SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-01-25 nr. 786

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Linara Dovydaitytė
Nekanoniškas meno istorijos kanonas?
20

Savaitė 
• Režisieriaus debiutas
• Vytenis Imbrasas (1928–2008)1
• Kęstutis Šidiškis (1950–2008)1

Muzika 
• Vytautas Barkauskas
Apie muzikos magą, legendą ir meilę
7
• Kamilė Rupeikaitė
Emocijų ir intelekto kontrapunktas
1
• 2008-ųjų muzikos kalendorius
• Muzikų sąjungos iniciatyvos3
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Menas įtikėtinose ir neįtikėtinose erdvėse
6
• Aistė Paulina Virbickaitė
Pernykščiai atspaudai
2
• Viktorija Šiaulytė
Menininko komentarai
14
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Naujas „Nepaklusniųjų“ teatro projektas1
• In bocca al lupo, signor Nekrošius!
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Lietuviškų mitų keliais
1
 Žiemą kino reikia labiau
• Kovotojos parengtis
• Mirtis ir keturi metų laikai2
• Legendos atgyja senuose filmuose
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Tarpusavio nesupratimas
12

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Žiemą kino reikia labiau

nauji leidiniai

[skaityti komentarus]

iliustracija

Atėjo Naujieji, niekas gyvenime nepasikeitė, ir apėmė tikra žiemos depresija. Visada maniau, kad geriausias vaistas yra kinas ir tekstai apie filmus, kuriuos spausdina stori ir ne visai stori, bet solidūs žurnalai. Lietuvoje toks tik vienas – tai „Kinas“, su kuriuo jau užaugo ne viena kino mėgėjų karta. Tokia „neapsisprendusi“ žiema kaip šiųmetinė skatina žiūrėti kiną. Juk filmuose viskas daug tikriau: jei sninga, tai gali pasinerti į sniego pusnis. Jie lyja, tai lietus tiesiog prausia gatves ir filmo herojų veidus. Jei pučia stiprus vėjas, tai lūžta medžiai ir griūva likimai. Žinoma, kai kas priklauso ir nuo žiūrovų. Jei jie pasitenkina vidutiniška produkcija, net šedevrai bus bejėgiai ką nors pakeisti. Deja, įtariu, kad lietuvių žiūrovai būtent tokie, antraip ar jie veržtųsi į kino sales, kur rodomas naujausias lietuviškas filmas – Mārio Martinsono „Nereikalingi žmonės“. Naujame „Kine“ filmą recenzuojantis Vaidas Jauniškis, matyt, jį pasižiūrėjęs buvo užkluptas tokios nevilties, kad net ėmė melstis: „Viešpatie kinematografinis, apleidęs mūsų šalį pasakojimais ir parapijiečius pamokančiomis istorijomis, bet seikėjantis mums su kaupu dangiškosios vaizdų manos – niekad nesimeldžiau Tau ir kreipiuosi į Tave savais žodžiais, kaip kad savaip bandė melstis Valdos Bičkutės herojė, kad tik būtų išgirsta, – prisipažįstu, kad ėjau į naująjį Mārio Martinsono filmą kupinas geriausių intencijų ir pasirengęs iškentėti visus užleistus mūsų kraštui reklamos raupus ir kitokias televizines Jobo nelaimes, nes beveik buvau tikras, kad išvysiu gerą istoriją ir paprasčiausią popdramą ar kitokį „popsinį“ produktą apie pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Bet, Viešpatie celulioidinis, tai, ką Tu man pasiūlei, nebuvo panašu net į tą graužtuką, kurį Adomas paliko po jo moters gundymų, nors net ir jis suprato, kad tai tebus pretekstas užmegzti su ja pokalbį, t.y. atsiduoti jos reklaminiams vyliams.“

Visiškai pritardamas gerbiamo kritiko žodžiams bandau suprasti, kas galėtų išgydyti lietuvių kiną nuo jį užplūdusio begalinio lėkštumo. Naujas „Kinas“ siūlo pamąstyti apie kino ir literatūros santykius, nes visais laikais ekranizacijų buvo daugiausia, o literatūra ne kartą gelbėjo sutrikusius režisierius. Tačiau šimtamečius kino ir literatūros santykius straipsnyje „Kino romanas“ apžvelgusi Živilė Pipinytė tvirtina, kad dabar jau kinas labiau veikia literatūrą, o ne atvirkščiai. Ji taip pat pateikia dešimties mėgstamiausių ekranizacijų sąrašėlį. Pirmoje vietoje, suprantama, yra „Mirtis Venecijoje“, filmas, kuriame susitiko keli genijai – Thomasas Mannas, Luchino Visconti, Gustavas Mahleris. Pasvarstymus apie kino ir literatūros santykius išplečia vertėjos Rasos Drazdauskienės mintys apie labiausiai ekranizuojamą rašytoją Stepheną Kingą („Ne mano Kingas“) ir Justės Ruškytės pokalbis su prancūze dėstytoja Cécile Zervudacki, Aleksandro Sokurovo filme„Gelbėk ir apgink“ suvaidinusia ponią Bovari.

Kitą vaistą lietuvių kino negandoms gydyti „Kine“ netiesiogiai siūlo Neringa Kažukauskaitė. Ji nuvyko į Paryžių ir per patį eilinio transportininkų streiko įkarštį apsilankė tolokai nuo centro įsikūrusioje naujoje prancūzų sinematekoje bei svarbiausiose, filmuose ne kartą „vaidinusiose“ Paryžiaus vietose. Straipsnyje „Vieta, kur kino istorija saugi“ autorė aptaria prancūzų sinematekos istoriją, pristato legendinį jos kūrėją Henri Langlois ir teigia: „Sinematekoje nuosekliai rodomos filmų programos (o čia sukauptų filmų skaičius siekia 40 000), susitikimai, diskusijos, paskaitos, kurias lankydamas gali gauti puikų kino išsilavinimą (ką pripažįsta daugelis kino meistrų – nuo J.-L. Godard’o iki Jimo Jarmuscho), matyt, ir yra didžiausia šios unikalios kino institucijos vertybė.“ Sinematekos vaikais save vadino ne tik Naujosios bangos, bet ir šimtai kitų prancūzų kino kūrėjų. Gal panaši įstaiga įkvėptų ir naująją lietuvių kino bangą?

Kaip jau supratote, daugelio šio „Kino“ straipsnių keliai veda į Paryžių. N. Kažukauskaitė: „Turbūt joks kitas miestas pasaulyje taip nesusijęs su kinu kaip Prancūzijos sostinė. Ir ne vien dėl tos svarios priežasties, kad Paryžius laikomas kino atsiradimo vieta. Jame į vieną susipynę realus miestas ir ekrane sukurtas jo įvaizdis. Ribos tarp realybės ir kino sukurtos didžiosios (šiuo atveju – tikrai „didžiosios“) iliuzijos apčiuopti beveik neįmanoma.“ Vakar Vilniuje prasidėjęs prancūzų kino festivalis ne vienam žiūrovui padės trumpam sugrįžti į Paryžių, nes daugumos filmų veiksmas nukelia būtent į ten. „Kine“ festivalio filmus trumpai pristato Jurga Stakėnaitė. Ji taip pat parašė straipsnį apie ypatingą porą, kurią siejo ne tik meilė vienas kitam, bet ir meilė kinui. Tai – prancūzų režisieriai Agnźs Varda ir Jacques’as Demy. „Žiemos ekranai“ šiemet parodys ir ankstyvųjų Demy filmų retrospektyvą, kupiną šviesios ir taurios nostalgijos.

Tiems, kurie dar neserga nostalgija, manau, bus įdomu paskaityti Auksės Kancerevičiūtės plunksna sukurtą vieno populiariausių dabar Lietuvoje užsienio režisierių – korėjiečio Kim Ki-duko – portretą. Ką tik ekranuose pasirodžiusį jo filmą „Kvėpavimas“ žurnale recenzuoja Nijolė Andrijauskienė. Vieną brandžiausių šios žiemos filmų – Davido Cronenbergo „Rytietiškus pažadus“ recenzuoja A. Kancerevičiūtė, pagrindinį moters vaidmenį filme sukūrusią Naomi Watts pristato Ž. Pipinytė. Apie šių dienų kino gražuolį, kuris sensta kaip brangus vynas (t.y. metams bėgant tampa tik dar nuostabesnis), rašo Izolda Keidošiūtė. Nenutuokiate, kas jis? Žinoma, tai – George’as Clooney, jo portretas puošia ir žurnalo viršelį. Taip pat žurnale rasite tradicine tapusią rubriką „Namų kinas“. Joje pristatomi DVD formatu neseniai pasirodę filmai, kurių taip ir nepamatėme didžiajame ekrane, nes platintojams jie pasirodė sudėtingi ir nežadantys greito pelno. Apie tai, kas formuoja žiūrovus, feljetone „Klientas visada teisus“ svarsto Ž. Pipinytė.

Rūta Birštonaitė „Kinui“ originaliai ir subtiliai pristatė Jono Meko portretą ir tarsi pabandė pasiaiškinti požiūrį, kurį straipsnio pradžioje pati suformulavo taip: „Požiūris į Joną Meką paprastai svyruoja tarp dviejų kraštutinumų. Arba jis visiškai nesuprantamas ir nemėgstamas, arba beatodairiškai mylimas.“

Lietuvių kinas – tai ne tik „Nereikalingi žmonės“. Lina Kaminskaitė pasižiūrėjo Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje parodytą naujausių lietuvių dokumentinių filmų programą ir parašė straipsnį, kuriame pabandė apibendrinti naujosios dokumentikos padėtį. Jos polemiško straipsnio temų lauką praplečia ir dvi išsamios naujų dokumentinių filmų recenzijos: Rasa Paukštytė analizuoja Audriaus Stonio „Varpą“, Rūta Oginskaitė rašo apie Oksanos Burajos „Kretos salą“. Žodžiu, naujasis „Kinas“ dar kartą siūlo pratęsti filmų žiūrėjimą skaitymo malonumais.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:32:34 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba