SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-01-25 nr. 786

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Linara Dovydaitytė
Nekanoniškas meno istorijos kanonas?
20

Savaitė 
• Režisieriaus debiutas
• Vytenis Imbrasas (1928–2008)1
• Kęstutis Šidiškis (1950–2008)1

Muzika 
• Vytautas Barkauskas
Apie muzikos magą, legendą ir meilę
7
• Kamilė Rupeikaitė
Emocijų ir intelekto kontrapunktas
1
• 2008-ųjų muzikos kalendorius
• Muzikų sąjungos iniciatyvos3
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Menas įtikėtinose ir neįtikėtinose erdvėse
6
• Aistė Paulina Virbickaitė
Pernykščiai atspaudai
2
• Viktorija Šiaulytė
Menininko komentarai
14
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Naujas „Nepaklusniųjų“ teatro projektas1
• In bocca al lupo, signor Nekrošius!
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Lietuviškų mitų keliais
1
• Žiemą kino reikia labiau
 Kovotojos parengtis
• Mirtis ir keturi metų laikai2
• Legendos atgyja senuose filmuose
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Tarpusavio nesupratimas
12

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kovotojos parengtis

Naujas Tildos Swinton vaidmuo

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Maiklo Kleitono sukurta tiesa“

Didžioji režisūroje debiutuojančio scenaristo Tony Gilroy filmo „Maiklo Kleitono sukurta tiesa“ („Michael Clayton“, JAV, 2007) žvaigždė, be abejo, yra George’as Clooney. Jis vaidina pagrindinį filmo herojų advokatą Maiklą Kleitoną. Pagrindinis jo darbas – taisyti svarbių klientų klaidas, gelbėti jų įvaizdį. Kleitono kolega Edensas (Tom Wilkinson) išgyvena nervų krizę ir nusprendžia pasisakyti prieš savo darbdavius, atsakingus už rimtą natūralios aplinkos teršimą. Vienintelis žmogus, galintis išgelbėti korporaciją nuo katastrofos, yra Kleitonas. Ar jis sulaikys savo kolegą, ar liks ištikimas savo tėvo – policininko idealams? Skaitytojų dėmesiui siūlome sutrumpintą dienraštyje „Polska“ išspausdintą Mariolos Wiktor pokalbį su legendine britų aktore Tilda Swinton, kuri filme suvaidino Kleitono priešininkę – korumpuotą korporacijos advokatę Karen Krouder.

Ką vaidinate filme?

Vaidinu korumpuotą ir ambicingą teisininkę, kuri žengs per lavonus, kad tik išgelbėtų savo karjerą. Vienoje filmo scenoje Karen vieniša sėdi viešbučio vonioje priešais veidrodį ir repetuoja kalbą, kurią netrukus turės pasakyti. Ji ruošiasi kaip samurajus savo gyvenimo ir mirties kovai. Ji rengiasi lėtai ir kruopščiai. Repetuoja kaukes ir pozas, kuriomis pasinaudos per susitikimą. Panašią kovinę parengtį prieš kiekvieną pasirodymą JAV Kongreso posėdžių salėje turi patikrinti geležinė Condoleezza Rice (juokiasi). Atrodo, kad tai stipri moteris... Tiesiog uola. Tokį pat įspūdį daro ir Karen, bet jos stiprybė yra apgaulinga. Ją išduoda kūno kalba. Karen pastebi veidrodyje, kad pažastys prakaituoja. Fiziologijos neapgausi.

Jūs taip pat darote stiprios moters įspūdį.

Ką reiškia „stipri moteris“? Dažnai apie tai susimąstau, bet pati jaučiuosi greičiau kaip kareivis. Mano tėvas – kariškis, tad gerai žinau, kas yra muštras. Filmavimo aikštelėje privaloma beveik tokia pat disciplina kaip poligone. Kai filmavome „Narnijos kronikas“, kuriose vaidinau beširdę Baltąją burtininkę, dėvėjau tokį ankštą korsetą, kad per pertraukas mane pritvirtindavo vertikaliai ant specialaus štatyvo. Bet ar tai reiškia, kad esu tvirta? Tai, ką aš apibrėžiu kaip jėgą, daugelis vadina silpnybe, ir atvirkščiai.

Man stiprybė yra Jūsų drąsa. Jūs imatės kontroversiškų ir moraliai provokuojančių vaidmenų.

Mėgstu herojes, kurios peržengia ribas. Filme „Gelmė“ suvaidinau paauglio gėjaus motiną, „Paplūdimyje“ – cinišką ir žiaurią hipių komunos lyderę. Cenzūros dėl pernelyg stiprių erotinių scenų iškarpytame filme „Jaunasis Adomas“ buvau skandalingoji Ela. Labai mėgstu šį personažą. Tai moteris, kuri ištekėjo, pagimdė vaiką ir perėmė po tėvo likusį verslą. Staiga ji suvokia, kad jau nieko gyvenime nebegali pakeisti. Išsigandusi ji nori pasiieškoti nuosavo rojaus. Tai darydama ji laužo visus tabu, atsisako gėdos ir visokių stabdžių. Manau, kad aktorius turi nuolat ieškoti ir rizikuoti, griauti įvaizdį, kuris seka iš paskos jo vaidmenims.

Drąsos griaunant tabu Jus išmokė 1994 m. miręs garsus britų režisierius Derekas Jarmanas. Kaip jį prisimenate?

Jie nebūčiau jo sutikusi ir kartu sukūrusi aštuonių filmų, tarp jų „Caravaggio“ ir „Karo requiem“, greičiausiai dabar užsiimčiau visai kuo kitu. Derekas buvo mano mokytojas ir geriausias draugas. Jo dėka ėmiau pasitikėti savimi ir kaip moteris, ir kaip aktorė. Tai, kad vaidinu amerikiečių ir europiečių nepriklausomųjų filmuose, be abejo, Dereko įtaka. Tačiau tik visai neseniai, suvaidinusi Belos Tarro filme „Žmogus iš Londono“, suradau panašią atmosferą ir energiją, kuri mane lydėjo filmuojantis pas Jarmaną.

Ar grožis padeda, ar trukdo karjerai?

Mano atveju vadinamoji nemoteriška išvaizda yra tik pliusas. Įsitikinau tuo dar nepažinodama Dereko. Vaidindama „Royal Shakespeare Company“ susidomėjau vaidmenimis, kurie peržengė vienos lyties apribojimus. Dėl savo neapibrėžtos išvaizdos galėjau vaidinti elfus ir dievukus, hermafroditus, kurių pilna Shekespeare’o dramose. Dabar, net ir peržengusi keturiasdešimties metų ribą, vis dar gaunu įdomių pasiūlymų ir iš savo teatro Škotijoje, ir iš nepriklausomų JAV ir Europos režisierių.

Jūs užsiimate ir šiuolaikiniu menu. Pavyzdžiui, Londono „Serpentine Gallery“ 1995 m. kasdien po aštuonias valandas miegojote viešai pastatytoje stiklinėje skrynioje.

Aktore aš tik būnu. Kartą viską mečiau ir dvejiems metams išvykau į Pietų Afrikos Respubliką, paskui į Keniją. Dirbau mokykloje savanore. Mano prigimtis – greičiau žmonių tarpusavio santykių tyrinėtojos, o ne aktorės, todėl dažnai angažuojuosi į projektus, neturinčius nieko bendra su kinu ar teatru. „Serpentine Gallery“ projekte „Galbūt“ kartą miegojau ant pagalvėlės nuo Freudo kušetės, kitą – rankoje laikiau vieną iš paskutinių Churchillio cigarų arba „vaidinau“ miegančiąją gražuolę. Tai buvo meninis testas, kuris tyrinėjo lankytojų požiūrį į dvasių egzistavimą, antgamtiškus reiškinius ir ateities spėjimą. Mums buvo smalsu, kodėl žmonės nori žinoti, kas jų laukia ateityje.

Būtent, kodėl?

Nes jie bijo. Aš – ne. Nenoriu žinoti ateities. Gyvenu dabar. Netikiu likimu. Tai – pasiteisinimas, kuriuo prisidengiame, kad nereikėtų prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:32:47 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba