SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-16 nr. 747

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Junija Galejeva
Atgal į pasaką
42
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Edmundas Gedgaudas
Neįprastas koncertas
1
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Draugų susitikimas
3
• Klasikinės muzikos pašaukti
• KONCERTAI

Dailė 
 Elona Lubytė
Amžinos vertybės permainų aplinkoje
3
• Justina Augustytė
Apie zuikučius ir ne tik
6
• Nijolė Nevčesauskienė
Baimių nugalėjimo metas
2
• Eglė Mikalajūnaitė
Kas bendra tarp kinų ir lietuvių
2
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• „Luošys iš Ainišmano salos“ Keistuolių teatre
• Čekų lėlių spektaklis suaugusiems Vilniuje
• Dirigentės sekmė Austrijoje2
• Robertas Vaidotas (1954–2007)1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• „Kino pavasario“ maratonas prasideda2
• Be didvyrių1
• Nelengvas pasirinkimas
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Ar kultūra gali išgelbėti miestus?1

Miesto veidas 
• Eglė Mikalajūnaitė
Jono Meko centro priebutyje
2
• Viešas „Europos kultūros sostinės“ projektų pristatymas
• Naujos perspektyvos kultūrai Europoje

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Neprisimenami prisiminimai ir zakristijono kiaušinis
6

Anonsai 
• Projektas
• Lietuvos bankas skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Amžinos vertybės permainų aplinkoje

Kazės Zimblytės paroda „Akimirkos“ Kauno paveikslų galerijoje

Elona Lubytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kazės dirbtuvė. Piešinių paroda. 1978 m.

Kazimierinių išvakarėse Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje atidaryta dailininkės Kazimieros Zimblytės (1933–1999) paroda „Akimirkos“ (veiks iki balandžio 1 d.). Šią išskirtinę dovaną šiuolaikinės dailės gerbėjams padovanojo dailininkės kūrybinį palikimą saugojanti ir jau šeštoje personalinėje parodoje publikai pristatanti „Lietuvos aido“ galerija (kuratorė Birutė Patašienė, architektė Audronė Kondratienė). Paroda dailininkės vardinių ir gimtadienio išvakarėse surengta neatsitiktinai. Autorė mėgo ankstyvą pavasarį sukviesti į dirbtuvėlę bičiulius naujausių darbų pažiūrėti. Bene didžiausias viešas dailininkės kūrybos pristatymas (500 kv. m parodų salėje eksponuota 16 tapybos darbų, 54 piešiniai, 12 instaliacinių juostų, dokumentinės nuotraukos bei filmuota medžiaga) leidžia apžvelgti kelių dešimtmečių (1966–1990) skirtingų sociokultūrinių ir politinių kontekstų aplinkoje išgyvento kūrybinio kelio akimirkas, išlikusias darbuose, ant atskirų popieriaus skiautelių rašyto/paišyto dienoraščio puslapiuose.

Kazė, taip dailininkę Kazimierą Zimblytę vadino jos bendraamžiai, – bene radikaliausia „tyliojo modernizmo“ kartos kūrėjų. Jos nekonformistinė asmeninė ir kūrybinė laikysena, žinoma ir gerbiama bendraamžių vėlyvojo sovietmečio dailės mėgėjų, gana menkai pažįstama jaunosios kartos atstovams. XX a. dailės raidos refleksijose žiojėjančios juodosios skylės neleidžia mėgautis, kaskart iš naujo atrasti/pervertinti įvairiabriaunę Lietuvos dailės panoramą. Sparčiai geopolitinius riboženklius tirpdančių informacinių srautų apsuptyje pastebime, kaip iš mūsų gyvenimo traukiasi netikėto atradimo džiaugsmą leidžiantis išgyventi smalsumas vietos aplinkai (pvz.: kaip apie šiuolaikinės moters lemtį visuomenėje pasakoja Kazė ir Jurga Barilaitė). Įdomu, kas galėtų sujaukti sustingusias žaidimo taisykles menkai pakitusioje valdininkų bei kelių institucionalizuotų kritikų/kuratorių/ekspertų galios aplinkoje?

Atsakymas, gal poromantiškas, bet kol kas tik vienas – stipri asmenybė, kurios išgyvenimo patirtys ir kūrybos palikimas primena, kad tik pasakose ir realybės šou žvaigždžių kelias į pripažinimą – lengvas, o šlovė ir garbė – amžinos ir nekintančios vertybės.

Pradėti vertėtų nuo to, kad radikaliausios XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių „tyliojo modernizmo“ raiškos kryptys radosi ne tik vaizduojamojo, bet ir laisvesnėje nuo ideologinės cenzūros taikomosios dailės aplinkoje. Pagal išsilavinimą tekstilininkė, Kazė kartu su kolegomis architektais Linu Katinu ir Antanu Eugenijumi Cukermanu laikytini lietuviško abstrakcionizmo pradininkais. Atėję į tapybą iš taikomųjų kūrybinės veiklos sričių, brendę ne ekspresionistinės tapybos tradicijų aplinkoje kūrėjai gebėjo pasirinkti netikėtus, savitus raiškos kelius.

Dirbdama tekstilės fabrike, margindama suknelių ir užuolaidų audinius Kazė susidomi tapyba. Pirmoji dailininkės darbų paroda surengta 1968 m. Vilniaus „Vagos“ leidyklos posėdžių salėje, nuošalesnėje, ne oficialių renginių erdvėje. Laisvai instaliuoti patalpoje, sukabinti ant kėdžių atlošų ir sienų kūriniai (dalis jų pristatoma „Akimirkų“ parodoje). Monochrominiame (lygiame) fone išdėstyti, lyg išmargintame audinyje, konstruktyviai išskaidytų figūrų, abstrakčių detalių fragmentai, romios žemės ir dangaus spalvos bei balzganai juoda potėpio linija liudijo anuometinį autorės susidomėjimą Paulio Klee kūryba. Paroda sulaukė kolegų dėmesio ir valdžios nepasitenkinimo – po dviejų dienų ji buvo uždaryta, leidyklai įsakyta be LSSR kultūros ministerijos leidimo nerengti jokių parodų, o kultūros ministras net ant autorinių dailininkės tekstilės darbų sutarčių dėdavo rezoliuciją „tik realistiškai“. Rašytoje sau ir niekur nepublikuotoje parodos recenzijoje tapytojas Vincas Kisarauskas anuomet apčiuopė svarbiausias ir toliau plėtotas dailininkės kūrybinės raiškos ypatybes. Jis rašė, kad „dailininkės kūrybą norėtųsi apibūdinti kaip pasaulį, kuriame nėra daiktų, nėra tapybos įprastine prasme. Paveikslai – tai nuotaikos, tamsios ir ramios, lyrinės ir poetinės. Vienur kitur dar gali suvokti daiktų užuominas, kitur nėra nei to. Retas ir keistas sugebėjimas – nieko nesakyti, tapant tik pačią nuotaiką. Paveikslai pilni tylos ir balzganų sutemų, niekas nejuda, nėra jokios įtampos. Didžiulis atsipalaidavimas ir betarpiškumas“ (Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 140, ap. 1, b. 265, l. 8).

iliustracija
Ekspozicijos fragmentas
A. Kondratienės nuotr.

Tolimesnis Kazės kūrybinis kelias vedė skaidrėjančių, minimalios metafizinės gelmės tapybos drobių link, kur giliąsias žemės spalvas keičia skambi žolės žaluma, dangaus mėlis, purpurinis (popiežiaus, kaip sakydavo dailininkė) raudonis, aukso ir sidabro švytėjimas, liudijantis glaudų ryšį tarp realaus (mylimos gimtojo Briedžiūnų kaimo pievos) ir sakralaus pasaulių. Ilgainiui, netilpdama griežtame porėmio plote, dailininkė pradeda tapyti, piešti ant laisvai erdvėje plazdančių ilgų popieriaus juostų, kurios vėliau persikūnija į skaidraus ryžių popieriaus instaliacijas, rodytas Jeruzalės skulptorių sode, gimtojoje sodyboje (1978, 1979 m.). Kazės kūrybos raiška sietina su globiančia, saugančia moters prigimtine rimtimi, ramybe, gerumu. Viename iš pokalbių dailininkė prisipažino, kad jai patinka skaityti detektyvus ir kulinarinius receptus, spausdinamus lenkiškuose žurnaluose. Ji labai mėgo ananasus – šviežius vaisius, kurių sunka graužia lūpų kraštelius, konservuotus, džiovintus... Stebint, kaip kurdama minimalias kompozicijas Kazė sutaurina įprastas medžiagas – drobę, medį, kad kūrinyje sušvinta sumaniai panaudoti sovietiniai bronziniai radiatorių dažai, prieš akis iškyla puiki šeimininkė, net iš surūdijusio kirvio gebanti išvirti gardžią sriubą. Šiandien daug kam sunku įsivaizduoti, ką sovietmečio visuotinio deficito laikais reiškė mėgti ananasus ir lenkiškuose žurnaluose skaityti kulinarinius receptus, kuriems reikalingų produktų parduotuvių lentynose nebuvo. Turininės motyvacijos atstovai mėgsta pabrėžti, kad kūrėjui, įgyvendinusiam savo sumanymus, buitinės negandos nublanksta prieš išgyvenamą saviraiškos džiaugsmą.

Tačiau tais pačiais radiatorių bronzos milteliais padengti, sėkmingo atsitiktinumo dėka gaisro išvengę 1 500 Kazės dienoraščių lapelių (1971–1997), pristatytų Kauno parodoje ir „Lietuvos aido“ galerijos išleistoje knygelėje „Akimirkos“ (2005), byloja ką kita. Minimalistinėje kūryboje Kazei buvo svarbus „egzistavimas erdvėje ir laike be jokių datų“, o dienoraščiai ne tik preciziškai fiksuoja vietą, datą, laiką – skirtingais žymenimis ženklina kiekvieną mėnesio dieną. Ši nuotaikų, išgyvenimų liudijimus persunkianti liūdesio, vienatvės gaida patvirtina dailininkės pasirinkto kūrybinio skaidrėjimo kelio sudėtingumą.

Neabejoju, kad kultiniai realybės šou kaip ir populistiniai politikų pažadai sąmoningai nutyli kitą svajų/pažadų išsipildymo pusę. Juk tik praėjus porai dešimtmečių po pirmos parodos, jau įsibėgėjus nepriklausomybės sąjūdžiui, Kazė pirmą kartą viešai pristatė savo kūrybą. 1988-aisiais Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC) surengtoje personalinėje parodoje. Tiesa, jos bendraminčiai, kolegos susipažinti su naujausiais dailininkės darbais galėjo peržiūrose/parodose Juditos ir Vytauto Šerių namuose (1968, 1971 m.), skulptoriaus Vlado Vildžiūno dirbtuvėje, namuose, Jeruzalės sode (1978, 1979 m.), Maskvos underground‘o dailininkų Rakitinų bute – privačioje galerijoje (1979 m.), su ryžių popieriaus instaliacijomis – dailininkės sodyboje (1979 m.). Tačiau tiek sovietmečiu, tiek naujosios nepriklausomybės laikais Kazės kūryba liko jos draugų, bendraminčių dėmesio objektu. Stabiliose visuomenėse radikali alternatyva – naujas kūrybinis kelias, kaip permainų šauklys, ilgainiui tampa oficialiai pripažinta, po to kartais net ir komerciškai sėkminga. Sovietmečiu šis principas negaliojo dėl vienų, o permainų aplinkoje – dėl kitų priežasčių. Permainomis į gera patikėsiu tik tada, kai kuris nors kolekcininkas ar privačios įmonės atstovas, po šios parodos įvertinę Kazės kūrybą kaip amžinąją vertybę bei ilgalaikės investicijos objektą, apsilankys „Lietuvos aido“ galerijoje norėdamas įsigyti kurį nors dailininkės darbą.

 

Skaitytojų vertinimai


9842. ok2007-03-19 20:41
buvau, maciau, labai ypatinga paroda. skausmingai grazi, jauciausi lyg vaiksciociau po motinos yscias

9885. matas2007-03-24 13:46
Kaze buvo kaip sugertukas - labai naudojosi kitu idejomis, meno zurnalais, daugiausia lenkiskais, ir dare erzacus. Na, gabiai dare, tik neoriginaliai. Sakyciau, musu dailes istorijoje ji yra kaip "neissipildes pazadas", gabus, bet nerealizaves savo dovanos menininkas. Ir dabar, Elona, nereiktu sitokiu patosiniu balsu virkauti apie nepripazinta geniju. Kazkaip komerciskai kvepia sis straipsnis...

9906. ok2007-03-27 10:51
cia tipiska nuomone is vyro - ji tikrai buvo nustumta. O visi kiti tai is savo viduriu viska kure, nieko is aplinkos negere. ........ Kaze puiki ir labai issipildziusi ir po kurio laiko, daug idomesne ir svarbesne nei tie "issipilde" tarybiniai ir netarybiniai "genijai" - kuriu tema kaip man sunku tokiam protingam gyventi tarp situ nabagu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:32:52 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba