis dėlto antrojo „Trijų Dievo Motinos simfonijų“ atlikimo Vilniuje teko palaukti iki šių metų Vilniaus festivalio, kai kūrinys vėl suskambėjo Filharmonijos salėje (birželio 14 d. Gedulo ir vilties dienos proga). Kad skirtingi kontekstai ir bėgantis laikas kūryboje palieka savo pėdsaką, nekart teko įsitikinti. Ir kalbant apie šias simfonijas galima teigti tą patį. Per tą laiką jau pasirodė Audronės Žiūraitytės monografija apie O. Narbutaitės kūrybą (2006 m.), kurioje šiam veikalui skirtas bemaž visas skyrius, per tuos metus kompaktinėse plokštelėse ar koncertuose suskambėjo pluoštas naujų kompozitorės kūrinių – tai gal ir įprasti formalūs pokyčiai, kurie lemia muzikos suvokimą, vertinimus, ypač atslūgus premjeriniams įspūdžiams. Tačiau bene labiausiai šįkart nustebino tai, kad birželio 14 d. skambėjusi „Trijų Dievo Motinos simfonijų“ partitūra, regis, tokia pažįstama ir gal kiek nustelbta naujųjų kompozitorės partitūrų, kūrė dar intymesnę atmosferą, palytėtą ir kitokios atradimų suvokimo patirties.

Monumentalūs muzikos opusai įsismelkia atmintin ir visuma, ir detalėmis, bet ypač pastarosios, manding, liudija kūrinio gyvybingumo, įtaigos mastą. „Trijų Dievo Motinos simfonijų“ visumoje galima aptikti išties daugybę detalių, išsidriekiančių paskirais muzikos fragmentais, kurie net ir atliekami pavieniui puikiausiai išsaugotų ir sukurtų atitinkamą dvasinį krūvį.

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Nors, kita vertus, koncerto metu atsivėrė ir laike tolydžio auganti bei slūgstanti ypač organiškai alsuojanti veikalo visuma, už kurios muzikos ir tekstų pleveno įvairialypių estetinių ir žmogiškų patirčių kupinas pačios O. Narbutaitės dvasinis pasaulis. Tačiau būtent šis savotiško subjektyvumo dėmuo ir lėmė kūrinio žanrinės prigimties – tarp oratorijos ir simfonijos – specifinį suvokimą, kai tarp asmeniškų ir apibendrintų dalykų artikuliacijos išnyksta įprastos ribos.

„Tris Dievo Motinos simfonijas“ šįkart interpretavo tie patys atlikėjai, kaip ir 2004 m. – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas Juozas Domarkas), Kauno valstybinis choras (dir. Petras Bingelis), kamerinis choras „Aidija“ (dir. Romualdas Gražinis). Dirigavo Robertas Šervenikas. Imtis jau anksčiau grotos partitūros tarsi iš naujo – tikro menininko savybė, kuri ryškiai atsiskleidė šiam dirigentui vadovaujant kūrinio tėkmei. Muzikinį audinį jis formavo itin atidžiai, kruopščiai, orkestrui ir chorams net trumpam neleisdamas pavirsti statiška, monochromine materija. Priešingai, klausantis muzikos vis sukosi mintis apie O. Narbutaitės šio kūrinio knygos-anotacijos tekstuose plevenančius šviesos, draperijų, virpančio oro, aidinčių skliautų, vaiskiai švytinčių mozaikų ar kitokius vaizdinius, kuriuos buvo lemta šįkart vykusiai įkūnyti pučiamųjų, mušamųjų solinėms ar ansamblinėms partijoms. Beje, šios partitūros muzikinė specifika yra pagrįsta tankia susipynusių solo ar ansamblių epizodų kaita, kurios grožiui atskleisti orkestro atlikėjai pasitelkė labai plačią raiškos priemonių skalę, techninius niuansus įvilkdami į meninės retorikos rūbą. Ir šįkart į akis labiau krito ne tiek choro instrumentiški pradmenys, kiek atitinkamų orkestro instrumentų vokalinė šiluma – tarkim, altinės fleitos, obojaus ar violončelės, netgi arfos, trikampio.

Negalėjai nesižavėti ir abiejų chorų interpretacija, kurioje adekvačią išraišką patyrė ir sudėtingi polifonijos epizodai, ir choralo ar ankstyvo daugiabalsumo provaizdžiai. Šis atlikimas apskritai nestokojo vienas po kito srūvančių atspalvių, dėl kurių kanoniniai tekstai, universalios tiesos pasidabino daugiasluoksne gelme, kartais atveriančia begalę iki tol nepastebėtų reikšmių. Tarytum tas jau minėtą O. Narbutaitės knygą-anotaciją užbaigiantis lotyniškas žodis anima, reiškiantis dvelkimą, dvelksmą, vėją, kvėpavimą, alsavimą, kvapą, sielą, gyvybę, gyvenimą, vėlę, požemio dvasią, šešėlį...

 

Skaitytojų vertinimai


14469. nu2008-06-26 00:59
Nu pasakojimas. O kur kritika?

14472. blablsa2008-06-26 17:39
universalios tiesos pasidabino daugiasluoksne gelme, kartais atveriančia begalę iki tol nepastebėtų reikšmių

14475. blablabla2008-06-26 19:27
Na ir tekstas - uz muzika baisesnis

14477. Vienuolis2008-06-26 19:42
O man trys simfonijos labiau ascijavosi su paršelio Anuncijaus pusryčiais, pietumis ir vakariene. Ta irgi tridalė struktūra... ir daugiau peno vaizduotei

14500. Buvo Grazu2008-06-27 22:41
Buvo grazu, nera cia ko burnoti. Pavydas - tautinis bruozas.

14511. ES :-) 2008-06-28 22:17
O juk tos puikios muzikos klausydamiesi nepajutom, kad salėj telkiasi pagiežos migla. Ae tik ne iš Vienuolio meditacijų?

14758. vaje.2008-07-26 19:34
patys kritikai viens kita puola.cia b.z.r.r.o kaltina kazkoki SOLISTA I.nulis jus pries narbutaites muzika.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:33:30 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba