SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-07-21 nr. 718

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Miesto dialogai
8

Savaitė 
• Živilė Pipinytė
Už gerus norus
1
• Jaunieji aktoriai šturmuos "Menų spaustuvės" sceną1
• Arūno Matelio filmui – dešimtasis apdovanojimas1

Muzika 
• Jūratė Vyliūtė
Seniai taip buvo gera "Pilėnuose"
6
• Žaidžiantys nepaklusnumą
• Džiazas "Kristupo vasaros festivalyje"
• "Rusų baleto šedevrai" Palangoje
• KONCERTAI

Dailė 
 Agnė Narušytė
Šiek tiek apie Airiją
• Kristina Pipiraitė
3 x 3
1
• Jonė Žvibaitė
Laiko ženklai
• Ona Mažeikienė
Lietuvos valdovo Aleksandro laikų atspindžiai
1
• PARODOS

Literatūra 
• Holivudo imperialistai1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
24 valandos teatro
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Vasaros žaidimai2
• "Vilniaus susitikimas" tęsiasi Vengrijoje
• Juodkrantės kino stovyklai pasibaigus1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Šiek tiek apie Airiją

Įspūdžiai po tarptautinės fotografijos konferencijos Dubline

Agnė Narušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Oscar Graubner. "Margaret Bourke-White ant Chrysler dangoraižio Niujorke".
1931 m.

Paprastai rašant per karščius, nieko gero neišeina – galvoje kažkas verda sriubą, ir iš tos pliurės negaliu išsemti nė vienos minties. Bet kad jau pažadėjau...

Taigi neseniai buvau Dubline, tarptautinėje konferencijoje "Fotografija ir miestas", kur suvažiavo fotografijos tyrinėtojai iš visų pasaulio pakraščių. Pati tema plati, ja galima apimti kone visą fotografiją, kuri juk ir gimė mieste – pirmieji vaizdai užfiksuoti nukreipus camera obscura į gatvę. Todėl kalbėta tiesiog apie viską. Kai ką gal prisiminsiu ir papasakosiu.

Tačiau pirmiausia – apie pačią Airiją. Sociologė Christina Quinlan iš Dublino universiteto kalbėjo apie tai, kokia Airija buvo dar visai neseniai, priešindama tą ankstesnį įvaizdį su dabar prekių prikimštų parduotuvių fotografijomis. Fotografijos čia tiek ir tebuvo. Bet praeitimi negalėjau atsistebėti. Visada maniau, kad tai mes Europoje pastaruoju metu buvome (gal ir tebesame, kaip rodo visokie statistiniai tyrimai) didžiausi skurdžiai. Bet, pasirodo, Airijoje buvo dar blogiau, nors jau 1922 m. ji atgavo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos (neapykanta anglams verda iki šiol – airių profesorius pertraukė diskusiją, kad visiems praneštų džiugią žinią: anglai iškrito iš futbolo čempionato. Jokia kita komanda jis taip nesirūpino). Aną savaitę "Šiaurės Atėnuose" (liepos 8 d.) Vygantas Vareikis aprašė Airijos skurdą XIX amžiuje, bet ne ką geriau buvo ir XX, gal tik toks baisus badas jau nebegrėsė (nors maitintasi prastai).

Anot Christinos, Airijai besivaduojant iš anglų jungo, čia labai sustiprėjo Katalikų bažnyčios įtaka. Jie ir pakoregavo kai kuriuos įstatymus: įvedė kino ir literatūros cenzūrą, neleido skirtis, neleido naudoti kontracepcijos, uždraudė abortus. Bet labiausiai mane sukrėtė moterų padėtis. Iki pat XX a. 8-ojo dešimtmečio jos buvo beveik visiškai beteisės. Neprisimenu, ar galėjo balsuoti, bet, pavyzdžiui, ištekėjusios privalėjo palikti darbą, visiškai priklausė nuo savo vyrų, kurie, žinoma, toli gražu ne visada buvo geraširdžiai. Bent kiek prasikaltusias moteris siųsdavo į vienuolynus "perauklėti", bet auklėjama buvo ne maldomis, o vergišku darbu. Tie nusikaltimai, kaip matėme filme "Seserys magdalietės", galėjo būti seksualus žvilgsnis į vaikiną ar išprievartauta sueitis. Ką jau kalbėti apie tai, kad iš moterų būdavo atimami nesantuokiniai kūdikiai ir jos jų niekada nebepamatydavo. Kitas variantas – šitaip "prasikaltusios" moterys buvo skatinamos emigruoti (ką jos ir darė, jei suspėdavo prieš uždaromos į vienuolynus). Žodžiu, jomis būdavo atsikratoma lyg kokiu purvinu skuduru. Anot Christinos, girtasi, jog Airijos kalėjimuose nėra moterų. Tačiau tik todėl, kad jos buvo uždarytos kitur ir atsidurdavo už visuomenės ribų – jos liaudavosi egzistavusios.

Rodos, vyrams taip susitvarkius gyvenimą, viskas turėjo būti gerai. Ir tikrai – skyrybų, bent jau pačioje Airijoje, nebūdavo. Nuo smurtaujančių vyrų pabėgusios airės išsiskirdavo Didžiojoje Britanijoje (taip pat ir pasidarydavo abortus). Bet, pasak Christinos, mažėjo ir vedybų, bet to priežastis daugiausiai buvo tai, kad vaikams nebuvo garantuotas nemokamas mokslas. Potencialūs tėvai žinojo, kad negali sau leisti turėti vaikų, kol nesukaupė pakankamos sumos mokslams. O taip mąstant, žinia, viskas nusikelia į neapibrėžtą ateitį. Kas liūdniausia, kad pas mus, atrodo, kaip tik ir einama šia kryptimi. Emigruodavo žmonės iš Airijos, emigruoja ir iš Lietuvos.

Tik Airijai įstojus į Europos Sąjungą, pastarosios biurokratai, anot Christinos, "ačiū Dievui", privertė šalį pakeisti įstatymus moterų atžvilgiu. Dėl mokslo gal juos ir patys pakeitė – nežinau. Sunku net patikėti, kad visai neseniai Europoje (nors ir nuo jos atitrūkusioje saloje, bet vis tiek) moterys buvo beteisės, vyrų nuosavybė, turėjo gyventi tarsi švč. Mergelės Marijos statulos. Jau geriau būti traktorininke.

Tačiau apie airių fotografiją nieko nesužinojau. Konferencijoje dalyvavęs vienintelis jaunas airių fotografas Ianas Wiblinas visą laiką kalbėjo apie Vroclavą, kuris, jo manymu, išgyveno skaudų virsmą iš vokiško miesto Breslau į lenkišką Vroclavą. Jis ten lankėsi du kartus – apie 1990-uosius ir visai neseniai, ieškojo kaitos ženklų, iš pradžių fotografavo ištuštėjimą, nusidėvėjimą, o dabar – fragmentiškas praeities liekanas, kurios galėtų atsirasti bet kuriame posovietiniame mieste, pavyzdžiui, šlykščiai žalią suoliuką snieguotame parke. Tiesa, auditorijoje sėdėjusios lenkės po pranešimo jam priminė, kad prieš tapdamas Breslau šis miestas buvo lenkų žemėse, kurias labai seniai užkariavo vokiečiai. Žodžiu, lenkiškas Klaipėdos variantas. Bet kuo Ianą taip traukia Vroclavas, taip ir liko neaišku.

Lenkija konferencijoje buvo natūraliai sugrupuota su Lietuva, t.y. mes, vienintelės dvi dalyvės iš Rytų Europos, skaitėme pranešimus toje pačioje sesijoje, kuri vadinosi "Stoka / Tuštuma". Į ją ir susirinko daugiausiai klausytojai iš Rytų – europietiškų ir neeuropietiškų. Mat ir kalbėjome apie panašią fotografiją, vaizduojančią miesto dykvietes, tuščias žaidimų aikšteles ir gatves, be to, abi demonstravome publikai Remigijaus Treigio Klaipėdą. Tik aš kalbėjau apie mieste tvyrantį nuobodulį ir jo estetiką, o mano kolegė iš Poznanės Marianna Michalowska – apie tuštumą kaip prarastą Rytų Europos identitetą apimantį įvaizdį. Žodžiu, konferencijos dalyviams turėjo susidaryti gana vienpusiškas vaizdas apie Rytų Europos fotografiją, bet ką padarysi – tokia atsitiktinumo režisūra.

iliustracija
Camilo José Vergara. "Buvusios Kemdeno viešosios bibliotekos trečio aukšto skaitykla". 1997 m.

Gal norėdama atsigauti nuo šitos tuštumos ir stokos, kitą dieną nuėjau į sesiją "Dangoraižis", kur, žinoma, buvo kalbama apie Niujorko fotografiją. Man labiausiai patiko moters ir dangoraižio sąjungos tema, apie kurią skirtingais aspektais kalbėjo amerikietės Meredith TeGrotenhuis ir Mary Woods. Pasirodo, kai kurios fotografės, pasinaudodamos, regis, išimtinai vyriškomis dangoraižio konotacijomis, konstravo savo pačių įvaizdį ir kėlė savo prestižą į moterims neregėtas aukštumas. Nes paprastai dangoraižis fotografijoje (ir ne tik) siejamas su vyrais – ir dėl savo tiesiai į dangų įsmeigto pavidalo, ir dėl to, kad jis esąs vien vyrams įkandamos technikos. Mary Woods parodė neseniai laikraštyje atspausdintą nuotrauką, kurioje vaizduojamas Pasaulio prekybos centro atstatymu užsiimančių architektų komitetas – vieni vyrai (dar galima pridurti – pagyvenę ir baltaodžiai, bet tai jau būtų kito pranešimo tema). Tai ir ėmėsi griauti dvi XX amžiaus pradžios ir pirmosios pusės fotografės – Gertrude Käsebier ir Margaret Bourke-White. Gertrude, kaip ir dera amžių sandūros damai, tik užsilipdavo ant dangoraižio stogo ir su vaikais nusifotografuodavo miglotų tolumų fone, bet visada – saugiai įsikūrusi ant tvirto pagrindo. Tuo tarpu Margaret dangoraižyje įsitaisė studiją, ten rengdavo vakarėlius, o fotografuodavosi pakibusi kokiame nors keltuve ir virš miesto, ir virš paties dangoraižio. Ir fotografijoje ji iškilo iš tikrųjų aukštai.

Konferencijos siela tapęs JAV fotografas Camilo José Vergara parodė miestą iš apačios, ir iš tokios apačios, iš kurios žvelgiant, pavyzdžiui, Vilniaus stoties rajonas atrodo labai elegantiškas (o romantiškas jis ir šiaip visada buvo, ypač jei pažįsti jo slaptus kiemus, kurie dar neuždaryti nuo smalsuolių ir tualeto neradusiųjų – nes jo, žinoma, niekur ir nėra). Vieną dieną, pasakojo Camilo, jis pamatęs, kaip dega tvirtai suręstas plytinis daugiabutis: žmonės, daugiausiai ispanakalbiai, t.y. vargšai, tempia iš savo namų, ką gali, būriuojasi gatvėje, stebisi ir nežino, kur dabar galės prisiglausti. Tokie daugiabučiai buvo specialiai padeginėjami (kaip pas mus – įvairios trobelės), kad paskui išvalytoje vietoje būtų galima pastatyti pelningus namus turtingesniems. Taigi Camilo nusprendė, kad padėti jis niekuo negali, bet gali fotografuoti. Ir pradėjo fotografuoti vieną miestą – Kemdeną (Camden), turbūt vieną skurdžiausių ir, atitinkamai, pavojingiausių miestų Amerikoje. Jis tai daro jau trisdešimt metų ir gali šį tą parodyti. Sudėjus vienos vietos, to paties pastato ar tos pačios gatvės fotografijas į vieną juostą, matyti, kaip pastatai pamažu żra, tarsi byrėtų miesto dantys, paskui kažkas po truputį pristatoma, perstatoma; ten, kur puikavosi vienodų socialiai remtiniems žmonėms pastatytų namų eilė, dabar styro tik keli "dantukai". Arba visokiausių prekių krautuvėlė pamažu menksta ir užsidaro, paskui virsta kirpykla, dar vėliau – alude, kelionių agentūra, padėvėtų drabužių parduotuve ar dar kuo nors. Miesto pasididžiavimas – viešoji biblioteka – stūkso apleista, nes prakiuro stogas, jis vis byra, pro pastato skyles jau šviečiasi dangus, o galiausiai Camilo fotografuoja bibliotekos viduje užaugusį medžių guotą. Dabar, sako jis, tą biblioteką ruošiamasi remontuoti, bet juk ir medžių gaila... Trumpai tariant, šitaip ilgai ir nuosekliai stebėjęs miestą, fotografas dabar gali parodyti jo, kaip jis pats sako, "besikeičiantį veidą". Kartais ta veido kaita liūdina, kartais ji tiesiog įdomi, bet dažniausiai ji tik paliudija, kad mieste iš tikrųjų niekas nesikeičia: parduotuvė, kirpykla, kelionių agentūra – visos optimistiškai prasideda ir visos pasmerktos anksčiau ar vėliau pasibaigti.

Galima būtų pasakoti ir daugiau, nors galėjau išklausyti tik trečdalį pranešimų, nes visada reikėjo rinktis tarp trijų sesijų. Tačiau bijau, kad jei įsivažiuosiu, neišsiteksiu "7MD" puslapyje, o tai negerai. Tiesa, dar nieko nepasakau apie patį Dubliną. Bet ir nėra ką sakyti – konferencija vyko Dublino universiteto miestelyje, tolokai nuo centro. Į miestą nuvažiuodavome tik vakarais – į Vergaros parodos atidarymą ir pavakarieniauti. Vieną vakarą aristokratiško interjero, bet visai ne aristokratiškų žmonių prisikimšusioje airiškoje aludėje mėginau valgyti sriubą (ji buvo siaubingai sūri), o kitą jau ėjome į indų restoraną.

Gatvės ūžė nuo pramogaujančio jaunimo. Neįsivaizduoju, ar Dubline galima kur nors ramiai pasivaikščioti ir pasigrožėti architektūra – ten, kur buvome, reikėjo dairytis ne į architektūrą, o į automobilius, nors jie važinėja kur kas mandagiau nei Lietuvoje.

Plepus taksistas naktį pademonstravo apsaugos kamerą, kuri, vos tik mums įsėdus, iškart pradėjo viską filmuoti ir informaciją siųsti į kažkokį centrą, taigi kažkas mus visą laiką stebėjo.

Visur – dideli angliški užrašai ir mažyčiai airiški. Airių kalbos negirdėjau.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:31:48 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba