SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-16 nr. 747

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Junija Galejeva
Atgal į pasaką
42
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Edmundas Gedgaudas
Neįprastas koncertas
1
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Draugų susitikimas
3
• Klasikinės muzikos pašaukti
• KONCERTAI

Dailė 
• Elona Lubytė
Amžinos vertybės permainų aplinkoje
3
• Justina Augustytė
Apie zuikučius ir ne tik
6
• Nijolė Nevčesauskienė
Baimių nugalėjimo metas
2
• Eglė Mikalajūnaitė
Kas bendra tarp kinų ir lietuvių
2
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• „Luošys iš Ainišmano salos“ Keistuolių teatre
• Čekų lėlių spektaklis suaugusiems Vilniuje
• Dirigentės sekmė Austrijoje2
• Robertas Vaidotas (1954–2007)1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• „Kino pavasario“ maratonas prasideda2
• Be didvyrių1
• Nelengvas pasirinkimas
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Ar kultūra gali išgelbėti miestus?1

Miesto veidas 
• Eglė Mikalajūnaitė
Jono Meko centro priebutyje
2
• Viešas „Europos kultūros sostinės“ projektų pristatymas
• Naujos perspektyvos kultūrai Europoje

Pasaulyje 
 Paulina Pukytė
Neprisimenami prisiminimai ir zakristijono kiaušinis
6

Anonsai 
• Projektas
• Lietuvos bankas skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Neprisimenami prisiminimai ir zakristijono kiaušinis

aną savaitę Vilniuje

Paulina Pukytė

[skaityti komentarus]

Prisimenu Egmontą Jansoną (gal klaidingai?) kaip griežtą teatro kritiką, nevyniojantį žodžių į vatą ir turintį bei išreiškiantį savo – kartais piktą – nuomonę. Prisimenu, kad už tai juo žavėjausi, stengdavausi nepraleisti jo straipsnių. Dabar, po ilgos pertraukos (bent mano žiniomis), jis rašo „Šiaurės Atėnuose“. Bet kas jam atsitiko? Lengviausia būtų pasakyti – paseno (ne metų skaičiaus prasme), šiek tiek mandagiau ir rafinuočiau – atsipalaidavo. Kitaip sakant, kaip irgi gana beprasmiškame tuose pačiuose „Š. Atėnuose“ spausdintame straipsnyje apie autoriui likusių dantų, plaukų, ligų ir kasdien vartojamų vaistų kiekį rašo Josephas Epshteinas: „sulaukus septyniasdešimties visai natūralu žvelgti į pasaulį iš šalies, su taure vyno rankoje, ir tegu jaunesni žmonės šoka ambicijų, konkurencijos, geidulių bei kitus šokius“. Sėdėti su vyno taure rankoje ir be geidulių tikriausiai labai malonu, tik kam APIE tai rašyti?

Kurtas Vonegutas, pavyzdžiui, irgi paseno. Ir tai atsispindi jo paskutinėje knygoje – jis vėl kartoja tą patį, ką rašė visose ankstesnėse, bet ne taip, lyg visa tai peržiūrėtų ir iš naujo įvertintų, o taip, tarsi paprasčiausiai būtų pamiršęs, kad apie tai jau rašė, ir rašė daug įtaigiau, juokingiau ir pikčiau. Tačiau Vonegutą gelbsti tai, kad jis buvo labai geras rašytojas. Ir netgi dabar, tarp tų atvėsusių pasikartojimų, jis turi ką pasakyti – reikšmingų dalykų.

Tuo tarpu Egmontas Jansonas ir nebuvo rašytojas. Jis buvo žurnalistas. Akivaizdu, – ir autorius to ne tik neslepia, bet vos ne kiekviename straipsnyje/tekste/ištraukoje tarsi pasiteisindamas pabrėžia, – kad redaktorė paprašė jo parašyti atsiminimus apie pokario Antakalnį. Idėja graži, bet Jansonas sunkiai aria tą vagą. Man visada imponavo toks rašymas, kai „slovam tesno, a mysliam prostorno“ (žodžių mažai, o mintims yra kur išsiplėsti). Jansonui, deja, šiuo metu išeina atvirkščiai.

Atsiminimus, tolimus ar netolimus, praėjusio šimtmečio ar praėjusio mėnesio, panašiai rašo daug kas: sėda ir rašo tiesiog ką prisimena. Rašo be atrankos, be stuburo, be bendros idėjos, be jokio noro pasakyti ką nors bendražmogiška, netgi be konkrečios informacijos ir nesirūpindami teksto grožiu ar įtaigumu. Tai jau yra pakankamai blogai, nes visiškai neįdomu. Jansonas ir pats prisipažįsta: „Jau ir pradėjau – po truputį, ne intriguodamas skaitytoją, o pratęsdamas sau savyje šį prisiminimų malonumą.“ Tačiau Jansono bėda dar didesnė – jis ne tik rašo neintriguodamas ir nelabai turėdamas ką pasakyti, jis dar ir nelabai ką prisimena. Pirmosios knygos pavadinimo – neprisimena, kas rašoma knygoje apie politiką iš jo lentynos – neprisimena, kur buvo jo pirmoji mokykla – neprisimena, kur baigėsi Antakalnio namai – neprisimena. Kam rašyti apie tai, ko neprisimeni? O jeigu tos mokyklos lokacija viename ar kitame Gedimino prospekto kieme yra kažkuo šitam tekstui ar skaitytojui reišminga, tai norėtume išgirsti – kuo? O tos knygos (iš lentynos) autoriaus – tiesiog neįžiūri. Suprantu, kad sunku, bet jeigu jau apie tai užsiminėt, gal malonėtumėte padėti tą vyno taurę ar kavos puodelį ant stalo, pakilti nuo kėdės, ištiesti ranką ir pažiūrėti, kas tas autorius. Arba gal galima būtų anūkų paprašyti, kad paduotų? Tuo tarpu tai, ką Jansonas vis dėlto prisimena, yra gana vangu ir, nors jam pačiam, kaip sakė, labai malonu, manęs, apie tai skaitančios, visiškai nesujaudina (mano teta, pavyzdžiui, irgi– tikriausiai su malonumu – prisimena, kad „Antokolska sto pietnašče“ prieš karą buvo viešnamis, bet nepuola rašyti apie tai prisiminimų).

Šiokia tokia viltis atsiranda, kai Jansonas pradeda komentuoti šiandienos arba pastarojo dvidešimtmečio realijas. Tačiau čia ir vėl – tik užkabina ką nors įdomesnio, ir iškart: „bet manęs tai nedomina“. Ir tas jo nedomina, ir anas nedomina. Aš ir vėl norėčiau paklausti – kam tuomet apie tai rašo? O kai kalba, pavyzdžiui, apie absurdiškus „metų žmogaus“ rinkimus, šmėsteli jau tik lengva ironija, o ne buvęs sarkazmas. Ir šiek tiek per daug (mano skoniui) „supratimo“: „Suprantu, kad už savo humaniškas laidas į dvidešimtuką pateko N. Marčėnaitė ir E. Mildažytė.“ Kam šita vata? Marčėnaitė ir Mildažytė ten pateko už tai, kad yra gražios, gerai apmokamos TV laidų vedėjos, t. y. paviršius, o tas humanizmas – jeigu humanizmu galima laikyti žmonių nelaimių ir emocijų išnaudojimą TV žiūrovų pramogai – yra visai ne jų, ne jos sukūrė tas laidas!

Be abejo, skaičiau tik fragmentus ir tikiuosi, kad Jansonas įsivažiuos ir nemėtys į šalį temų, vos jas užkabinęs, o griebs ir gerai papurtys. Bent jau kol verda kava. Netikiu, kad bijotų būti pavadintas senu surūgėliu.

Nors, antra vertus, yra toks dalykas kaip „zakristijono kiaušinis“. Tiksliau sakant, tokio dalyko nėra. (Vyskupas sako per pusryčius: „Man atrodo, jūsų kiaušinis pagedęs, pone Džounsai.“ Zakristijonas, nenorėdamas pasirodyti nemandagus, atsako: „Ką jūs, pone, ne! Kai kurios jo vietos labai geros!“)

 

Skaitytojų vertinimai


9838. ydzei2007-03-19 19:20
Parasyk geriau apie hasiso kainas londone

9846. quasi modo2007-03-19 23:37
O, juk, teisingai, blin...

9897. skaitytojas2007-03-25 17:51
"Rašo be atrankos, be stuburo, be bendros idėjos, be jokio noro pasakyti ką nors bendražmogiška, netgi be konkrečios informacijos ir nesirūpindami teksto grožiu ar įtaigumu." - grynai kaip Pukyte. Sakytum pati save pacitavo.

9904. toto2007-03-26 06:02
Įdomu, kiek ilgai ji šituo savo stilium pratemps.

9905. Pacukas2007-03-26 07:21
Iki angliskos pensijos.

9925. mukt :-) 2007-03-30 15:35
O jei ji raso be jokio stuburo ir idejos -tai jus esat tik anoniminiai nevykeliai anapus visu tu textu ir galit kaip suniukai amcioti ir priekabeles generuoti. Ji raso - o jus visa tai vartojat.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:32:54 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba