SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-16 nr. 747

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Junija Galejeva
Atgal į pasaką
42
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Edmundas Gedgaudas
Neįprastas koncertas
1
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Draugų susitikimas
3
• Klasikinės muzikos pašaukti
• KONCERTAI

Dailė 
• Elona Lubytė
Amžinos vertybės permainų aplinkoje
3
• Justina Augustytė
Apie zuikučius ir ne tik
6
• Nijolė Nevčesauskienė
Baimių nugalėjimo metas
2
 Eglė Mikalajūnaitė
Kas bendra tarp kinų ir lietuvių
2
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• „Luošys iš Ainišmano salos“ Keistuolių teatre
• Čekų lėlių spektaklis suaugusiems Vilniuje
• Dirigentės sekmė Austrijoje2
• Robertas Vaidotas (1954–2007)1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• „Kino pavasario“ maratonas prasideda2
• Be didvyrių1
• Nelengvas pasirinkimas
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Ar kultūra gali išgelbėti miestus?1

Miesto veidas 
• Eglė Mikalajūnaitė
Jono Meko centro priebutyje
2
• Viešas „Europos kultūros sostinės“ projektų pristatymas
• Naujos perspektyvos kultūrai Europoje

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Neprisimenami prisiminimai ir zakristijono kiaušinis
6

Anonsai 
• Projektas
• Lietuvos bankas skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kas bendra tarp kinų ir lietuvių

Pietų Kinijos menas ŠMC

Eglė Mikalajūnaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Cao Fei. „Pasiutę šunys“. 2002 m.

Šiuolaikiniame meno centre Tobiaso Bergerio, aštuntosios Baltijos trienalės „Traukos centras“ kuratoriaus, surengta paroda „Perlų upės miestas“, pristatanti šiuolaikinį Pietų Kinijos regiono meną, pati savaime nėra itin įspūdinga – pakanka ją palyginti kad ir su gretimai pristatomu Groupe Dunes projektu. Vis dėlto gerai, kad „Perlų upės miestas“ eksponuojamas Vilniuje.

Priežastis, kodėl Vilniui reikia šiuolaikinio Pietų Kinijos meno parodos

Kinija įsivaizduojama kaip tolima Lietuvai šalis. Pradžią tokiam suvokimui duoda Europos ir Azijos civilizacijos lopšius atskirianti mokyklinė istorija; toliau prisideda šalis skiriantis didelis geografinis atstumas; galiausiai banali, nepateisinama, bet svarbi išorinė priežastis – rasinis skirtumas. Neabejoju, kad statistinis lietuvis save laikytų artimesniu baltajam australiečiui nei kinui. Ne paskutinėje vietoje yra ir prastas Kinijos įvaizdis, nusakomas fraze Made in China.

Pirmas stiprus impulsas mano sąmonėje, pastūmėjęs ieškoti Lietuvos ir Kinijos sąsajų, buvo „Kino pavasaryje’06“ rodytas Yang Zhang filmas „Saulėgrąža“ (2005). Tai vaidybinis filmas, tačiau kartu su psichologine tėvo ir sūnaus santykių linija jis atskleidžia ir vėliausiąją Kinijos istoriją, pastarųjų trisdešimties metų tarpsnį. Šalies kaita perteikiama ne istoriniais faktais, bet per kasdienį gyvenimą. Nepaisant nevienodos Sovietų Sąjungos ir Kinijos Liaudies Respublikos istorijos, Yang Zhang filmo atskleista kasdienybė pasirodė kur kas artimesnė lietuviškajai nei, sakykime, Vakarų Europos šalių. Per „Saulėgrąžą“ iki šiol taip ir nematytą Kiniją suvokiau esant galbūt artimesnę už tiesiogiai pažįstamas Vakarų Europos šalis. Pasirodo, panaši artimoji praeitis yra stipresnis saitas nei bendra tūkstantmečio krikščionybės tradicija, artima kaimynystė ir t. t.

Panašumą dar labiau sustiprino „Saulėgrąžos“ finale pasirodę vieno žinomiausių šiuolaikinių Kinijos menininkų Zhang Xiaogang paveikslai. Filmas privertė vėl iš naujo permąstyti Zhang Xiaogang tapybos reikšmę ir net įžvelgti paraleles su Stasiu Eidrigevičiumi – stebėtina, kaip du, reikia manyti, vienas apie kito egzistenciją nežinoję dailininkai sukūrė daugeliu atžvilgių labai panašius ir kartu Vakarų dailės kontekste išsiskiriančius kūrinius.

„Perlų upės miestas“ iš dalies pratęsė tokių Lietuvos ir Kinijos paralelių apmąstymą. Iš dalies, kadangi paroda apima kontrastingą ir nevienareikšmį Kinijos regioną: jame koegzistuoja ne taip seniai iš Vakarų Europos valstybių į Kinijos rankas perėję Honkongas ir Makao bei tradiciškai Kinijai priklausę ir pastaraisiais metais sparčiai išaugę Šenzenas ir Gvangdžu. (Nekalbu jau apie kiekybinius Lietuvos ir Kinijos skirtumus – Rytų Europoje neįsivaizduojamus didmiesčius ir jų augimo tempus: pavyzdžiui, Gvangdžu per 30 metų iš nedidelio miesto tapo 12 mln. gyventojų talpinančiu didmiesčiu.)

Nepaisant mastų skirtumo, žemyninės Kinijos šiuolaikinio meno situacija iš tikrųjų primena egzistuojančią Lietuvoje, kuri Rytų Europoje buvo bene labiausiai nuo Vakaruose vykstančių procesų izoliuota šalis.

„Šiuo persitvarkymo ir atsiskyrimo laikotarpiu šiuolaikinis kinų menas nėra nei natūralus Vakarų meno evoliucijos padarinys, nei vietinės kultūros tąsa. Jis atsirado kaip neapibūdinamas monstras, gimęs taip netikėtai, kaip išdygo šiuolaikiniai Kinijos miestai.“ „Svarbiausia, kad šiuolaikinis kinų menas dar nėra suformavęs savos sistemos, jam trūksta savarankiškai plėtotis galinčio diskurso. Dabartinėje fazėje Kinijos menas ne tiek prisideda prie vakarietiškojo, kiek yra patiekiamas galutiniam Vakarų palaiminimui ir patikrinimui – būtent dėl šių priežasčių kinai menininkai be galo veržiasi dalyvauti visose įmanomose didesnėse Vakarų pasaulio parodose.“ Lin Yilin žodžiai apie Kinijos meną lengvai pritaikomi ir dabartiniam Lietuvos menui. Beje, ir pats Lin Yilin – vyriausias parodos „Perlų upės miestas“ dalyvis, kuriam tėra tik kiek per 40 metų – yra tarsi vadinamųjų jaunų vyriausiųjų lietuvių postmodernistų antrininkas.

Iš žemyninę Kiniją parodoje reprezentuojančio meno „senojo“ Lin Yilin kūriniai – „Saugus manevravimas“, „Žmogus“ – atrodo įdomiausiai, yra intelektualūs, duoda impulsą ir leidžia plėtotis mintims. Kiti (tarkime, viduriniosios kartos) žemyno menininkai – Cao Fei, Yang Yong, Jiang Zhi – daro prastesnį įspūdį. Cao Fei kūryba turi įdomių aspektų, bet pagrindinė jos kryptis nėra pernelyg patraukli. Menininkė remiasi ir pas mus naudojama taktika: atspindi ir kritikuoja lokalias sparčiai besivystančio „kiniškojo kapitalizmo“ problemas, sykiu šitaip seka Vakarų menu (vartotojiškos reginių visuomenės kritika) ir todėl jos kūriniai yra gana nuobodūs: dalis atrodo kažkur jau matyti („PRD antiherojai“ ir ką tik ŠMC eksponuotas Jérōme Chazeix projektas), be to, kartais justi, kad pati menininkė su savo kūryba nuslysta į kritikuojamąją pusę. Dar blogiau tai, kad Cao Fei ne tik reprezentuoja parodą plakate, bet ir apskritai persmelkia bendrą parodos atmosferą: eksponuojami net keturi jos videokūriniai („PRD antiherojai“, „Pasiutęs šunys“, „Gvangdžu hip-hopas“, „COSplayer“), ir visi keturi – ne televizoriuose, kaip daugumos jaunųjų menininkų, bet projektuojami ant sienos. Taigi, nesigilinant į autorių pavardes, iš tiesų gali kilti bendras Kinijos meno à la Cao Fei įspūdis; tokį įspūdį dar labiau stiprina tai, kad Cao Fei kūriniai yra su akivaizdžiomis nuorodomis į būtent kinų visuomenę.

Yang Yong darbai (fotografijų ciklas „Žiaurus jaunystės dienoraštis“) „kiniškojo kapitalizmo“ tema ir „kažkur matyta“ stilistika yra kiek panašūs į Cao Fei, tačiau mažiau (ar labiau paslėptai) ironiški, kiek estetiškesni ir, tiesą sakant, dar mažiau patrauklūs nei Cao Fei. Keli eksponuojami Jiang Zhi kūriniai, atvirkščiai, gana skiriasi nuo Cao Fei: tai „Post-pauzė“ – pusėtinas, ne pernelyg konceptualus, bet ir ne iki galo vizualiai apgalvotas kūrinys, kiek primenantis paskutinėje Venecijos bienalėje eksponuotą ir ŠMC rodytą Chen Chieh-Jen „Fabriką“. Ir „Mūsų meilė“ – labiau kino salei tinkantis ilgametražis filmas apie transseksualus: aktuali ar greičiau populiari tema yra pagrindinis filmo ramstis, be kurio filmas būtų beveik banalus.

Likę pristatomi žemyninės Kinijos autoriai (Xu Shuxian, Mai Yongxi, Hu Xiangqian, Yang Meigan, Bo Zhing ir kiti) yra jauni menininkai, dauguma jų eksponuojamų kūrinių sukurti dar studijų metais. Tarp jų matyti ir gana neblogų darbų – kai kurie (sakykime, Mai Yongxi), atrodo, turi to specifiškumo, kurio trūksta Cao Fei ar Yang Yong kūriniuose ir kurio ilgisi Lin Yilin, sakydamas, kad Kinijoje „trūksta savarankiškai galinčio plėtotis diskurso“.

Honkongo šiuolaikinis menas skiriasi nuo Šenzeno ir Gvangdžou vien kūrėjų internacionaline sudėtimi: be kinų Lee Kit, Eric Sin Chi Man, Leung Chi-Wo, pristatomi Christiano Jankowski, Erkkos Nissineno, Yuk King Tan (Naujojoje Zelandijoje gyvenusi kinė), Laurent‘o Guiterrezo ir Valérie Portefaix kūriniai. Kiek skiriasi Honkongo ir žemyninės Kinijos menininkų kūryba? Kai kurių darbai gana artimi Cao Fei (Eric Sin Chi Man, perkūręs kompiuterinį žaidimą, Erkkos Nissineno „Socialinio pasaulio konstravimas“), tačiau, matyt, dėl to, kad Honkongas jau seniai yra Vakarų pasaulio dalis, tokia kryptis (vartotojų/reginio visuomenės kritika, žaidimai su aukštuoju/žemuoju menu ir pan.) nėra vyraujanti. Apskritai Honkongo scena lyg ir įvairesnė nei žemyninės Kinijos, tiesa, ją pristato ir didesnis kiekis brandžių menininkų. Gana įdomi konceptuali ir asketiška Lee Kit („Idealus standartas“) ir Leung Chi-Wo („Naminis nematomas“) kūryba, iš kitų išsiskiria Yuk King Tan („Aš esu pasaulio šviesa“). Vizualiai labai malonus, bet pernelyg „matytas“ (plg. Heike Boronowski „Auto-scope“) Laurent‘o Guiterrezo ir Valérie Portefaix kūrinys. Įdomus ir Christiano Jankowski („Diena, kuri pakeičia tavo savaitę“), bet nereikėtų jo laikyti Honkongo meno sceną reprezentuojančiu darbu, kadangi Honkonge sukurtas tik kūrinys, o pats menininkas gyvena Niujorke, taigi jam ir atstovauja.

Reikia pabrėžti, kad „Perlų upės miestas“ yra pakankamai neblogai regioną pristatanti paroda. Tiesa, eksponuojama nemaža šalutinės reikšmės menininkų kūrinių, kita vertus, šie „šalutiniai“ yra jauni ir (galbūt) perspektyvūs menininkai. Vis dėlto beveik visi žemyninei ir salų Kinijai atstovaujantys vyresni menininkai yra reikšmingi regiono atstovai, dalyvaujantys tokiuose renginiuose kaip Venecijos bienalė ir pan. Žinoma, iš esmės bendrą meno scenos vaizdą suvokti trukdo tai, kad (dėl suprantamų materialinių priežasčių) eksponuojami tik videodarbai ir fotografijos; tai, be kita ko, sukuria ir monotonišką bendrą visos parodos įspūdį.

Nepaisant visko, kaip jau sakiau pradžioje, – gerai, kad „Perlų upės miesto“ paroda atkeliavo į Vilnių. Joje iš tiesų galima atpažinti Lin Yilin minėtas šiuolaikinio Kinijos meno tendencijas, kurios nesvetimos ir Lietuvos menui, gal tik pakreiptos kiek kitokiu kampu. Gal net ne visuomet „pakreiptos“: sakykime, „Entuziastuose“ sužibėjusio ir pradingusio Rudolfo Levulio, taip pat Karolio Jankaus ir kitų kūryba gana neblogai įsiterptų į „Perlų upės“ kompaniją.

„Perlų upės miestas“ atveria galimybę tariamai tolimos šalies mene atrasti sau artimų tendencijų, kitaip tariant, pažvelgti į save iš šalies ar palyginti su kitomis toli, bet paraleliai ir panašiai besivystančiomis meno bendruomenėmis; tai yra galimybė atrasti naujus stasius eidrigevičius ir xangus xiaogangus.

Galiausiai centro ir periferijos geografiją kuria ne tik ar ne tiek pats centras, bet ir periferija, visuomet gręždamasi į centrą ir ignoruodama paraleliai kitose periferinėse dalyse vykstančius reiškinius. Tokių pavyzdžių mūsų kultūroje gausu: pradedant ilgą laiką lietuvių teorijoje trukusiu postkolonializmo temos vengimu (nenoras tapatintis su trečiojo pasaulio šalimis?) – jai ledus galiausiai pralaužė ne lietuvis, bet centro atstovas Davidas Chioni Moore‘as – ir baigiant dėl vienokių ar kitokių priežasčių susiformavusiu lietuviškų televizijos žinių principu, kur vietines ir artimiausių kaimynų naujienas papildo likusį pasaulį reprezentuojančios žinios, pateiktos žvelgiant iš JAV ar Didžiosios Britanijos perspektyvos (juk „pasaulis“ nėra vien G8 plius Irakas ir Palestina). Kinų parodos atvežimas skatina periferijos–periferijos bendradarbiavimą (politikos ir meno periferija dažnai, bet ne visuomet sutampa) ir kartu mažina centro galias. Belieka tikėtis, kad kuratoriaus darbas pasieks žiūrovą. Net jei gretimai esanti centro – prancūzų paroda pasirodytų kur kas žavesnė.

 

Skaitytojų vertinimai


9872. ...2007-03-21 16:52
sunku ziureti sita paroda, kaip kariotiskes

9877. ra2007-03-22 20:19
aciu uz superini straipsni, taiklias izvalgas ir netiketus palyginimus

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:32:50 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba