SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-07-21 nr. 718

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Miesto dialogai
8

Savaitė 
• Živilė Pipinytė
Už gerus norus
1
• Jaunieji aktoriai šturmuos "Menų spaustuvės" sceną1
• Arūno Matelio filmui – dešimtasis apdovanojimas1

Muzika 
• Jūratė Vyliūtė
Seniai taip buvo gera "Pilėnuose"
6
• Žaidžiantys nepaklusnumą
• Džiazas "Kristupo vasaros festivalyje"
• "Rusų baleto šedevrai" Palangoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Šiek tiek apie Airiją
 Kristina Pipiraitė
3 x 3
1
• Jonė Žvibaitė
Laiko ženklai
• Ona Mažeikienė
Lietuvos valdovo Aleksandro laikų atspindžiai
1
• PARODOS

Literatūra 
• Holivudo imperialistai1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
24 valandos teatro
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Vasaros žaidimai2
• "Vilniaus susitikimas" tęsiasi Vengrijoje
• Juodkrantės kino stovyklai pasibaigus1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

3 x 3

VDA Telšių fakulteto Metalo plastikos katedros studentų darbų paroda

Kristina Pipiraitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sigitas Rekašius. "Vakarienė". 2006 m.
I. Matulionienės nuotr.

Idėjiškai man patinka žvejoti: užmeti žvilgsnį-plūdurą, lukteli ir grožiesi spindinčiais žuvies žvyneliais, preciziškai surikiuotais ant jos paviršiaus. Dažniausiai taip pamąstau traukdama į "Užupio" galeriją ties žvynuota undinės uodega. Galerija dažniausiai kiek pribloškia savo ramumu, jei kalbėtume apie madą ir juvelyriką (norą identifikuotis atributu, ženklu) kaip apie vieną didžiausių sociokultūrinių veiksnių žmonijos istorijoje, tvirtindami, kad juvelyrika visada buvo ženklas, nusakantis vieno asmens padėtį kito atžvilgiu: rodos, kiek per maža ir į akis nekrentanti. Tačiau netrukus pastebi, kad čia "nėra papuošalų" ir diskusija apie madą darosi komplikuota: tai, kas eksponuojama, veikiau yra pranešimai, kuriuos autoriai perduoda per objektą, siekdami atskleisti savo asmenybes.

Pavadinimas: "Trečiakursiai" – sąvoka, labai abstrakčiai nusakanti (ženklinanti) objektą, kuris ja apibūdinamas. Tai – incognito, keliautojas, ne/menininkas. Trečiakursis – individas, kuris dar nėra visiškai atsakingas už savo pasirinkimus; jis dar kiek primena žaidžiantį vaiką, turinti laisvą pasirinkimą: kilus klausimui "galima–negalima?", atsakymas visuomet teigiamas. (Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad šis laisvumas nusako darbų kokybę.)

Kadangi darbų atlikėjai dar ieško savo temų, stiliaus, technikos, ranka tiesiog nekyla griebtis skalpelio ir mėsinėti jų kūrybą, epiloge prikabinant "prabą". Tad norėtųsi tiesiog aptarti, kur link jaunieji juvelyrai krypsta.

Nors dauguma autorių pasirinko tradicines juvelyrikos medžiagas – sidabrą, gintarą, varį, juos komponuoja, priešina arba derina, darbai labai skirtingi, išskiriantys kiekvieno atlikėjo savitus bruožus bei ieškojimus (arba tam tikro tikslo turėjimą), todėl juos sunku klasifikuoti.

Pagal pasirenkamą stilistiką grubiai būtų galima juos suskirstyti į tris grupes, kurios, priėjusios pasakiškąją kryžkelę su trimis rodyklėmis, pasuko taip:

1) geometrizavimas, dėmesys formai, monumentalumas (Darius Gabalis, Marius Zakaras, Ina Šuliak);

2) temos, simbolinės prasmės akcentavimas, ritualinės paskirties sureikšminimas arba ironizacija (Sigitas Rekašius, Dovilė Mažeikaitė, Eglė Tamošiūnaitė, Julius Vaitkus, Aurelija Šimkutė);

3) dėmesys medžiagai, jos plastiškumui, ekspresyvumas, estetika (Ieva Anilionytė, Austėja Arlauskaitė).

Tad apie visas tris trečiakursių grupes išsamiau.

Dariaus Gabalio darbai iš organinio stiklo ir vario ("Objektas", "Apyrankė") primena minimalistinį neįvardijamos paskirties mechanizmą, kurio kiekviena detalė kruopščiai iškrapštyta. Darbų plastinė kalba, polinkis į minimalizmą atskleidžia santūrią autoriaus prigimtį. Apibendrintas siluetas, formos ir spalvos lakoniškumas teikia jo darbams monumentalumo. Minimalizmu, formos monumentalumu panaši ir Mariaus Zakaro kūryba ("Plaučiai"), nors jis savo idėjai išreikšti pasitelkia pasirinktos medžiagos ypatumus: dvi preciziškai apdirbtos senos šovinių gilzės neteko militaristinio prieskonio, tačiau puikiai sugeba kelti įvairias asociacijas ir įžvalgas: ar mano išorė – tai preciziškas, nugludintas kevalas, kai viduje nesiliauja sproginėti parakas? Ar mano plaučiai (vidus) tokie tušti kaip šitie objektai? Ką reiškia kvėpuoti šoviniais?

Inos Šuliak darbas kur kas moteriškesnis ir pasirinkta medžiaga (gintaras, sidabras), ir forma: jos bendražygių akcentuojama forma – "vyriška", grėsminga ir šiurkšti, siekianti išlaikyti atstumą, o Inos "Objektas su gintaru" lyriškesnis ir daug plastiškesnis, "minkštas", raminantis. Jis nepasakoja apie grėsmę – veikiau apie motinišką ramybę, kurią skleidžia meistriškai suderintos medžiagos, susiliejančios viena su kita.

Šių autorių kūryboje nėra aiškaus siužeto. Jie vengia tiesmuko pasakojimo ar vienareikšmių interpretacijų, todėl darbai nesiekia imituoti ar perkurti tikrovės formų.

Sigito Rekašiaus darbai provokuoja praskleisti siurrealistiškos vaizduotės šydą, pro kurį išvysti būties teatro senbuvius – archetipus. Autorius primena "Paskutinės vakarienės" ("Vakarienė") sceną, ją materializuoja vaizdiniais, bauginamai panašiais į televizijos suformuotus ateivių įvaizdžius. Žiūrovui suteikiama galimybė prisiliesti prie savo pasąmonės (žiedai "Dvyniams", sagė "Pora"). Jautrus formos stilizavimas padeda išvengti nepageidautino literatūriškumo ar vaizdo susmulkėjimo, apibendrintos detalės be didesnių pastangų įkūnija užslėptas baimes, tarytum nemiegodamas atsiduri sapne.

Dovilė Mažeikaitė savo kūryboje kaip simbolį naudoja žmogaus figūrą ir pasirinkusi netradicines medžiagas – siūlus – neria archetipinius žmogučius, primenančius mitinius pasakojimus apie gyvybės atsiradimą. Nors pasirinkta tema labai tradicinė, kūriniai išsiskiria šmaikštumu, ironišku žaismingumu ir "programiniu neoficialumu". Autorės darbai linkę komunikuoti, apeliuoti į žiūrovo jausmus, tarytum jai kūryba būtų savita bendravimo forma, skatinanti atsipalaiduoti, nepamiršti brangių žmonių, švenčių, buvimo čia ir dabar. Egzistencializmas būdingas ir Eglės Tamošiūnaitės darbams: "Žiedai-priminimai" – maži estetiškos formos "mechanizmai", kuriuose puikiai suderintos pasirinktos medžiagos, atlieka atitinkamo įvykio priminimo funkciją ir slopina vienatvės baimę. Jie tarytum pabrėžia, kad esu reikalingas, turiu, galiu.

Juliaus Vaitkaus ir Aurelijos Šimkutės darbai kur kas simboliškesni, archajiškesni. Julius renkasi netaisyklingas, švelnias plastines formas, labai subtilų reljefą, tuo tarpu Aurelijos darbai griežti, pagrindinė tema – motinystė. Autorių kūryba nėra nei iliustratyvi, nei ženkliška. Tačiau jie atranda gebėjimą kontempliuoti būtį ir išreikšti savo patirtį plastine kalba, pakylėja savo kūrybą virš trivialios kasdienybės ir tarsi prisiliečia prie magiškojo pasaulio kūrimo akto.

Ievos Anilionytės ir Austėjos Arlauskaitės kūryba skirta tiems, kurie girdi tylą, jaučia trapų būties skleidimąsi. Savo daiktams suteikdamos subtiliausias proporcijas, jos tarsi talentingos piešėjos kuria himną plokštumai. Visiškai neįmantri metalo plokštelė jų rankose pavirsta trapios būties vaizdiniu. Subtilus žemas reljefas, trapios faktūros ir virpantys linijų siluetai sukuria asociatyvius pavidalus, kurie skatina žiūrovą ramiai kontempliacijai. Ieva tarytum peržengia juvelyrikos ribas – jos darbai ima mirgėti vitražiniais šviesos ir spalvos blyksniais (sagė "Miestui"). Nepaisant viso faktūroms, piešiniui būdingo išraiškingumo, jų kūrybai apibūdinti veikiau pritiktų minimalizmo terminas. Autorių nežavi spalvų ar plastinių tūrių ekspresija, darbams būdingas santūrumas ir dėmesys niuansams.

Pagrindinis visus autorius siejantis bruožas (be to, kad visi jie yra trečiakursiai) – kūryboje idėjai teikiama besąlygiška pirmenybė. Jei jie ir nuėjo drauge viena iš (šiuo atveju) trijų krypčių, tai tikrai ne tuo pačiu keliu ir, manau, toks jų pasirinkimas nėra galutinis. Galėčiau kaip vartotoja pridurti, kad "žvejyba" šįkart buvo itin sėkminga, ir palinkėti kūrybinės drąsos verčiant pasirinktos medžiagos gabalą žvilgančiais (idėja, forma, plastika) žvyneliais.

 

Skaitytojų vertinimai


8300. v v v2006-07-24 12:54
...nuėjau, apžiūrėjau, aprašiau...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:31:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba