SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-01-25 nr. 786

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Linara Dovydaitytė
Nekanoniškas meno istorijos kanonas?
20

Savaitė 
• Režisieriaus debiutas
• Vytenis Imbrasas (1928–2008)1
• Kęstutis Šidiškis (1950–2008)1

Muzika 
 Vytautas Barkauskas
Apie muzikos magą, legendą ir meilę
7
• Kamilė Rupeikaitė
Emocijų ir intelekto kontrapunktas
1
• 2008-ųjų muzikos kalendorius
• Muzikų sąjungos iniciatyvos3
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Menas įtikėtinose ir neįtikėtinose erdvėse
6
• Aistė Paulina Virbickaitė
Pernykščiai atspaudai
2
• Viktorija Šiaulytė
Menininko komentarai
14
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Naujas „Nepaklusniųjų“ teatro projektas1
• In bocca al lupo, signor Nekrošius!
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Lietuviškų mitų keliais
1
• Žiemą kino reikia labiau
• Kovotojos parengtis
• Mirtis ir keturi metų laikai2
• Legendos atgyja senuose filmuose
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Tarpusavio nesupratimas
12

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Apie muzikos magą, legendą ir meilę

Prisimenamas bendravimas su Jonu Aleksa

Vytautas Barkauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Operos „Legenda apie meilę“ statytojai: Regina Songailaitė, Vytautas Barkauskas, Jonas Aleksa, Vlada Mikštaitė. 1975 m.

Nemėgstu superlatyvų. Apie Joną Aleksą visiškai užtenka pasakyti – labai geras dirigentas. O magai, žvaigždės, legendos, fakyrai – tai tik paviršutiniški šou blizgučiai.

Neseniai „Tyto alba“ išleistos muzikologo Edmundo Gedgaudo parengtos ir sudarytos knygos viršelyje skaitome: „Muzikos magas Jonas Aleksa. Prisiminimai, straipsniai, laiškai“. Manau, kad čia šie žodžiai – muzikos magas – skamba įtikinamai ir savo vietoje. Džiaugiuosi šios knygos pasirodymu, visuomenės susidomėjimu.

Sausio 18 d. į Taikomosios dailės muziejuje vykusį įdomų, netradicinį leidinio pristatymą susirinko gausus artimųjų, bendražygių, muzikantų ir meno gerbėjų būrys. Skambėjo puikus J. Aleksos diriguotas „Lohengrino“ uvertiūros įrašas, su malonumu klausėmės Petro Geniušo, Sigutės Stonytės ir Jurgio Karnavičiaus. Šiltais prisiminimais dalijosi kolegos.

Pati knyga išleista gerai, skoningai. Yra daug nuotraukų iš visų gyvenimo laikotarpių, nuosekliai surinkta bibliografinė medžiaga – svarbiausi įvykiai, premjeros, koncertai, straipsniai. Įspūdingas ir puslapių skaičius – 408! Prisipažinsiu, perskaičiau susidomėjęs ir su malonumu. Galėjau ne tik atminti, bet ir geriau pažinti J. Aleksą – menininką, dirigentą, žmogų. Knygoje daugiausia vietos užima 45 menininkų, kartu dirbusių, pažinojusių jį, prisiminimai ir įspūdžiai.

Lietuvos muzikinio gyvenimo XX a. antrosios pusės panorama iškyla labai įvairiais aspektais. Faktai kalba patys už save, tačiau dar daugiau pasako gyvi pašnekovai, ypač pokalbiuose, fiksuotuose knygos sudarytojo E. Gedgaudo. Visi kalbėjo apie J. Aleksą, kai kurie – apie save ir J. Aleksą, o kai kurie teisindamiesi pakankamai save demaskavo.

Labai gailiuosi, kad likimas praėjusį pavasarį mane nubaudė, paguldydamas visam mėnesiui į ligoninę būtent tada, kai E. Gedgaudas kreipėsi prašydamas mano prisiminimų. Po to visa vasara buvo skirta reabilitacijai, o rugsėjį buvo jau per vėlu. Turiu vilties bent kiek šią bausmę išpirkti spaudos puslapiuose.

Knygos pavadinimą „Muzikos magas“ dar sykį noriu pripažinti įtikinamu ir pakomentuoti. Paties Jono tekste, perspausdintame iš 1968 m. „Kultūros barų“ antrojo numerio, man tvirtai įstrigo jo samprotavimai apie dirigentą. Tai – filosofas, architektas, tapytojas, psichologas, aktorius, organizatorius, pedagogas plačiausia prasme ir potekste. Galiu teigti, kad Jonas pasižymėjo visomis šiomis septyniomis dorybėmis. Gal tik šeštoji – organizatorius – buvo jo silpnesnė vieta. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Mudu su Jonu kasdieniame gyvenime nebuvome bičiuliai ar artimi draugai – bendravome kaip autorius ir dirigentas. Išgirdęs ir pamatęs 1965 m. C. Orffo „Gudruolę“ ir „Carmina burana“ dar sename Operos teatro pastate, buvau iš karto paveiktas Jono, kaip dirigento, sugestijos plačiąja prasme – vidinės ir išorinės. Prisiminiau kiek anksčiau mūsų Filharmonijoje įvykusį armėnų dirigento Ohano Duriano koncertą, publikos entuziazmą. Analogija akivaizdi.

Man atrodo, stipria sugestija pasižymi dirigentas, gyvenantis muzika, turtingo vidinio pasaulio, užpildyto muzika. Tą sugestiją iš karto pajunta ir orkestras, ir publika. J. Aleksa įtikindavo savo santūriais koncentruotais judesiais, turinčiais gilią vidinę išraišką, dvasinę įtampą. Taip aš suprantu dirigento artistiškumą – jo sugestiją matant ir klausant. Į koncertą einame juk ne tik išgirsti. CD ir DVD įrašų turime ir namuose, tačiau tiesioginė koncerto aura gali būti tik koncerto salėje. Manau, kiekvienas geras menininkas yra bent šiek tiek romantikas, siekiantis idealo, besiveržiantis į jį, nors ir žinantis, kad pasiekti tą absoliutą neįmanoma. Ta prasme Jonas tikrai buvo romantikas, gyveno muzika, veržėsi į tą idealą. Tačiau jo gyvenimas buvo nelengvas. Gal dėl to ir per anksti šį pasaulį apleido.

Esu kompozitorius, nepretenduojantis į dirigavimą. Tiesiog nemanau, kad tinkamai sugebėčiau. Tiesą sakant, vieną kartą gyvenime vis dėlto teko atsistoti koncerte prieš orkestrą. Tai buvo 1982 m. pabaigoje Maskvos P. Čaikovskio valstybinės konservatorijos Mažojoje salėje. Maskvos kamerinis orkestras įtraukė į programą mano koncertą kameriniam orkestrui „Toccamento“. Prieš tai orkestrui vadovavo žymus rusų smuikininkas ir pedagogas Igoris Bezrodnas. Tačiau tuo metu likę be dirigento muzikantai atsisakė atlikti mano kūrinį patys vieni, nes partitūra buvo sudėtinga. Ką gi, buvau priverstas pajusti, ką reiškia stovėti scenoje prieš orkestrą. Baimės su kaupu, bet kai nusilenkęs publikai atsisukau į muzikantus, pamačiau jų geranoriškas šypsenas, baimė dingo, o malonumą pajutau, kai pavyko kartu su orkestru pradėti ir kartu baigti. Tačiau supratęs to proceso, t.y. dirigavimo, atsakomybę, po to į sceną pakildavau tik padėkoti atlikėjams...

Pirmas tiesioginis kūrybinis kontaktas su J. Aleksa įvyko 1966 metais. Jis dirigavo mano muziką Panevėžio Juozo Miltinio teatre pastatytai Juozo Grušo dramai „Adomo Brunzos paslaptis“ (orkestras, vargonai, moterų choras). Tai buvo ir mano kūrybinio kelio pradžia. Šią muziką pažymėjau op. 6.

Toliau sekė dar įdomesni įrašai – muzika Raimondo Vabalo režisuotam kino filmui „Laiptai į dangų“ (1966) ir Almanto Grikevičiaus juostai „Jausmai“ (1968). Pastarasis filmas, beje, tais gūdžiais sovietiniais laikais, matyt, atsitiktinai pakliuvęs į Italiją, pelnė San Remo festivalio prizą.

Rašydavom tada, aišku, naudodamiesi gyvais instrumentais – sintezatorių ir kompiuterių juk neturėjom. Man buvo labai įdomu ir naudinga kartu su dirigentu pasiekti muzikos išraišką, numatytą filmo ar spektaklio kontekste. Įrašai vykdavo ekspromtu, dažniausiai naktimis, iš anksto analizuoti partitūras nebūdavo kada. Tuose pirmuose įrašuose supratau, kad galiu visiškai pasitikėti dirigentu. Jonas ir jautė, ir žinojo, ką daro.

Tų pačių 1968 m. birželio 4 d. Vilniuje, Kompozitorių namuose, nuskambėjo „Intymios kompozicijos“ obojui ir 12 styginių (op. 15) premjera. Tai buvo vienas pirmųjų Jono suburto kamerinio orkestro koncertų. Tuo metu šis kūrinys buvo tikrai avangardinis, su serializmo ir aleatorikos elementais. Obojumi grojo geriausias mūsų obojininkas Juozas Rimas. Nors Jonas ir nebuvo vadinamosios moderniosios muzikos šalininkas, kartu su jaunais, gerais orkestro muzikantais rūpestingai paruošė ir efektingai dirigavo „Intymią kompoziciją“. Žinoma, ir autoriui, ir dirigentui gerokai kliuvo už neįprastą techniką, už avangardą.

Sovietinei Lietuvai tais laikais, matyt, dviejų kamerinių orkestrų buvo per daug. Gal ir kitos priežastys lėmė... Jono suburtas kamerinis orkestras po poros metų iširo. O pradžia buvo graži ir sėkminga: Purcello opera „Didonė ir Enėjas“, Bacho koncertai, Händelis, Hindemithas.

„Intymi kompozicija“ vėliau daug kartų skambėjo diriguojant Sauliui Sondeckiui, Kijeve – su Igoriu Blaškovu (1974), taip pat ir su Donatu Katkumi Vilniuje (2001).

Pagrindinis reikšmingiausias mano kūrybinis kontaktas su J. Aleksa – „Legenda apie meilę“, 3 veiksmų, 5 paveikslų opera. Libretas (pagal Nazymo Hikmeto dramą) ir režisūra Vlados Mikštaitės. Premjera – 1975 m. kovo 29 dieną.

Ilgos žiemos naktys dirigentų kambaryje, tūkstančiai cigarečių, kibirai kavos ruošiant partitūrą repeticijoms, jų metu ir po repeticijų. Tai buvo antrasis spektaklis naujame LNOBT pastate (po V. Klovos „Ave Vita“). Labai bloga teatro akustika – mums iškilusi viena pagrindinių problemų. Norėjome, kad orkestras gerai skambėtų, neužgožtų solistų. Neturėjau patyrimo muzikiniame teatre – tai pirmoji mano opera (ir, deja, kol kas vienintelė...). Jaučiausi galintis visiškai pasikliauti dirigento skoniu, profesionalumu ir maksimaliai kruopščiu darbu. Tomis dienomis ir naktimis mes, koreguodami partitūrą, turėjome viską įrašyti į kiekvieno orkestranto partiją. Prisiminiau tada anksčiau įvykusią prof. Juliaus Juzeliūno „avariją“ su jo opera „Žaidimai“ ir pagalvojau: „Laimei, nesu profesoriaus mokinys.“

Buvau jau dviejų simfonijų ir „Trijų aspektų“ simfoniniam orkestrui autorius. Pamenu, kai 1969 m. pirmųjų mūsų Filharmonijos simfoninio orkestro gastrolių Lenkijoje metu Juozas Domarkas sėkmingai ši kūrinį padirigavo, Margarita Dvarionaitė (1963 m. dirigavusi mano dar labai menką Pirmąją simfoniją) pasakė: „Barkauskai, gali jau ir mirti – parašei „Tris aspektus“. Laimei, aš neskubėjau pasinaudoti jos pasiūlymu, o ir Dvarionaitei, ir Domarkui likau labai dėkingas.

Dabar, turėdamas puikų dirigentą, stiprią V. Mikštaitės režisūrą, dailininkę Reginą Songailaitę, chormeisterį Adolfą Krogertą, jau žinojau, kad opera bus gyva. J. Aleksa, neminint daugybės repeticijų, dirigavo „Legendą apie meilę“ 27 kartus mažiau kaip per du sezonus! Tai tikrai daug. Ir publikos būdavo pilna. Opera tapo repertuarine. Dalyvavo puikūs solistai: Gražina Apanavičiūtė, Valentinas Adamkevičius, Giedrė Kaukaitė, Rimantas Siparis ir daug kitų.

Deja, deja, – netikėtai mirus pagrindinio Ferchado vaidmens atlikėjui tenorui V. Adamkevičiui, o V. Noreikai jau anksčiau atsisakius dainuoti (gal negalėjo), opera buvo gyva palaidota. Liko tik nekokybiškas darbinis jos įrašas, keletas nuotraukų, nespėta net nufilmuoti televizijai. Yra dar ir ganėtinai daug žmonių, šiltai atsimenančių šį spektaklį.

Atėjus į LNOBT naujai vadovybei – ponui Gintautui Kėvišui, drąsiai pasiūliau „Legendą apie meilę“ atnaujinti. Ne prikelti iš mirusių, nes opera nebuvo mirusi, bet atgaivinti, atnaujinti. Tačiau G. Kėvišas nenorėjo nei girdėti, nei žinoti, nenorėjo net pasidomėti šia opera. Gal tai įėjo į tradicijų laužymo planą (naujametinės „Traviatos“ atsisakymas), gal nesiderino su ypač brangiai kainuojančiais kviestinių pastatymų projektais? Tačiau tenka konstatuoti, kad šiuo metu nė viena nauja lietuviška opera nėra repertuarinė. Apskritai lietuviškos operos vieta LNOBT repertuare yra labai problemiška.

E. Gedgaudo sudarytos knygos pasirodymas yra natūraliai savalaikis ir iškelia ne tik prisiminimų panoramą, bet ir daugelį aktualių šių dienų mūsų muzikinio gyvenimo klausimų. Nesu kompetentingas analizuoti, kodėl, pavyzdžiui, vien tik 1985 metais Aleksa, dirigavęs 32 simfoninius koncertus SSRS miestuose, tarp jų Leningrade, Maskvoje ir Rygoje (skambėjo dvi Bacho pasijos – pagal Matą ir pagal Joną, Mišios h-moll), Lietuvoje turėjo tik vieną koncertą Palangoje? Kodėl, pavyzdžiui, kai Aleksa 1990 metais dirigavo Sankt Peterburgo M. Musorgskio operos ir baleto teatro gastrolėse Paryžiuje „Pikų damą“, „Eugenijų Oneginą“, „Borisą Godunovą“ ir „Chovanščiną“, mūsų šalies spauda tą visai nutylėjo? Lieka daug neatsakytų klausimų. Taip jau buvo. O kaip šiandien atrodo mūsų muzikinis kultūrinis gyvenimas ir paradoksaliai iškilusi „elito“ sąvoka?

Prisimenu, dar sovietiniais laikais per televiziją stebėjau žymaus rusų humanitaro akademiko, tikro dar senų laikų rusų inteligento Dimitrijaus Lichačiovo pakalbį su publika. Klausimai, atsakymai. Ir vienas, turbūt atsitiktinis, įdomus klausimas: „Kas yra inteligentas?“ Lichačiovo atsakymas: „Kiekvienas sukčius gali apsimesti, kad jis sąžiningas, kiekvienas šykštuolis gali apsimesti esąs dosnus ir t.t. Tačiau apsimesti inteligentu – neįmanoma.“ Didesnė dalis susirinkusiųjų tokiu paaiškinimu nebuvo patenkinti, neplojo. Šiandien mūsų visuomenėje vadinamasis elitas, deja, nepasižymi inteligentiškumu. Ką galima pasakyti apie A. Brazausko sovietinį mentalitetą, tuo labiau apie vis dar niekaip iš akiračio neišeinančio V. Uspaskicho „kultūrą“? Tikrąjį Lietuvos humanitarinės kultūros lygį atspindintys žmonės gali būti skaičiuojami ant pirštų. Žinoma, visur ir visokiuose sluoksniuose yra visokių žmonių. Be to, tarp juodos ir baltos egzistuoja daugybė spalvų – visas spektras su milijonais niuansų. Kaip ir muzikoje.

Tikiu pačia jauniausiąja karta. Turiu gabių studentų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, naujo tikrai pozityvaus mąstymo, nepažeisto sovietinės okupacijos bacilų. Duok Dieve, kad jie taptų turtingais naujaisiais lietuviais (be kabučių), o ne praturtėliais pragmatiniais egoistais.

Grįžkime prie mūsų valdžios santykio su kultūra. Santykis beveik joks. Nenoriu kartoti, kad vien romantinių idealų siekiais menininkas nebus gyvas. Kalbėkim objektyviai. Eilinio biurokratinio viršininkėlio alga yra keliskart didesnė, negu Kultūros ministerija sumoka kompozitoriui už simfoniją!? Kas iš to, jei mes pasipiktinę šauksime, kad tai absurdas, tai neįmanoma! Tačiau realybė tokia. Bet kur Vakarų pasaulyje būdamas negali pasakyti, kokią algą Lietuvoje gauna profesorius, kokį honorarą gauna kompozitorius. Gėda prisipažinti, nes skirtumas tarp kolegų Lietuvoje ir Vakaruose – mažiausia dešimteriopai ar daugiau negatyvus. Žinoma, turime daug gero – įvairių festivalių (gal net per daug), Nacionalinės kultūros ir meno premijos finansiškai padidėjo daugiau nei dvigubai (tačiau ar kokybiškai?..).

Manau, kad milijoninės sumos, valdžios švaistomos už vadinamąją Jurgio Mačiūno fluxus kolekciją ir Jono Meko „komerciją“ šiame neaiškiame reikale jokiu būdu nėra elitinio meno propagavimas. Tai, švelniai sakant, nesusipratimas. Mano įsitikinimu – menininkas, kuris nieko nesugeba, tampa „fliuksistu“. Tai gali būti tik „žaidimas“, bet ne menas. Kartais linksmas žaidimas, bet dažniausiai beprasmiškas. Net ne absurdiškas, nes, pavyzdžiui, S. Beckettas pasako gerokai daugiau, negu beprasmiškai tuščios fluxus akcijos. Linaros Dovidaitytės straipsnis pirmajame šių metų „Šiaurės Atėnų“ numeryje apie „Fluxus East“ parodą ŠMC išsamiai komentuoja ir atsako į daugelį šių klausimų.

Tačiau grįžkime prie muzikos mago ir meilės. J. Aleksa buvo elitinis dirigentas, man – „Legendos apie meilę“ dirigentas. O gyvenime meilė yra pats svarbiausias ir gražiausias jausmas. Kompozitorius negali nemylėti savo atlikėjų – jie yra autoriaus alter ego. Dirigentas – ypatinga atlikėjų kategorija, nes jo rankose visas orkestras. Ne tik rankose, bet ir širdyje. Be galo džiaugiuosi dirbęs ir dirbdamas su daugybe puikių lietuvių dirigentų – Sauliumi Sondeckiu, Juozu Domarku, Robertu Šerveniku, Vytautu Lukočium, bet apie juos gal kitą kartą. (Prisiminiau dar, kad pavydžiu estams, turintiems Neeme Järvi).

Ir apie meilę Lietuvos kultūrai. Gal mes patys, menininkai, nesame pakankamai verti? Kodėl mūsų LNSO repertuare per gastroles Anglijoje praėjusių metų pabaigoje (berods, surengta 12 koncertų) neskambėjo nė vienas lietuvių kompozitorių kūrinys? Kodėl lietuvių kompozitorių kūriniai mūsų koncertuose skamba beveik tik tada, kai autoriaus nugyventų metų skaičius baigiasi nuliu?

Valdžią kaltinti lengviausia. Bet ji būtina. O meilei svarbiausia savitarpio supratimas. Nebūkime naivūs, bet mylėdami Lietuvos kultūrą gerbkime ir mylėkime vieni kitus.

 

Skaitytojų vertinimai


12537. Z.2008-01-28 02:41
Klausimas Autoriui ir VISIEMS: Ar G.Kėvišą laikote inteligentu???

12540. julius2008-01-28 05:51
barkauskas apie fluxus idomiai atsiliepe. taip tipiskai konservatoriskai senoliwskai zilagalviskai

12544. Migle2008-01-28 13:36
Z. ko jus nesupratote? Pasakykite, mes Jums padesime.

12549. xX2008-01-28 16:25
aš Kėvišą laikau suktu inteligentu, peraugančiu į inteligentišką sukčių.

12565. teiginys2008-01-30 12:33
Barkauskas yra nepagydomas narcizas.

12568. :-)2008-01-30 15:00
Nu narcizas, visi tai žinom, ir kitaip jau nebus... :-)

12585. buvo2008-01-31 11:46
Barkauskui geriausia buvo prie Snieckaus, tuomet nieko netruko. O paskui jau visi pamirso, tenka paciam siulytis ir girtis. Bet nieko, sukasi kazkaip. Sekmes, Maestro!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:32:37 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba