SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-01-25 nr. 786

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Linara Dovydaitytė
Nekanoniškas meno istorijos kanonas?
20

Savaitė 
• Režisieriaus debiutas
• Vytenis Imbrasas (1928–2008)1
• Kęstutis Šidiškis (1950–2008)1

Muzika 
• Vytautas Barkauskas
Apie muzikos magą, legendą ir meilę
7
• Kamilė Rupeikaitė
Emocijų ir intelekto kontrapunktas
1
• 2008-ųjų muzikos kalendorius
• Muzikų sąjungos iniciatyvos3
• KONCERTAI

Dailė 
 Vidas Poškus
Menas įtikėtinose ir neįtikėtinose erdvėse
6
• Aistė Paulina Virbickaitė
Pernykščiai atspaudai
2
• Viktorija Šiaulytė
Menininko komentarai
14
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Naujas „Nepaklusniųjų“ teatro projektas1
• In bocca al lupo, signor Nekrošius!
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Lietuviškų mitų keliais
1
• Žiemą kino reikia labiau
• Kovotojos parengtis
• Mirtis ir keturi metų laikai2
• Legendos atgyja senuose filmuose
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Tarpusavio nesupratimas
12

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Menas įtikėtinose ir neįtikėtinose erdvėse

Kūriniai – ne tik galerijose

Vidas Poškus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lipdukai Gedimino prospekte. 2007 m.

Žiemos solsticijos laikotarpiu, kai dienos būna trumpesnės už gaidžio žingsnelį, o padangėje įsiviešpatauja tamsos jėgos, jaučiuosi vienišas ir nelaimingas. Sezoninę melancholiją dar labiau paskatina visuotinio klimato atšilimo nulemtas sniego ir pūgų trūkumas. Žemė atrodo purvina ir nešvari. Tokia pati, kaip į rutinos ratą įspraustas gyvenimas. Iš prigimties esu hedonistas, todėl net niūriausiais gyvenimo etapais atgaivos ir pasitenkinimo ieškau materialiame gyvenime. Viena iš tokių linksminimo priemonių yra menas. Taip, taip, būtent jis. Nenoriu, kad paveikslai ir statulos lavintų intelektą, estampai (ofortai, mecotintos ir akvatintos) neprivalo kelti mano moralinio lygio, iš porceliano ir stiklo nereikalauju tikslingumo ir griežtai utilitarios paskirties. Svarbiausia, kad visi jie džiugintų ir skatintų vaikščioti išsišiepus nuo ausies iki ausies. Jeigu ne kūniškai – lūpų kampučius galop pradėtų žiauriai skaudėti, – tai dvasiškai. Taip, kad įžiūrėjęs į kokį nors genialų arba ne visiškai negenialų kūrinį galėčiau kartu su mūsų poezijos klasiku pragysti: „Mano sieloj šiandien šventė“.

Blogiausia tai, kad toje vietoje, kur šiuo metu gyvenu – tai yra Lietuvos sostinėje Vilniuje – meno (nesvarbu kokio – gero ar blogo) specialiai tam skirtose erdvėse beveik neįmanoma rasti. Valdiškos muziejinės institucijos ir galerijos vos ne vos vegetuoja (prisiminkime apsilaupiusias „Arkos“ ar Šv. Jono gatvės galerijos sienas), privačios baigia bankrutuoti („O 11“, „ARTima“), o kitos ir toliau žengia koja kojon su mase (pavadinkime ją ir kitokiais, žargono terminais – „brendu“, „mainstrymu“, nuvorišais ar dar kaip nors kitaip). Kai kurių kitų nelankau dėl asmeninių priežasčių – Šiuolaikinio meno centro laiptai per statūs, todėl bijau paslysti, „Vartų“ – atvirkščiai. Jų pakopos labai žemos ir sudilusios, todėl lipdamas paprastai šią įstaigą prašuoliuoju, kakta atsitrenkdamas į kažkokių tarnybinių patalpų duris ir sienas.

Pradedant nuo sovietmečio, masiškai buvo ręstos statulos ir monumentai miesto skveruose, aikštėse ir gatvėse. Jais siekta ir siekiama priartinti meną prie masių, mases – prie meno. Tikslas gražus, netgi prasmingas. Deja, žiemos darganos arba sniegai neleidžia šių didaktinių priemonių kaip reikiant apžiūrėti, susidaryti išsamaus vaizdo apie jų meninę kokybę. Užtenka paminėti vien tai, kad gausiai pasnigus Adomas Mickevičius pasipuošia jam nebūdinga kazokiška papacha, o apniukusiame ore Aiskauda iš filantropiško gydytojo transformuojasi į mizantropišką nuolatinės gyvenamosios vietos neturintį asmenį.

Šią vakuuminės Vilniaus meno situacijos idėją formulavau vieną apniukusį rytą eidamas iš namų į savo darbovietę. Dirbdamas valdiškoje įstaigoje nuo aštuonių iki penkių kiekvieną darbo dieną vaikštau tuo pačiu maršrutu. Gyvenu Gedimino prospekto gale, prie Seimo, todėl iš ryto einu pagrindine miesto gatve. Kaip gaila, kad ji dabar remontuojama! O būdavo – eini, gaivus vėjelis pučia, kaukdamas mėlynais švyturėliais pravažiuoja Seimo pirmininkas arba metinį pranešimą skaityti skubantis Prezidentas. Virškindami pusrytinę kavą ir avižinius dribsnius į ministerijas bėga valdininkai, į kontoras – advokatai, notarai, į kabinetus – stomatologai. Ilgametis prospekto remontas šią idilę šiek tiek sutrikdė. Dabar dažniau išgirsi traktoriaus burzgimą ir suplukusių darbininkų šnekas...

Tai va – išėjęs iš namų ir apniktas meno trūkumo sukelto nuobodulio, netikėtai nusižiovavau ir galvoje kažkas suskambėjo. Pradžioje nepatikėjau, maniau, kad tai žvanga tuščia, smegenų kiekiu nepasižyminti kaukolė. Tačiau pasitikrinęs supratau, kad visiškai ne. Suskambėjo ne atsipalaidavusi detalė – galvoje dzingtelėjo idėja: vienos kitais metais į žemyno kultūros sostines pretenduojančios vietovės valdžios ir visuomenės siekius stimuliuojančios viešosios įstaigos praėjusį rudenį inspiruotas projektas „Menas netikėtose erdvėse“ iškėlė prielaidą, kad menas visada egzistuoja aplink mus. Tikėtinose (muziejai, galerijos, bibliotekos, restoranai, kavinės, kirpyklos) ir neįtikėtinose (patiltės, pakelės, pakrūmės – aišku, ne be grafitų virtuozų indėlio) erdvėse. Tik reikia jį pastebėti.

Tai padaryti nebuvo per daug sunku. Iš prigimties esu ne tik hedonistas, bet ir estetas. Kai noriu, grožį galiu pastebėti visur. Meniškas gali būti ir nenuskustas kaimyno skruostas (atmetus asmeniškumus ir abipusį nepasitikėjimą) ir, atsiprašant, laiptinėje įmantriai suraityta išmatų krūva (pas mus ypač dažnas reiškinys). Viskas priklauso nuo pranešimo siuntėjo sumanumo ir adresato geranoriškumo. Reikia tik matyti ir stebėti. Stipriai sukrėstas netikėto asmeninio atradimo, pradėjau kruopščiai analizuoti kasdienį kelią iš namų į darbą ir atgal.

Išėjęs iš buto, laiptinės ir siaubingai apšnerkšto kiemo, patenku tiesiai į Nepriklausomybės aikštę. Ryto brėkšmoje švyti Seimo rūmai ir Mažvydo bibliotekos portikas, visomis šviesomis plieskia į darbovietę besiskubinančių Seimo bendrabučio gyventojų langai. Akį traukia plačios stalinistinio lango vitrinos. Už vienos iš jų įsikūrusi Sausio tryliktosios brolija, už kitos – Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacinis centras. Dvi neaiškios paskirties bendroves jungia meilė menui. Šiuo metu – Gitenio Umbraso kūrybai. Populistinės pakraipos skulptorius ir instaliatorius jau seniai yra užkariavęs viešąsias miesto erdves ir vilniečių širdis. Tai ir gėlėmis apsodintos Neries krantinės, ir soliariniais simboliais išpaišyta skurdi miesto augmenija, ir vienas puikiausių pastarojo meto memorialų – sovietinio Saugumo cokolyje iškaltos sušaudytųjų pavardės.

Už abiejų langų ant palangių autorius išdėliojęs skirtingomis medžiagomis, idėjomis ir meniniu lygiu pasižyminčius objektus. Kas tikrai patiko – tai Sausio tryliktajai dedikuotas kūrinys – tanko vikšro detalė su išrašyta data. Paprasta ir įtaigu.

Visa kita – eklektiška ir pretenzinga. Ypač nepriimtina kiniško šviestuvo imitacija – popierinis gaubtas. Ant jo gana negrabiai išpieštas gyvenamojo namo pjūvis. Mintis gal ir užkabinanti: „Kiekvienas pastatas yra kaip vidurvasario nakties lempa su prie jos lipte prilipusiais drugiais, tai yra žmonėmis“, – tačiau techniškai neišplėtota.

Ne vieta ant palangės ir žymiosios Katedros aikštės plytos (ant kurios egzaltuoti paaugliai bei damos sukasi kaip vilkeliai, tikėdamiesi, kad kažkas – Dievas? Transcendencija? Atomai? – įgyvendins jų svajones) replika. Gatvinis daiktas turi būti gatvėje, o ne sudulkėjusiame lange. Kalėdų ir Naujųjų metų proga Sausio tryliktosios brolijos aktyvistės G. Umbraso artefaktus papildė dekoro elementais – žvakutėmis, butaforinėmis eglutėmis. Bendros nuotaikos jos negadina.

Analogiška sentimentali dekoracija mėlyna šviesa švyti kaimynystėje – Tautiečių grįžimo centre. Ant metalo (?) plokštės atspaustas skaitmeninis rankas į abejingai skubantį praeivį/žiūrovą beveik oranto poza ištiesęs individas, o apačioje padėti vos ne aukojimo liturgijos atributai – moliniai indai.

Panašaus pobūdžio darbų galima pastebėti daugelio įstaigų languose. Dar sovietiniais laikais buvo įprasta pirkti Dailininkų sąjungos narių, premijos laureatų kūrinius ir jais puošti savo kabinetus. Nepriklausomybės laikais šią gražią, prasmingą tradiciją tęsia bankai, kirpyklos, restoranai, advokatų, notarų priimamieji. Sovietinių laikų tapybos meistrų reliktų galima pamatyti buvusių ir esamų ministerijų ar departamentų kambariuose. Greičiau ne pamatyti, o išvysti akies krašteliu, kadangi jie (galbūt žinant neblogą kai kurių to laikotarpio dailininkų drobių kainą?) nuo gatvės praeivių yra stropiai saugomi už užuolaidų, širmų ir žaliuzių.

Vis dėlto Žemės ūkio ministerijoje teko įžvelgti urbanistinį peizažą (Mstislavas Dobužinskis? Bronius Uogintas?), o Gedimino ir A. Jakšto sankryžoje stovinčio kampinio pastato pirmojo aukšto salėje (kurią lyg yra įsigijęs Muitinės departamentas) kartą pamačiau (jeigu akys nemeluoja) patį Joną Švažą! Tai buvo vienas vienintelis kartas ir tai labai trumpas – nes vertikalias žaliuzes budrios darbuotojos skubiai užtraukė. Įsivaizduoju kaip smagu sėdėti posėdžio metu ir žvilgsniu naršyti po ryškiaspalves dėmes, faktūrinius paviršius...

Pastarojo meto viešojo sektoriaus korifėjai (kaip liudija jų gausa) yra Audrius Gražys ir Aleksandras Vozbinas. Abu konkurentai draugiškai pasidaliję įtakos sferomis – vienam priklauso vienas prospekto galas, kitam – kitas. Be to, Gražys mieliau bendradarbiauja su bankais, Vozbinas (ne toks išrankus) – su kirpyklomis.

Du Vozbino darbai eksponuojami netoli mano namų esančioje prestižinėje, labai brangioje kirpykloje. Stambios, masyvios, lieknos, išdžiūvusios, kailiniuotos ir garbiniuotos moterys – verslininkės ar jų (verslininkų) draugės, politikės ar jų (politikų) žmonos spokso į veidrodžiuose atsispindinčius savo ir jų ševeliūras taisančių, tobulinančių kirpėjų atvaizdus. Vozbino paveiksle nutapyta analogiška moteris – mėsinga, geidulinga, įsikandusi šiaudą ar cigaretę – smakso į jas. Antrasis paveikslas pakabintas ant tos sienos, kurios iš gatvės nesimato. Tačiau drobės atspindys puikiai regimas veidrodyje. Ką galiu pasakyti? Vozbino darbai tikrai malonūs pažiūrėti kirpyklose. Tiesiog neįmanoma atskirti, kur yra jo personažai, o kur – lankytojai(-os). Mintį apie panašumą liudija net analogija tarp storai kaip sviestas slystančiu judesiu užtepto aliejinio dažo ir kreminės jo spalvos bei nesaikingo tų moterų grimo.

Piešinio ir dažo tepimo aspektu Gražys yra kur kas dekoratyvesnis. Ne vienas bankas yra pasipuošęs tapybiniais jo kilimais. Anksčiau prospekte esančiuose įvairių bankų filialuose buvo net keli šio tapytojo produktai. „Parex“ bankas pakeitė net kelis Gražio darbus (matyt, nederėjo prie sienų, įrangos ar personalo kostiumėlių spalvos). Gražys kaip ir Vozbinas – bankuose jo kompozicijos atrodo puikiai, tiesiog nepriekaištingai. Paskolos ar indėlio reikalais atėję piliečiai gali pamaloninti savo akį nieko bendra su materija neturinčiuose ornamentuose.

Tęsdamas bankų temą atkreipsiu dėmesį, kad Lietuvos banke, tiksliau, jam priklausančio Banko muziejaus pusrūsyje, kiekvieną rytą matau Giedriaus Jonaičio asambliažą litų tema. Popierinį banknotą į medinę lentą transformavęs lietuviško pinigo kūrėjas leido sau šelmiškai pasišaipyti iš monetarinės sistemos esmės. Tokio pinigo neįsidėsi į kišenę (netilps), bankai jo nepriims (na tai kas, kad priklauso ne bet kam, o Lietuvos bankui). Todėl banke jam ir vieta.

Nustebau pamatęs neseniai atsidariusiame vieno banko filiale šmėžuojančias kelias Andriaus Giedrimo drobes. Ko jau ko, tačiau jo čia nesitikėjau išvysti. Visada labai monotoniškos ir melancholiškos, žaliai melsvos, subtilios, šiek tiek „petruliškos“ kompozicijos niekada neatrodė priklausančios komerciniam formatui. Bet šioje nykioje aplinkoje jie suskambėjo. Niekada pernelyg nesižavėjau Giedrimu, bet reikia pripažinti, kad jo tapiniai yra paveikūs.

Visas Vilnius pilnas tokių – neformalių, vieno ar kelių menininkų personalijoms dedikuotų „galerijų“. Užbėgant už akių ir anonsuojant grįžimo iš darbovietės į namus maršrutą galima pasakyti, kad Gedimino prospekto kirpyklose viešpatauja Vozbinas, o Pamėnkalnio gatvės plaukus pasikedenti pasiryžę lankytojai priversti stebėti makaroniškai išstybusias Arūno Žilio figūras. Ir pernelyg nėra ko malti liežuviu – viskas labai panašu, tik mieliau tepama ne kreminė, o rožinė spalvelė.

Be to, pačiame senamiestyje eidamas iš darbo į namus, praėjęs keletą tikrų galerijų ir muziejų (ŠMC, „Vartai“, Teatro, muzikos ir kino muziejus, Radvilų rūmai), kadaise prestižine buvusią vidurinę mokyklą (koridoriuose matyti Algio Griškevičiaus suoliukas, kažkas iš Vytauto Jurkūno repertuaro), atsiduriu prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Žinau (kadangi dirba vienas pažįstamas žmogus), kad jos koridoriuose veikia kartais komerciniu požiūriu net visai sėkmingos parodėlės (tokiomis anksčiau ypač garsėjo URM ir kai kurie viešbučiai), tačiau eiliniam lankytojui vargu ar įmanoma prasibrauti pro budrios sargės žvilgsnį ir stiklines duris. Paguodžia lange išklijuoto agitacinio plakato ,,Tapk kraujo donoru“ pasufleruota mintis, kad šiuo metu ten nieko meniško nėra. Nebent koks nors vietinis Hermannas Nitschas vykdo eilinę akciją. Tik kažin ar jam leistų tai daryti ministerijoje...

B. d.

 

Skaitytojų vertinimai


12546. :+pratesimas+:2008-01-28 14:56
pamirsau paminet, kad didziausia malonuma, kaip visada, patiriu niekur neiseidamas is savo buto. tereikia pasiziureti i kabancius ant sienu paveikslus, kuriuos nutape mano zmona Aiste Gabriele ir suprantu, kad vietos, meno teikiamam hedonistiniui malonumui, mano tusciai skambancioje kaukuoleje, visada uzteks!

12551. 1292008-01-28 18:29
joa. ne visi gyvena gedimino prospekte... ... ne visiems pasiseke

12561. Oo :-) 2008-01-29 19:14
129 kur gyveni ten apsidairyk, gal pamatysi , ko anksciau nepastebedavai.

12571. Liusinda2008-01-30 16:25
Neblogas straipsniukas, nesuinteresuotas toks. Vidas puikiai veja virvę tarsi iš nieko ir, dievaži, ta virvė laiko!

12581. Brunhilda2008-01-30 23:43
Ale jau tikrai koks nesuinteresuotas... graudu, kad net nieko is smc negaunantys zmones taip kompleksuoja, kad negali paprasciausio pasivaiksciojimo prospektu aprasyti be nuorodu i megainstitucijas. Sumanymas geras, aprasymas gan profesionalus, tik kam tas asmeninis tonas ir kazkokios neva socialines aktualijos? Ziureti galima i ka nori ir kaip nori - tam nereikia nei muziejaus, nei smc leidimo - ir Poskus ta puikiai sugeba. Atsipalaiduok, Vytautai!

12592. Liusinda2008-01-31 19:16
Sutinku, sese Brunhilda, dėl asmeniškumų. Ir Poškaus ymtymūs pokalbiai su žmona per laikraštį atrodo lyg Mormorensio pastipusi žiurkė airiškam šutiny - nebūtinas tai ingredientas :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:32:35 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba