SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-16 nr. 777

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Helmutas Šabasevičius
Bejart’as pro binoklį
2

Muzika 
• Maratono belaukiant
• Rasa Vilimaitė
Trys laiškai ir „Post Scriptum“
1
• Leonas Povilaitis (1934–2007)2
 Goda Rupeikaitė
Tarp drastiško destruktyvizmo ir lyrizmo
3
• Muzikinės alternatyvos siekis3
• KONCERTAI

Dailė 
• Julijonas Kulvietis
Sunkaus meno kūrėjas
3
• Monika Krikštopaitytė
Turistai savame mieste
31
• Ingrida Lapienė
Būtojo laiko nostalgija
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rimas Tuminas – tarp Venecijos ir Maskvos1
• „Dviejų pasaulių viešbutis“
• „Menų spaustuvė“ pristato kitokį teatrą
• „Moomsteatern“ iš Švedijos – spektaklis su ypatingais aktoriais
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kai kultūros ministrai kuria filmus
• Lietuviškų filmų desantas Bretanės pakrantėje
• Čikagos lietuviškų filmų festivalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Išeivijos žiniasklaida apie Vilnių

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Tarptautiniai santykiai
26

Pasaulyje 
• Kartu su ilgiausio filmo herojais
• Apginti Zeldą1

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos skelbimai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

E.redakcijos skelbimai 
• RYTŲ MUZIKOS FESTIVALIS

Muzika

Tarp drastiško destruktyvizmo ir lyrizmo

Pažintis su Michaeliu Nymanu ir jo ansambliu

Goda Rupeikaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
D. Adamson nuotr.

Nuo agresyvaus minimalizmo iki švelnaus romantizmo, nuo kamerinės operos iki muzikos vaikiškoms televizijos laidoms, madų šou ir kompiuteriniams žaidimams svyruojanti kūryba patraukia ir glumina savo gelme, energija, pompastika ir subtilumu. Tai muzika, apimanti labai daug skirtingų emocijų ir išgyvenimų, o kartu – vis tie patys instrumentai ir pasikartojančios dermės.

Lapkričio 27 d. su savo grupe „Michael Nyman band“ Vilniuje, kaip „Gaidos“ festivalio post scriptum, koncertuos Michaelas Nymanas (g. 1944) – muzikos kritikas, pianistas ir kompozitorius, pirmasis panaudojęs minimalizmo sąvoką muzikoje, sukūręs daugybę garso takelių kino filmams.

Jis turbūt labiausiai žinomas savo bendradarbiavimu su britų režisieriumi Peteriu Greenaway’umi (filmai „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, „Skenduolių skaičiuoklė“, „Prospero knygos“ ir kt.) bei muzika Jane Campion filmui „Fortepijonas“, už kurią buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui“ ir pelnė pasaulinių kino festivalių prizų. M. Nymano gebėjimas pajusti filmą ir sukurti puikias melodijas yra vertinga dovana režisieriams – tai liudija daugiau kaip 70 muzikos takelių, sukurtų kino juostoms. M. Nymano muzika filmams ypatinga tuo, kad dažnai puikiai gali egzistuoti kaip savarankiškas kūrinys, nepriklausomas nuo vaizdo, nereikalaujantis konkretaus konteksto. Tačiau sugrąžinta į filmą, muzika atlieka savo vaidmenį, maksimaliai sustiprindama vaizdą, bet jo neužgoždama, veikiau harmoningai bendradarbiaudama ir padėdama išgauti stiprų emocinį ir vizualinį efektą.

Neatsiejama jo kūrinių gyvavimo dalis – paties M. Nymano 1976 m. įkurtas ansamblis, kurį kompozitorius iš pradžių subūrė tam, kad šis atliktų jo aranžuotas XVIII a. Venecijos dainas muzikiniam spektakliui. Suburti muzikantai griežė senoviniais ir moderniais instrumentais, jų pagrindinė užduotis buvo groti maksimaliai garsiai. Norėdamas ansamblį išlaikyti, M. Nymanas parengė repertuarą, perdirbdamas H. Purcello, W.A. Mozarto, kitų XVII–XVIII a. kompozitorių kūrinius. Tuo metu kompozitorius susipažino su režisieriumi P. Greenaway, vėliau pakvietusiu jį sukurti muziką savo garsiam filmui „Dailininko kontraktas“ (1982), taip paskatindamas M. Nymano, kaip kino kompozitoriaus, karjerą ir pelnydamas jam platesnę auditoriją. Ilgainiui M. Nymanas sukūrė muziką pagrindiniams P. Greenaway’aus filmams „Skenduolių skaičiuoklė“ (1988), „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989), „Prospero knygos“ (1991) ir kt., taip pat kitų režisierių juostoms, atnešusioms jam sėkmę: „Fortepijonas“ (1993), „Gataka“ (1997), „Meilės romano pabaiga“ (1999), „Plėšrūnas“ (1999), „24 valandos iš moters gyvenimo“ (2002), „9 dainos“ (2005), „Pasileidėlis“ (2005) ir kt. Šalia muzikos kino filmams, M. Nymanas aktyviai kuria akademinę muziką ir yra vienas pagrindinių šiuolaikinių britų kompozitorių. Rašo muziką styginių kvartetams, yra sukūręs koncertų trombonui, saksofonui ir daugybę kompozicijų orkestrui, dvi kamerines operas („Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“, 1986; „Žvelgiant į gojų“, 2000), garso takelius kompiuteriniams žaidimams, muziką televizijos laidoms ir poemą balsui pagal Davido Kingo romaną.

Bene labiausiai išsiskiria M. Nymano muzika P. Greenaway’aus filmams. Atsižvelgdamas į režisieriaus reikalavimus ir filmų siužetą, kompozitorius rašė muziką, aiškiai ir rafinuotai destruktyvią, tragišką, išgaunamą pasikartojančia bosų partija ir vis atkuriama tema. Takeliai iš „Dailininko kontrakto“ pagrįsti M. Nymano stiliumi perdirbta H. Purcello muzika, o „Skenduolių skaičiuoklė“ – W.A. Mozarto kūryba. Bendradarbiavimas su režisieriumi P. Greenaway’umi turbūt labiausiai atskleidė M. Nymano muzikos pobūdį. Pats kompozitorius sako: „Greenaway’aus filmuose jūs girdite tikrąjį Nymaną. Jis paprašydavo manęs tam tikrų dalykų, tačiau leisdavo rašyti tokią muziką, kokią aš paprastai rašau.“ Didžiausio populiarumo M. Nymanas sulaukė sukūręs muziką J. Campion filmui „Fortepijonas“ – bene emocingiausią, labiausiai žinomą iš jo kompozicijų, nors galbūt mažiausiai „nymanišką“. M. Nymanas ją, kaip ir daugelį savo kūrinių, perdirbinėjo daugybę kartų – į kūrinį fortepijonui, dviem fortepijonams, kameriniam ansambliui, saksofonui ir styginiams ir t.t. „Maniau, kad muzika puikiai atitinka reikalavimus, tačiau vėliau suvokiau, kad toje muzikoje buvo kur kas daugiau filme neatsiskleidusio potencialo; taigi parašiau Koncertą fortepijonui“, – apie muziką J. Campion filmui kalbėjo kompozitorius.

Po nepaprastos sėkmės sulaukusio „Fortepijono“ M. Nymanas buvo vis labiau kviečiamas kurti muziką filmams. Pirmasis jo garso takelis, sukurtas Holivudui, buvo moksliniam fantastiniam veiksmo filmui „Gataka“ (1997), kurį prodiusavo Danny De Vito, o vaidino Uma Thurman. Garso takelis sulaukė entuziastingų atsiliepimų pasaulinėje spaudoje ir pelnė M. Nymanui ne vieną apdovanojimą ir „Auksinio gaublio“ nominaciją už geriausią originalią filmo muziką. 1999-ieji buvo nepaprastai sėkmingi: pasirodžiusios juostos „Nuostabi šalis“ (rež. M. Winterbottom) ir „Meilės romano pabaiga“ (rež. N. Jordan) atnešė M. Nymanui dar didesnę šlovę, daugiau apdovanojimų. Muzika šioms juostoms gerokai skiriasi nuo tos, kurią M. Nymanas rašė P. Greenaway’ui. Pats kompozitorius taip kalba apie tokį savo kūrybos pokytį: „Meilės romano pabaiga“, pavyzdžiui, yra tokio pobūdžio filmas, kuriam visai netiktų greitas minimalistinis dešimtojo dešimtmečio stiliaus kūrinys. Taigi daugiausia dirbu atsižvelgdamas ne tik į režisieriaus, bet ir paties filmo stilistikos reikalavimus. Esu kaip tas dešimtkovininkas, kuris daro tai, ką turi daryti, bet tam tikrų aplinkybių yra verčiamas susikoncentruoti ties trimis dalykais ir dažnai ties tais, kurie nėra jo stipriausios savybės...“

M. Nymano kūryba pasižymi ne tik nuolatiniu kartojimusi, bet taip pat įdomia instrumentuote ir visa palete išskirtinių sąskambių: gausūs klavišiniai, šiurkštūs bosiniai klarnetai, pulsuojančios violončelės, neretai rėkiantys baritoniniai saksofonai ir itin aukštų bei žemų oktavų derinimas kuria temperamentingos, emociškai stiprios, bet kartu subtilios ir rafinuotos muzikos įspūdį. M. Nymano kūrybai didelę įtaką daro W.A. Mozarto, G.F. Händelio, R. Schumanno, B. Bartoko muzika.

iliustracija
M. Eliott nuotr.

M. Nymanas studijavo Karališkojoje muzikos akademijoje ir Kingo koledže pas kompozitorių Alaną Bushą ir Anglijos baroko specialistą muzikologą Thurstoną Dartą. Taip M. Nymanas buvo supažindintas su XVI–XVII a. Anglijos muzikos kanonais, kontrapunktais – visa tai stipriai paveikė vėlesnę jo kūrybą. Th. Dartas taip pat padrąsino kompozitorių vykti į Rumuniją, gilintis į šios šalies tradicinės folklorinės muzikos ypatumus. Tačiau nors baigė mokslus su pagyrimu ir domėjosi įvairiausia muzika, M. Nymanas gerą dešimtmetį nekūrė, o rašė straipsnius į žurnalus „The Listener“ („Klausytojas“), „The Spectator“ („Žiūrovas“) ir kt. Taip jis savo straipsnyje „Didysis mokymasis“ („The Great Learning“) apie anglų kompozitorių Cornelijų Cardew panaudojo sąvoką minimalizmas. Visą tą laiką M. Nymanas aktyviai dalyvavo muzikiniame gyvenime rašydamas aranžuotes ir koncertuodamas su įvairiais orkestrais ir muzikantais. Jo posūkis į kompoziciją įvyko tik 1976 m., gavus kvietimą iš Nacionalinio teatro muzikos direktoriaus aranžuoti kelias XVIII a. Venecijos dainas muzikiniam spektakliui. Vėliau, kalbėdamas apie save ir kūrybą, M. Nymanas pripažino: „Būdamas ir kompozitorius, ir kritikas, esu labai keistoje padėtyje. (...) Aš gyvenu kaip kompozitorius, kuris buvo kritiku, ir kaip buvęs kritikas, kuris tapo kompozitoriumi. Mano karjeros kelias daugelį stebino, ir panašu, kad dar daugiau žmonių piktino...“ Panašiai savo kūrybą vertina ir buvęs artimas kompozitoriaus bičiulis ir bendramintis P. Greenaway’us. Jis yra pasakęs: „Suskirstyčiau savo žiūrovus į tris kategorijas: į pirmą kategoriją patektų žmonės, kurie po pirmų penkių minučių nusprendžia, kad padarė klaidą, ir išeina, antros kategorijos žiūrovai suteikia filmui šansą, tačiau susinervinę išeina po 40 minučių. Trečiai kategorijai priklausytų tie, kurie peržiūri visą filmą ir sugrįžta vėl. Jeigu pavyksta įtikinti 33 procentus žiūrovų, manau, kad man pasisekė.“

Daugelis kritikų skeptiškai vertina M. Nymano sprendimą rašyti muziką kino filmams – kaip posūkį komerciniu keliu, kaip tam tikrus kūrybinius suvaržymus, tačiau M. Nymanas apie tai kalba paprastai: „Man patinka ir muzika filmams, ir operos, ir styginių kvartetai bei instrumentinė muzika. (...) Dalyvavau BBC radijo pokalbių laidoje kartu su pasipūtusiu kritiku, kuris pasakė, kad filmų muzika yra tam tikra degeneravusio meno forma, nes kompozitorius neturi laisvės kurti tai, ką norėtų, ir yra nuolatos veikiamas skirtingų įtakų. Norėjau įsiterpti, kad vargšas Mozartas irgi nebuvo laisvas rašydamas „Užburtąją fleitą“... Niekas iš mūsų nėra laisvas. Kai kritikai mano, kad simfoninės muzikos kūrėjas atsiverčia tuščią popieriaus lapą ir jame parašo tai, ką nori, jie klysta. Visuomet iškyla trukmės ir orkestro sudėties klausimas. Tačiau gerasis muzikos filmams rašymo aspektas yra tas, kad šiuo atveju kitų darbas gali tapti įkvėpimu ar motyvacija. Režisierius gali duoti idėją, arba gali įkvėpti tai, ką matai ekrane. Aš patenkintas savo gyvenimu ir tuo, kuo užsiimu. Yra tam tikra filmų kategorija, kur man gera „suleisti dantis“, tai mane uždega ir galiu kurti pačią įvairiausią muziką.“

Perskaičius beveik dešimtį M. Nymano interviu ir pasisakymų, taip ir nepavyko susidaryti nuomonės apie jo asmenybę. Kartais jis atrodo šaltas ir truputį arogantiškas, kartais pavargęs, kartais nuoširdus, atviras arba santūrus. M. Nymanas neslepia į daug ką žiūrintis su ironija, o pati artimiausia ir įdomiausia kūrybinė forma jam yra groteskas. Tačiau klausantis jo kūrinių ir žinant, kokia svarbi jam yra emocinė muzikos dalis, kūrybos, kaip atskleidžiančios tam tikrus išgyvenimus, suvokimas, galima manyti, kad tai – jautrus žmogus, išgyvenantis dėl pasaulio kontrastingumo.

„Michael Nyman Band“ koncerte Vilniuje skambėsianti muzika turėtų sudominti ir šio kompozitoriaus gerbėjus, ir skeptiškesnius klausytojus – jei ne gražiais emocingais kūriniais, tai nepriekaištingu jų atlikimu, nes tokio aukšto lygio minimalistinės muzikos atlikėjų ne kasdien sulaukiame mūsų scenose. Venecijos gatvės muzikos ansamblis, grojantis viduramžių ir moderniais instrumentais tam, kad skambesiui suteiktų daugiau garso, tapo tokiu, kokį mes jį žinome šiandien, kai senieji instrumentai buvo pakeisti atitinkamais moderniais ir buvo pradėtas naudoti garso stiprinimas. Ansamblio sudėtis skiriasi pagal aplinkybes, tačiau pagrindinė yra tokia: styginių kvartetas, trys saksofonai, trimitas, valtorna, bosinis trombonas, bosinė gitara ir fortepijonas. Taigi pati grupės sudėtis ir M. Nymano kuriama muzika yra grindžiama klasikinės muzikos tradicijomis, tačiau galima jausti ryškų modernizmo prisilietimą.

Lapkričio 27 d. koncerte skambės M. Nymano muzika P. Greenaway’aus filmams „Prospero knygos“ ir „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, Akinoros Nagaokos animuotam japonų filmui „Anos Frank dienoraštis“, taip pat girdėsime gyvai M. Nymano grupės įgarsinamą klasikinę nebylią Dzigos Vertovo 1929 m. juostą „Žmogus su kino kamera“. Kartu su M. Nymano ansambliu išgirsime unikalaus tembro britų dainininkę, daugelio M. Nymano kūrinių „balsą“ Sarah Leonard, paties kompozitoriaus vadinamą „berniukišku sopranu“.

„Nesu tikras, iš kur gimė mano meilė pasikartojimui. Mane domina vaizdiniai ir tai, kaip greitai jie kinta. Ir tų vaizdinių plėtojimas, ne pabrėžiant juos akustiškai, bet pakartojant. Kai studijavome F. Liszto kūrybą ir romantines simfonijas, vadinome jas dramatinėmis metamorfozėmis. Pavyzdžiui, F. Liszto preliuduose arba jo Koncerte fortepijonui Nr. 2 viską persmelkia viena tema, kuri vis pasirodo skirtingais pavidalais. Nuimkite vėlyvojo XX amžiaus minimalistines pasikartojančias puošmenas, ir gausite tą kompozitorių, koks iš tiesų esu. Žaidžiu seną pasikartojimų žaidimą.“

 

Skaitytojų vertinimai


11567. Labai gera recenzija2007-11-19 10:56
Labai gera recenzija.

11640. la major2007-11-24 17:28
kad tai tera anonsas!!! :)

11678. Arunas2007-11-28 09:49
Nuostabus buvo koncertas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:30:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba