SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-16 nr. 777

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Helmutas Šabasevičius
Bejart’as pro binoklį
2

Muzika 
• Maratono belaukiant
• Rasa Vilimaitė
Trys laiškai ir „Post Scriptum“
1
• Leonas Povilaitis (1934–2007)2
• Goda Rupeikaitė
Tarp drastiško destruktyvizmo ir lyrizmo
3
• Muzikinės alternatyvos siekis3
• KONCERTAI

Dailė 
• Julijonas Kulvietis
Sunkaus meno kūrėjas
3
• Monika Krikštopaitytė
Turistai savame mieste
31
• Ingrida Lapienė
Būtojo laiko nostalgija
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rimas Tuminas – tarp Venecijos ir Maskvos1
• „Dviejų pasaulių viešbutis“
• „Menų spaustuvė“ pristato kitokį teatrą
• „Moomsteatern“ iš Švedijos – spektaklis su ypatingais aktoriais
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Kai kultūros ministrai kuria filmus
• Lietuviškų filmų desantas Bretanės pakrantėje
• Čikagos lietuviškų filmų festivalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Išeivijos žiniasklaida apie Vilnių

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Tarptautiniai santykiai
26

Pasaulyje 
• Kartu su ilgiausio filmo herojais
• Apginti Zeldą1

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos skelbimai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

E.redakcijos skelbimai 
• RYTŲ MUZIKOS FESTIVALIS

Kinas

Kai kultūros ministrai kuria filmus

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Siuvėjas iš Panamos“

Tikrus kinomanus šią savaitę labiausiai turėtų sudominti 1957 m. sukurtas Stanley Kubricko filmas „Garbės keliai“ (LTV, 21 d. 23.15). Jis rodomas ir prisimenamas gana retai. Tai – geriausias ankstyvojo laikotarpio režisieriaus filmas, nors Kubrickas tada jau buvo spėjęs išgarsėti ir kaip fotografas, ir kaip autorinių dokumentinių juostų kūrėjas. Visus jo filmus ir vėliau lydėdavo koks nors skandalas, bet „Garbės keliai“ sukėlė net tarptautinį. Prancūzams filmas pasirodė tautą žeminantis paskvilis, jie pasiuntė diplomatinę notą ir uždraudė „Garbės kelius“ rodyti šalyje (beje, draudimas buvo panaikintas tik po 18 metų).

Iš pradžių Kubrickas filmo veiksmą buvo sumanęs perkelti į neapibrėžtą vietą ir laiką, bet greit suprato, kad toks neapibrėžtumas gali sumenkinti antikarinę filmo ištarmę. Todėl pamatysime 1916 m. ir Vakarų frontą. Prancūzų štabas nusprendžia atakuoti vokiečius toje vietoje, kur šie yra gerai įsitvirtinę. Prancūzai suvokia, kad pergalės tikimybė labai menka, bet juk reikia kažkaip gelbėti savo reputaciją. Kai puolimas ima silpti, generolas Miro liepia šaudyti į savus pėstininkus, kad šie judėtų į priekį. Bet įsakymas neįvykdomas. Tada Miro surengia tariamų bailių procesą, esą dėl jų nepavyko puolimas. Teisiami trys kariai, kurie kovojo drąsiai. Už juos stoja pulkininkas Daksas. Jis gerai žino, kas atsitiko, ir prašo generolo Briularo įsikišti. Bet šis ima veikti tik tada, kai mirties nuosprendis kareiviams įvykdytas ir galima patraukti atsakomybėn generolą Miro. Briularas siūlo Daksui užimti generolo vietą. Šis atsisako, nes kovėsi ne dėl paaukštinimo.

Manau, kad filmas aktualus ir dabar, ir ne tik todėl, kad kažkur nuolat vyksta karas ir skamba absurdiški įsakymai. (Beje, „Šlovės keliai“ buvo labai populiarūs Vietnamo karo metu.) Kubrickas norėjo parodyti ir civilizuotos visuomenės egoizmą siekiant karjeros, kai pastaroji svarbesnė ir už tikslą (pergalė mūšyje), ir už priemones (žmonių gyvenimai). Trumpiau tariant, atskleisti karjeros darymo ir politikos mechanizmus, kai atsakomybė numetama kitiems žmonėms, bet sėkmės istorija visada yra asmeniška. Tiesa, masinė kultūra šį elgesio modelį pavertė gana komišku, nes kiekviename moterų žurnale dabar kasdien būtinai perskaitysi elito atstovo (-ės) iškilimo istoriją, bet, sakyčiau, šių dienos didvyrių motyvai ir elgesys nelabai skiriasi nuo generolo Briularo. Tačiau aš neprarandu vilties, kad atsiras mūsų laikų Balzacas, kuris aprašys naujuosius rastinjakus – televizijos, politikos ar verslo didvyrius. Būtų gaila, jei neatsirastų, kokia spalvinga medžiaga gali pražūti!

Bet grįžkime prie Kubricko. Filmo minties ir dramaturgijos preciziškumą atitinka vizualinis stilius ir aktorių vaidyba. Puikius vaidmenis sukūrė George’as Macready ir Adolphe’as Menjou, tačiau labiausiai išsiskiria Kirkas Douglasas. Filmuota buvo Vokietijoje, ir Kubrickas surado bendrą kalbą su vyresniosios kartos operatoriumi Georgu Krausu – sunkiai įvardijama vokiškumo priemaiša tik sustiprina vaizdo autentiškumą.

Kitas kadaise populiarus filmas apie karą – Johno Stugeso „Didysis pabėgimas“ (LTV2, 17 d. 18.40; LTV, 18 d. 12 val.). Kino istorikai mano, kad būtent jo sėkmė ir paskatino karinio kino posūkį į pramoginius siužetus apie pabėgimus su gausiomis gaudynėmis. Filmo pagrindas – reali istorija apie sąjungininkų pabėgimą iš nacių stovyklos. Pagrindinį herojų maištininką amerikietį filme suvaidino garsiausias 7-ojo dešimtmečio vyriškumo simbolis Steve’as McQueenas, bet ir visas ansamblis jam nenusileidžia: būsimas režisierius ir seras Richardas Attenborough vaidina pabėgimo planą sugalvojusį britą, Charlesas Bronsonas – lenką, taip pat išsiskiria Jameso Garnerio, Donaldo Pleasence’o personažai. Turiu prisipažinti, kad man pristigo kantrybės nors kartą pasižiūrėti šį filmą iki galo (jis trunka ar ne tris valandas). Bijau likti nesuprastas savo giminės, bet tris valandas žiūrėti į šaunius, savo vyriškumą ir gerą fizinę formą demonstruojančius personažus yra gana nuobodu. Tačiau filmas turėtų patikti alaus reklamų su šauniais, nugalinčiais audras ir kitokias kliūtis vyriškiais gerbėjams.

Antonas Čechovas ir klasikinė literatūra mane išmokė žavėtis silpnais žmonėmis, kurie stipriuosius gali pamokyti žmogiškumo. Toks yra Pietų Korėjos filmas „Oazė“ (BTV, 18 d. 23.05). Tai – jaudinantis ir subtilus pasakojimas apie dviejų atstumtųjų meilę. Iš kalėjimo išleistas protiškai atsilikęs vaikinas įsimyli cerebraliniu paralyžiumi sergančią merginą, kurios tėvą kažkada suvažinėjo. Abiejų personažų santykiuose neįžvelgsi nė lašo patologijos. Režisierius, bet pirmiausia garsus rašytojas Lee Chang-dong, man regis, pasirinko tokius personažus, kad pabrėžtų vadinamojo normalaus gyvenimo nežmoniškumą. Ypatingos pagarbos nusipelno aktorė Moon So-ri, suvaidinusi sergančią moterį taip įtikinamai, kad jos negalią, regis, junti fiziškai. Kai sužinojau, kad Lee Chang-dong – ne tik garsus korėjiečių prozininkas, bet ir ilgokai ragavo kultūros ministro duonos, supratau, kodėl pastaraisiais metais visi tik ir kalba apie Pietų Korėjos kiną.

iliustracija
„Nuodėmių rijikas“

LNK „Snobo naktį“ (22 d. 22.30) taip pat parodys filmą iš Pietų Korėjos. Tai Lietuvoje labai mėgstamo Kim Ki-duko 2000 m. sukurta „Sala“ – mano galva, geriausias šio režisieriaus filmas. Būtent po šio pasakojimo apie du autsaiderius – jauną nusikaltėlį ir kažkur kalnuose prie ežero mažą viešbutuką žvejams įkūrusią merginą – režisierius sulaukė pasaulinės šlovės. Filmas drastiškas, žiaurus, bet abiejų herojų beprotybė jame parodyta subtiliai, ji sukrečia. LTV2 (19 d. 22.10) parodys dar vieną egzotišką personažą: Karimo Ainouzo filmas „Madam Sata“ (2002) pasakoja apie 4-ojo dešimtmečio Brazilijoje populiarų šokėją ir dainininką gėjų Joåo Francisco dos Santosą, kuris buvo ir nusikaltėlis, ne kartą sėdėjęs už grotų.

Lietuviai katalikai, manau, šįvakar neatsisakys galimybės pasižiūrėti filmą, kuris 2004 m. amerikiečių katalikų ekspertų iš žurnalo „Faith&Family“ buvo pripažintas pačiu antikatalikiškiausiu visų laikų filmu. Tai – Briano Helgelando „Nuodėmių rijikas“ (TV3, 16 d. 0.50). Jaunas maištingas kunigas Aleksas (Heath Ledger) tiria savo mokytojo mirties aplinkybes. Jis sužino apie paslaptingą sektą, kuri jau amžius egzistuoja Katalikų bažnyčios viduje. Tyrimas Aleksą atveda pas nemirtingąjį Nuodėmių rijiką, kuris priima Bažnyčios ekskomunikuotų žmonių nuodėmes. Nuodėmių rijikas svajoja apie mirtį, nes jam tapo nepakeliama nuodėmių našta. Kas užims jo vietą? Beje, minėtame antikatalikiškiausių filmų sąraše garbingą ketvirtą vietą užėmė „Šokoladas“, o Martino Scorsese’s „Paskutinis Kristaus gundymas“ – tik aštuntas.

Jau ne kartą gyriausi, kad labai mėgstu Johno le Carré romanus. TV3 šeštadienio naktį (1.30) parodys vieno jų, parašyto 1996 m., ekranizaciją – Johno Boormano „Siuvėją iš Panamos“. Filmo herojus yra žavus britų šnipas Endis (Pierce Brosnan), kurį savi ištremia į Panamą. Slaptasis Endžio ginklas yra Haris Pendelis (Geoffrey Rush) – turtuolis ir pats įtakingiausias šios šalies siuvėjas. Jis dar garsėja tuo, kad mėgsta pasakoti fantastiškas istorijas. Filmas evoliucionuoja nuo dramos iki farso, nes Haris savo pasakojimais netikėtai sužadina nekontroliuojamų įvykių laviną, keliančią grėsmę ir Panamai, ir viskam, kas Hariui yra brangiausia.

„Siuvėjas iš Panamos“ skiriasi nuo kitų le Carré romanų, tad ir filmas neprimena tradicinių pasakojimų apie šnipus. Tai greičiau trilerio ir juodosios komedijos mišinys. Kartais provokuodamas, tyčiodamasis iš filmų apie šnipus ir bondus stereotipų, režisierius net pertempia stygą – slaptus susitikimus jo filmo herojai rengia homoseksualų klubuose, o informaciją slepia kapinių puokštėse, kurios gundo nepilnamečius vagis. Dėmesio, Hario Poterio gerbėjai: siuvėjo sūnų suvaidino Danielis Radcliffe’as. Manau, kad tai pirmas šio berniuko pasirodymas ekrane. Būkite budrūs ir Nobelio premijos laureato Haroldo Pinterio gerbėjai: dramaturgas filme vaidina dėdę Benį.

Pabaigai jau tradiciškai keli žodžiai apie senus, bet iki šiol nematytus filmus. Vieno geriausių pokario režisierių Carolo Reedo („Trečias žmogus“) 1956 m. filmas „Trapecija“ (LTV2 16 d. 19.45) pasakoja istoriją apie cirko artistus. Pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Burtas Lancasteris pats kadaise buvo oro gimnastas. Jo herojus yra patyręs traumą akrobatas. Jis susidraugauja su jaunuoliu (Tony Curtis), kurį treniruoja. Tačiau jų draugystė patirs išbandymą, kai cirke pasirodys jauna gražuolė, kurią vaidina neprilygstamoji Gina Lollobrigida. 1943 m. sukurtas Davido Butlerio filmas „Mane pričiupo“ (LTV2, 18 d. 18.20) išgarsino kitą Holivudo žvaigždę Bobą Hope’ą. Tai taip pat komedija apie šnipus. Hope’as vaidina amerikiečių žurnalistą, kuris iš Maskvos išsiunčiamas atgal į Niujorką. Beje, kino istorijos knysliukams bus įdomu pamatyti seksualiąją Dorothy Lamour ir būsimą film noir klasiką režisierių Otto Premingerį, kuris filme vaidina nacį.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:30:07 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba