SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-16 nr. 777

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Helmutas Šabasevičius
Bejart’as pro binoklį
2

Muzika 
• Maratono belaukiant
 Rasa Vilimaitė
Trys laiškai ir „Post Scriptum“
1
• Leonas Povilaitis (1934–2007)2
• Goda Rupeikaitė
Tarp drastiško destruktyvizmo ir lyrizmo
3
• Muzikinės alternatyvos siekis3
• KONCERTAI

Dailė 
• Julijonas Kulvietis
Sunkaus meno kūrėjas
3
• Monika Krikštopaitytė
Turistai savame mieste
31
• Ingrida Lapienė
Būtojo laiko nostalgija
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rimas Tuminas – tarp Venecijos ir Maskvos1
• „Dviejų pasaulių viešbutis“
• „Menų spaustuvė“ pristato kitokį teatrą
• „Moomsteatern“ iš Švedijos – spektaklis su ypatingais aktoriais
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kai kultūros ministrai kuria filmus
• Lietuviškų filmų desantas Bretanės pakrantėje
• Čikagos lietuviškų filmų festivalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Išeivijos žiniasklaida apie Vilnių

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Tarptautiniai santykiai
26

Pasaulyje 
• Kartu su ilgiausio filmo herojais
• Apginti Zeldą1

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos skelbimai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

E.redakcijos skelbimai 
• RYTŲ MUZIKOS FESTIVALIS

Muzika

Trys laiškai ir „Post Scriptum“

Birutės Vainiūnaitės rečitalis Vilniaus nacionalinėje filharmonijoje

Rasa Vilimaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotrauka iš LNF archyvo

Pirmasis laiškas – sutrikdytai tylai. Paslaptingos ramybės palytėta laukimo akimirka. Prieblandoj paskendę, nors ir mūro sienų juosiami horizontai. Sustingęs laike pritemdytos šviesos pliūpsnis, apglėbęs juodesnį už naktį vienišą fortepijoną. Iš tamsos išnyra jaukaus šurmulio lydimi žingsniai, ir vėl įsiviešpatauja visa aplinkui apgaubianti tyla. Visi susikaupę, tik... Iš gilumos išnyra elektroninis kažkurios Mozarto melodijos variantas, ir ši nuostabi idilė subliūkšta. Tyla negrįžtamai sutrikdyta. Kad ir kaip ten būtų, pianistei Birutei Vainiūnaitei, deja, tenka tą skaudų diskomfortą iškentėti.

Antrasis laiškas – Prancūzijai. Prasidėjęs François Couperino pjesės „Favoritė“ („La favorite“, 1713) pastraipa, jis iškart nuteikia kažkaip pakylėtai. Vis pasikartojantys reikšmingiausieji teksto žodžiai įkūnija nuosaikų sakralumą – tarytum girdėtum ne muziką, o pagarbų kreipimąsi į ką nors šventa, tyra, nežemiška. Ir visa tai pianistė perteikė nepaprastai išraiškingai. Viena, ko galbūt šiek tiek pasigedau, tai dinaminio subtilumo – bent man kūrinys pasirodė kiek per daug romantizuotas. Kompozicijoje įprasmintų gana ryškių forte, piano kontrastų, diminuendo, crescendo, epizodinių tempo sulėtinimų, mano nuomone, buvo šiek tiek per daug. Juk didysis Fouperinas – Couperin le Grand – vis dėlto rafinuoto prancūziško stiliaus kūrėjas, „poetas muzikas par excellence“. Ir F. Couperino epocha, kaip ir jo meistriškai valdytas klavesinas, pasižymėjo gana subtiliomis (taip pat dar gana ribotomis) garsinių efektų skalės panaudojimo kūrinyje galimybėmis.

Tačiau būtent tokia, kad ir mažytę dvejonę pasėjusi, kompozicijos interpretacija pasirodė esanti puiki introdukcija į kitą, jau ženkliai gaivališkesnį ir skaidrios melancholijos nuspalvintą laiško puslapį. Tai impresionistinės garsų tapytojo Claude’o Debussy drobės – „Preliudai“ („Préludes“, 1909–1912). Nepaprastai taikli pianistės šių muzikinių vaizdelių interpretacija įnešė gaivaus vakarų vėjo alsavimą, pakvietė svajoti drauge su mergaite linų spalvos plaukais. Lankėmės ir pasakiškame Fėjų šokio sūkuryje, o gėrėdamiesi fejerverko blyksniais paskutinį kartą skriejome, blaškomi vėjo, kartu su mirštančiais lapais. Kiekvienas garsas, skambantis tyloj, ir tyla, skambanti garse, buvo įkūnyti taip prasmingai ir taip įstabiai, kad beliko tik leistis pasiglemžiamam tos milžiniškos muzikinės lavinos ir išnykti paskutinių akordų atodūsyje.

Olivier Messiaenas yra sakęs, kad tikroji muzika jam egzistuoja tiktai gamtoje: harmoniją jis išgirsta tarsi vėją medžiuose, ritmą pajaučia jūrai banguojant, o lyjantis lietus, lūžtančios medžių šakos jam atstoja tembrų pasaulį. Kūrybinės dvasios kompozitorius sėmėsi ir iš religijos – jo kūrinių tematika, melodika giliai persmelktos liturgine tradicija. Tą krikščionybės alsavimą buvo galima pajusti B. Vainiūnaitei skambinant pjeses „Pirmoji Mergelės komunija“ („Premiźre communion de la Vierge“) ir „Kalėdos“ („Noėl“) iš ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ („Vingt Regards sur l’Enfant Jésus“, 1944). Tai, kad pianistė puikiai jaučia O. Messiano kūrybos įprasminimo subtilumus, nesunku įsitikinti: abi skambėjusios kompozicijos atstovavo tam abejingų nepalikusiam subtiliam prancūziškumui. Tokia įstabi intuicija O. Messiano kūrinių įprasminimui nėra atsitiktinė – stažuodamasi Prancūzijoje pianistė bendravo su šiuo XX amžiaus genijumi ir yra laikoma bene viena geriausių jo muzikos atlikėjų.

Trečiasis laiškas – Lietuvai. Visiškai netikėtas minties vingis – labai jau retai į pianistų repertuarą įtraukiamas Stasio Šimkaus kūriniys „Siluetai“ (1921). B. Vainiūnaitė atlieka retai skambančias kompozicijas, tad iš dalies tokio kūrinio atsiradimas jos šio vakaro rečitalyje ne itin stebina. Nenuostabus ir kitas pianistės žingsnis – savo tėvo Stasio Vainiūno „Mažosios vabzdžių siuitos“ (1940) interpretacijos link. Iš tiesų, nuotaikingi ir šypsena apdovanojantys, kad ir lakoniški „Lietuviškojo laiško“ sakiniai. Pamažu ausis pasiekia kartais net įkyrokas „Uodo“ zyzimas, lengvutė it pienės pūkas, impresionizmo persmelkta banguota „Drugelio“ skrydžio trajektorija, amžinai nerimstantis „Žiogas“ ir kažkur skubanti „Vapsva“. Visi šie mažieji sutvėrimai pianistės buvo nutapyti labai realistiškai ir įnešė konkretumo į tokią, sakyčiau, aiškiai neapibrėžtų įvaizdžių koncertinę ekspoziciją.

Ir galiausiai paskutinieji brūkštelėjimai laiške – dvi Vytauto Barkausko kompozicijos. „Veidrodis“ (op. 91, 1994 m. versija), išnėręs iš tylos ir joje ištirpęs, pradžiugino atlikėjos interpretacine nuojauta. Kūrinio atspirties taškas – viena vis kartojama nata, kuri palengva išsiskleidžia kaip akordas ir vėl sugrįžta į pirminį savo pavidalą, – suskambo ypač įtaigiai ir prasmingai. Ją girdėjome ir tose kompozicijos padalose, kur iš paviršinio muzikos sluoksnio ji išnyksta – lieka tik prasminga potekstė, kurioje šioji nata „išskaitoma tarp eilučių“. Visame kūrinyje išlaikyti tą kaustančią įtampą – tarsi bijant veidrodžio skeveldrų – nėra lengva, o B. Vainiūnaitė tai perteikė įtikinamai. Vos juntami dinaminiai poslinkiai – itin subtilus crescendo ar diminuendo arba kai kur vulkaniškai prasiveržiantis griausmingas fortissimo – leido iki galo suprasti, pajausti kūrinio koncepciją.

„Post Scriptum. Blyksniai“ (op. 129, 2007) – antrasis V. Barkausko opusas. Beje, šis kūrinys – vakaro premjera bei dedikacija B. Vainiūnaitei. Tyloje staiga pasigirsta paskiri akordai, daugybė pauzių ir paslaptingumo šydu pridengta melodija. Žemo registro murmėjime, kurio skvarbus žvilgsnis nepaleidžia net per pauzes, blyksi virtuoziniai pasažai, nusidriekiantys per visą fortepijono diapazoną, kartkartėmis švysteli ūmūs glissando. Kūrinys pagauna tuo savo žybsėjimu, koncertiškumu. Galbūt nelabai motyvuota kompozicijos pabaiga – vienintele, lyg tylutėliai į ausį pašnabždėta nata. O norėjosi tokios pat chaotiškos (gerąja prasme) pabaigos, koks buvo ir visas kūrinys. Bet kompozitorius regėjo visiškai kitokią viziją, ir tuos tarsi karščiausias žarijas kibirkščiuojančius žybsnius nusprendė prigesinti... Šią mintį tarsi pratęsė bisui paskambinta Juozo Gruodžio Pjesė b-moll (1945), o paskutiniuosius jos tonus negailestingai paskandino šėlstančių ovacijų banga.

 

Skaitytojų vertinimai


11762. e.t.2007-12-02 11:33
Miela autore! Kažkodėl atrodo, kad esate labai jauna, nes labai egzaltuota. Aišku, gera taip išgyvent muziką, kad ir skrietum, ir skęstum, ir svajotum, ir išnyktum. Bet... Jūsų straipsniui labai tinka Jūsų pačios žodžiai: "bent man kūrinys pasirodė kiek per daug romantizuotas". Bijau, kad tokį rašymo toną gali negailestingai paskandinti šėlstančios ironijos banga. :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:30:20 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba