SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-07-21 nr. 718

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Miesto dialogai
8

Savaitė 
• Živilė Pipinytė
Už gerus norus
1
• Jaunieji aktoriai šturmuos "Menų spaustuvės" sceną1
• Arūno Matelio filmui – dešimtasis apdovanojimas1

Muzika 
• Jūratė Vyliūtė
Seniai taip buvo gera "Pilėnuose"
6
• Žaidžiantys nepaklusnumą
• Džiazas "Kristupo vasaros festivalyje"
• "Rusų baleto šedevrai" Palangoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Šiek tiek apie Airiją
• Kristina Pipiraitė
3 x 3
1
• Jonė Žvibaitė
Laiko ženklai
• Ona Mažeikienė
Lietuvos valdovo Aleksandro laikų atspindžiai
1
• PARODOS

Literatūra 
• Holivudo imperialistai1
• VAKARAI

Teatras 
 Rasa Vasinauskaitė
24 valandos teatro
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Vasaros žaidimai2
• "Vilniaus susitikimas" tęsiasi Vengrijoje
• Juodkrantės kino stovyklai pasibaigus1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Teatras

24 valandos teatro

Avinjono festivalis įpusėjo

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Josefo Nadjio "Asobu"
Ch. R. de Lage nuotr.

Visai mažai betrūko, kad liepos 14-ąją Avinjone neįvyktų garsieji Valstybės šventės fejerverkai. Ugnies ir muzikos reginys, sutraukiantis visus į Ronos pakrantę, šokiai ir muzika, vėliau grąžinanti į Savivaldybės aikštę – irgi festivalinių pramogų dalis. Dėl sausros, vakarinių žaibų ir perkūno dundesio daugelyje Vokliuzo miestų fejerverkai šiemet buvo uždrausti. Bet kadangi Valstybės diena be jų neįsivaizduojama, nepaisydami įkyraus lynojimo ir kamščių, tik pradėjus temti, žmonės ir automobiliai užtvindė visas Avinjono tilto link vedančias gatves.

Nieko nepadarysi, kelias dienas lietus buvo ir Avinjono draugas, ir priešas. Dėl jo teko anuliuoti keletą nuo 22 val. vykstančių spektaklių ar keisti jų rodymo laiką. Kelioms dienoms į miestą atvykę svečiai bilietus buvo priversti grąžinti ir gailėtis, kad spektaklius rinkosi pagal jų autorius, o ne rodymo vietą. Nedaug paguodos, žinant, kad tik kelios vaidybos aikštelės apsaugotos nuo gamtos išdaigų. Paguoda nebent ta, kad lietus atvėsina ne tik įkaitusią žemę ir legendinių Avinjono pastatų akmenis, bet ir žmones. O jei festivalio vadovai būtų be atrankos ėmė stabdyti spektaklius, pasikartotų 2003-ųjų siaubas, kai dėl streiko festivalis visai neįvyko.

Žinoma, kad kalbu apie pagrindinę – in – Avinjono festivalio programą. Jos biudžetas šįmet – per 3 mln. eurų. Apie parduotus spektaklius ir žiūrovų srautus festivalio organizatoriai paskelbs jam baigiantis. Bet jau dabar į visus spektaklius bilietai, kainuojantys 20–25 eurus (Popiežių rūmų kieme – 30–36), parduoti ir kasdien festivalio centre lūkuriuojantys vis nauji žiūrovai gali tikėtis nebent papildomų išpardavimų.

Šįmet išties didelę ir įvairią pagrindinę programą, kaip ir kasmet, papildo po įvairiausius miesto kampelius išsibarstę 850 Avinjono off festivaliui priklausančių spektaklių. Dviejų festivalių maratoną Avinjonas priima štai jau 30 metų (off festivalis startavo 1966-aisiais). Tiesa, mažos, nepriklausomos profesionalios ir mėgėjiškos grupės ar trupės, pavieniai artistai, suvažiuojantys į festivalį iš artimiausių ir tolimiausių pasaulio kampelių, šįmet ne itin entuziastingi. Dalyvauti off programoje jiems kainuoja mažiausiai 10 000 eurų, ir daugelis skundžiasi, kad per dvi savaites dar nesuvaidino nė vieno spektaklio. Yra vilties, kad viskas pajudės į antrą festivalio pusę, taip jau yra buvę, bet rizika išlieka. Juolab kad ne itin maloniai nuteikia ir off festivalio organizatorių "teritorinės" dalybos – šalia pagrindinio centro (Avignon public off) atsirado dar kelios asociacijos, kurios formuoja savo programas.

Tad jei ne šiek tiek išgąsdinęs lietus, po pernykščių nesusipratimų dėl pernelyg "performatyvios" programos labiausiai užtikrintai gali jaustis tik pagrindinis Avinjono festivalis. Ir nors festivalio centre sutiktas šiųmetės programos lyderis Josefas Nadjis atrodė pavargęs (po paskutinio Popiežių rūmų Garbės kieme šokto spektaklio, po kasdienių susitikimų ir prisistatymų), šis menininkas išties apramino festivalio oponentus. Kartu su jo, kaip asocijuoto festivalio artisto (o tai reiškia, kad šis žmogus prisiima dalį atsakomybės už meninę festivalio programą), vardu čia sugrįžo ir kiti žinomi scenos kūrėjai. Tie, kuriuos festivalis jei ne užaugino, tai atvėrė, kurių darbais nuolat domėjosi ir kurie, vienas kitą keisdami, jau įėjo į festivalio istoriją. Yra tiesos, kad festivalio istorija, pradėta prancūzų teatro patriarcho Jeano Vilaro, atvėrusio teatrą plačiajai publikai ir prisidėjusio prie teatro decentralizacijos, atskirais metais sutapusi ir su progresyviausiais teatro, ir politiniais judėjimais, slegia jaunų dabartinių jo direktorių Vincent’o Baudriller ir Hortense Archambault pečius. Pernai drįsę rizikuoti kritikų pavadinta "niauriai antimodernia" flamandiška programa, iš kurios nė vienas spektaklis nebuvo parodytas festivalio šventovėje Popiežių rūmuose, šįmet direktoriai turėjo atiduoti duoklę ir festivalio jubiliejui, ir įsimintiniausiems prancūzų teatro istorijos puslapiams. Ta proga 3 dienas vyko diskusijos "Avinjono festivalis: besitęsianti istorija", diena ir naktis buvo skirtos decentralizacijos 60-mečiui, kasdien vyksta 60 metų teatro įvykius ir vardus įamžinusių dokumentinių filmų peržiūros. Neįmanoma išvardyti visų susitikimų ir renginių, kurie kiekvieną šiųmečio festivalio dieną paverčia 24 valandomis apie teatrą, su teatru, dėl teatro. Avinjonas per šiuos 60 metų teisėtai tapo teatro Meka, kurią bent vieną sykį gyvenime privalo aplankyti scenos menininkas. Ir neatsitiktinai šiųmečiai "Le Monde" ir "Liberation" laikraščių festivaliui skirti priedai – kritikų meilės išpažinimas Avinjonui. Ne vienas jų, čia apsilankęs po 1947-ųjų, 1968-ųjų, vėlesniais ir dar vėlesniais metais, tik todėl ir pasirinko kritiko profesiją, kad po sukrečiančių spektaklių ir bemiegių naktų sėdo aprašyti nepamirštamų įspūdžių. Ir dabar ne vienas miestą aplankęs turistas mėgsta sakyti, kad pabuvojo Avinjono festivalyje – teatro nuo ryto iki ryto čia pritvinkęs oras, laikas, pastatai, žmonės.

Savaitę Popiežių rūmų Garbės kieme rodytas Nadjio "Asobu" – devintas nuo 1992 m. festivalio pristatytas jo darbas. Po dviejų dienų pertraukos pradėtas rodyti dar vienas – "Paso Doble", kurtas kartu su savo darbus čia eksponuojančiu dailininku, skulptoriumi ir keramiku Miqueliu Barceló.

Nadjis – turbūt vienas iš tų nedaugelio menininkų, kuris nepasuko naujos raiškos, socialinių ar ekonominių temų link. Judesio, asociatyvių ženklų ir originalios muzikos deriniu, jis, literatūros ir dailės aistruolis, sulieja šokio ir savo patirties, kilmės suformuotus pasaulius. "Asobu" skirtas 4-ojo dešimtmečio rašytojui ir dailininkui Henri Michaux. Ne vien jo istorija, inspiruota kelionių, skirta atverti gimtuosius ir įsivaizduojamus kraštus, žmones. Iš kelionės po Japoniją gimęs "Barbaras Azijoje" įkvėpė Nadjį sukurti savo kelionės iš gimtosios Kanišos į Tekančios saulės šalį istoriją. Spektaklyje šoka 24 atlikėjai, 6 iš jų – japonai, 4 jų – buto šokėjai. Čia pat, scenoje, mušamaisiais ir pučiamaisiais instrumentais atliekamą muziką kūrė Vladimiras Tarasovas, ankstesnio Nadjio spektaklio "Paskutinis peizažas" bendraautoris… Būgnų ritmo, varpelių skambesio sinkopės ir šokėjų kūnų su jais dialogas išsidėlioja į metaforišką kelionės įvaizdį, surinktą iš hipnotizuojančių svetimos šalies gyventojų ir jų ritualų pavidalu. Yra kažkas neabejotinai barbariško, atstumiančio ir net agresyvaus "Asobu" šokių judesių konfigūracijose, supriešinant skirtingus pasaulius ir patirtis. Bet kartu kažkas medžiagiška ir gyva, nostalgiška ir skausminga, įsigyvenant į pačią spektaklio vaizdinių šerdį. Nadjis visad mokėdavo sujungti šiurkščią faktūrą ir grėsmingus įvaizdžius, lyrines intonacijas ir poetinius apibendrinimus. Ir čia, "Asobu", dominuojant beveik samurajiškam brutalumui, asketiškam formų ir judesių grynumui, įsiterpia linksmos, teatralizuotos miniatiūros, spalvingų audinių ir liaunučių moterų kūnų linijų žaismas. Kiekvienam žiūrovui Nadjis leidžia kurti savo matomų vaizdinių istoriją; modeliuojamas kaip solo ir grupės, gryno šokio ir dialogų nuotrupų, vaizdo projekcijų ant didingos rūmų sienos ir manipuliavimo dėžėmis-širmomis ar lentomis, "Asobu" greičiau provokuoja, žadina vis kitus potyrius, nei gramzdina į ramią regimo refleksiją. Turbūt šis provokatyvumas, gimstantis dauginant vaizdinius be atvangos ir keliant jų įtampą, yra ir naujausias Nadjio choreografijos bruožas. Šokis, judesys čia siekia nutiesti kelią į kitokią, nepažįstamą kultūrą, kad pasijaustum kitaip, pamatytum save patį ir tai, ką darai.

Po užpernai Avinjono pamilto flamando Jano Lauwerso ir jo "Needcompany" spektaklio "Izabelės kambarys" šįmet režisierius rodo du spektaklius – "Needlapb" ir "Vėjo gaudymą".

"Karaliene Viviane" – taip galima apibūdinti Lauwerso aktorę Viviane de Muynck, kuri, suvaidinusi 100-metę Izabelę, "Vėjo gaudyme" ("La Poursuite du vent") pasakoja garsiosios Claire Goll, poeto modernisto Yvano Gollio 85-erių metų žmonos, istoriją.

Municipaliniame teatre vaidinamas de Muynck monospektaklis – tik pasakojimas. Bet turbūt reikia ypatingos režisieriaus pagarbos aktorei, jų abiejų – tekstui ir pasakojamam laikui, kad tik prabilusi ši vyriško sudėjimo kresnoka moteris įkūnytų ir Aktorės scenoje, ir Moters gyvenime, ir garsios legendomis modernios XX a. epochos saulėlydį. Claire Goll parašė savo autobiografinį kūrinį, kurį interpretuoja Lauwersas ir Muynck, būdama 85-erių, palaidojusi vyrą ir gyvendama uždarą, vien su prisiminimais gyvenimą. Tačiau jos prisiminimai – tai kunkuliuojantis revoliucijomis ir karais, atradimais ir judėjimais, meilės istorijomis ir kūrybos intensyvumu XX amžius, kurio centre – Claire sutikti, mylėti, palikti ar neapkęsti Joyce’as ir Rilke, Bretonas ir Malraux, Dali ir Chagallas, Leger ir Einsteinas. XX amžius Claire Goll baigiasi 1976 m. – išleidus knygą prieš pat savo mirtį (1977).

Jos – Claire-Viviane – negali neįsimylėti: ramūs, bet griežti ir ironiški vertinimai, laisvi, familiarūs ryšiai su įžymybėmis ir aistringi meilės nuotykiai iš tikrųjų mylint tik savo vyrą Yvaną Gollį – štai tas daugiabriaunis charizmatiškos asmenybės portretas, kurį scenoje nušviečia, palydi ir su kuriuo užgęsta šimtai scenos prožektorių. Tik įpusėjusi aktorės karjerą Viviane de Muynck gavo likimo dovaną – režisierių Janą Lowersą. "Man patinka jo požiūris į pasaulį, ir aš gerbiu jį kaip menininką. Kai jis į mane žiuri, mato akimirkos realumą, o aš – kas buvau, kas būčiau buvusi be jo. Jis suteikė man galimybę suvaidinti skirtingus laikus, skirtingus amžius, o juk šiandienos teatre moteriai aktorei tai beveik neįmanoma!" – sako Viviene.

Dar vienas naujas Lauwerso darbas – "Omarų turgus" ("Le bazaar du homard"). Taip vadinasi restoranas, kuriame ir prasideda visa spektaklio istorija. Iš pirmo žvilgsnio viskas gana painu: genetikas Akselis, sumanęs nusiskandinti ir tą progą atšvęsti, eina į restoraną ir užsisako omarų, kuriuos nešdamas padavėjas Mo išverčia ant jo baltų kelnių. Akselis nori nusižudyti, nes skendęs jo sūnus dabar ištiktas komos guli ligoninėje, žmona – ties nervų krizės riba, kepdamas namuose kepsnius jis sudegina namą, nes tuo metu dėl riaušių dega ir visa Briuselio Flandrijos gatvė. Akselio sukurtas žmogaus klonas išprievartauja penkiolikmetę Nasty, kurią nuo prostitucijos bandė apsaugoti vairuotojas rusas Vladimiras, geriausias Akselio sūnaus draugas, lankantis jį ligoninėje ir pagaliau sudegantis kartu su visais jos pacientais… Scenoje pasakojamos kelios visų personažų savaip interpretuojamos šių įvykių versijos. Tačiau svarbiausia – jau paties Lauwerso kuriamas "Omarų turgaus" pasaulis – trūkčiojantis ir nenuoseklus, sušokamas ir sudainuojamas, išsakomas ir parodomas didžiuliame ekrane, kur "vaidina" ne tik vaizdai, bet ir raidžių, vertimo, pavadinimų išdėstymas ir šriftas. Šis komiksinis, trilerinis, vesterniškas ir kabaretiškas pasaulis-turgus, dekoruotas daugybe sunarstytų putplasčio kaladžių, yra absoliučiai postmodernaus teatro ir visiškai atviro kūrinio pavyzdys – veiksmo metu susirenkantis ir išbyrantis, prasidedantis ir nutrūkstantis, kuriantis istoriją ir ją čia pat sugriaunantis. "Norėčiau, kad pasibaigus spektakliui kažkas liktų", – sako režisierius, vadinantis jį "work in progress". Lieka. Formos lankstumo ir turinio skaidrumo, atlikimo lengvumo ir … pojūčių dramatiškumo užkrečianti dvasia, lydėjusi nuo pat pirmo jūros vaizdo iki paskutinio žodžio "pabaiga" ekrane. Reto malonumo spektaklis.

Avinjonas

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:31:54 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba