SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-10 nr. 730

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
„Bohema“ Kongresų rūmuose
6

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Ateisiu tik vyriausiuoju
2
• Nuo kamerinių vakarų iki įspūdingų rečitalių3
• Savaitgalis džiazo ritmu su „Vilnius City Jazz“
• „Ašarų samba“ – linksmai liūdna Fausto Latėno kūryba
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Liepsnos (ne)paliestieji
• Kristina Stančienė
Ištroškę meno
2
• Tautvydas Bajarkevičius
Apie postfotografiją
3
• Ermitažas – Guggenhaimo muziejus – Vilniaus meno centras5
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Marija Rimeikytė
Nauji menininkų namai
1
• Goda Dapšytė
Tarp žaliųjų ir raudonųjų
• Koršunovas ir Baricco kuria Mozarto „Užburtąją fleitą“
• Henriko Ibseno „Šmėklos“ Jaunimo teatre1
• Improvizacijos meilės tema1
• Muzika, kurianti teatrą4
• „Grimo opera“ įvertinta Sarajeve
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Jaučiau atsakomybę
• Lietuvos moksleiviai mokysis žiūrėdami kino filmus2
• Boratas ateina1
• Lietuviškas pyragas6
 Nuodėmių miestas tobulai gražus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Ką užfiksuoja akmuo ir laikraštis

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Vis geriau ir geriau
11

Anonsai 
• Kauno valstybinis dramos teatras skelbia aktorių atranką

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Nuodėmių miestas tobulai gražus

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Nuodėmių miestas“

Pavyzdingas pilietis, šeimos tėvas tampa savo žmonos ir sūnaus žudiku, užvaldytu idėjos pagerinti pasaulį sunaikinant netinkamus, nevertus jame gyventi žmones. Tai – Jurajaus Herzo 1968 m. sukurto filmo „Lavonų degintojas“ (LTV, 15 d. 23.10) herojus. Ši pasaulinę šlovę režisieriui atnešusi psichologinė absurdo drama buvo rašytojo Ladislavo Fukso romano ekranizacija. Filmas tiesiogiai susijęs ne tik su nesenomis fašizmo ir komunizmo praktikomis, bet ir su paties kūrėjo biografija. Jurajus Herzas (g. 1934) dar vaikystėje atsidūrė Ravensbriuko ir Zaksenhauzeno konclageriuose. Tragikomedijoje „Lavonų degintojas“ Herzas akcentavo psichologinį eilinio piliečio tapimo svajojančiu apie mirties fabrikus serijiniu žudiku aspektą.

Prieš sukurdamas šį filmą, Herzas studijavo fotografiją ir aktoriaus meną, dirbo aktoriumi ir režisieriumi avangardiniame „Semafor“ teatre. 1961 m. jis atsidūrė „Barrandov“ kino studijoje, dirbo aktoriumi, režisieriaus asistentu. Jo pavardę galima pamatyti ne vieno garsaus filmo, kad ir „Elito kine“ jau rodytos sukrečiančios „Parduotuvės aikštėje“, titruose.

1965 m. pagal Bohumilo Hrabalo apsakymus sukurta Herzo novelė „Antrinės žaliavos“ turėjo tapti vieno svarbiausių čekų Naujosios bangos filmų „Perlai dugne“ dalimi, tačiau ji buvo per ilga ir į filmą nepateko. Ankstyvieji Herzo filmai pasižymi režisieriaus noru suprasti mįslingą, paslaptingą, nepažinų pasaulį ir žmogaus sielos užkaborius. Šis noras atveda jį į siaubo filmo, juodojo humoro komedijos žanrus. Režisierių visada domino žmogaus psichikos iškrypimai, jo polinkis į autodestrukciją, žemieji instinktai, tačiau po 1968-ųjų Herzas nevengė komedijų bei melodramų. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pradžioje Herzas sukūrė įsimenančius stilingus filmus – savotiškas stebuklines pasakas „Devintoji širdis“, „Mergina ir pabaisa“, „Vampyras iš Ferato“.

1987 m. paakintas savo žmonos aktorės Terezos Pokornos Herzas emigravo į VFR, įsikūrė Miunchene, kūrė pramoginius filmus. Iš šio laikotarpio išsiskiria dokumentinis filmas „Lara – mano gyvenimas su Borisu Pasternaku“ (1993) apie poeto mylimąją Olgą Ivinskają. Po aksominės revoliucijos Čekijoje buvo parodyti uždrausti Herzo filmai, 1997 m. ten jis sukūrė kažkada ir Lietuvoje šmėkštelėjusį filmą „Pasažas“.

Vis dėlto čekų filmų ciklas – svarbiausias ar bent jau originaliausias šio televizijos sezono įvykis. Gaila, kad pati LTV jam skiria mažai dėmesio ir akcentuoja lietuviškų žvaigždžių šokius. Tokie šokiai populiarūs ir dviejuose pagrindiniuose rusiškuose kanaluose, bet vargu ar tai liudija LTV sekant pasaulio madomis. Man aklina šokių aikštelė ir vargano humoro laidos vedėjai tik dar kartą paliudijo lietuvišką klaustrofobiją. Tiesa, kartais būna juokinga, bet kiek ilgai gali juokinti medinė sustingusio veido eksprezidentienė ar lietuviškas macho – dantų gydytojas iš Kauno? Suprantama, tai mano asmeninė nuomonė, kylanti iš to, kad pragarą dažniausiai vaizduojuos kaip milžinišką pramoginių šokių aikštelę su joje besisukančiomis nenatūraliai besišypsančiomis ir idiotiškai neskoningai išsipuošusiomis poromis. Nesibaigianti dolce vita – kas gali būti baisiau?

Šokių mėgėjams, neabejoju, patiks ir „Snobo nakties“ (LNK, 16 d. 22.40) rodomas Sally Potter filmas „Taip“ (2004). Kadaise entuziastingai sutikto „Orlando“ kūrėja šįkart filmo heroje pasirinko talentingą mokslininkę genetikę (Joan Allen). Būdama ištekėjusi už britų politiko (Sam Neill), ji nedvejodama užmezga romaną su draugų namuose sutiktu libaniečiu emigrantu (Simon Abkarian), Londone įsidarbinusiu virėju. Vis dėlto fizinė trauka negali nustelbti politinių ir tautinių skirtumų. Režisierė visa tai įvynioja į manieringą ir stilingą reginį, panašiai kaip Douglasas Sirkas savo šią savaitę Vilniuje rodytą 1937 m. „Habanerą“, kurioje Zarah Leander vaidinama gražuolė švedė tik trumpam pamilsta egzotišką gražuolį iš Puerto Riko. Tačiau abiem atvejais grožis liejasi per kraštus.

Savotišką grožio sampratą turi ir Aleksejaus Balabanovo filmo „Akla višta“ (TV3, 11 d. 21.50) herojai – naujieji rusai, kurių svarbiausias filme dėvi raudoną švarką. Filmo siužetas paprastas: du banditai turi grąžinti Michalyčiui (jį smagiai suvaidino Nikita Michalkovas) heroino pilną lagaminėlį. Jie žino tik vieną problemų sprendimo būdą – šūvį į galvą, todėl ir šaudo į visus, pasitaikiusius kelyje. Vien per pirmas filmavimo dienas „pralieta“ 50 litrų kraujo...

Šis filmas – tarsi rusų atsakas Tarantino. Jo režisierius – kadaise visai geros reputacijos Aleksejus Balabanovas, sukūręs lietuvių inteligentų mėgstamą filmą „Apie išsigimėlius ir žmones“. Vėliau jis tą reputaciją gerokai sugadino nacionalistinio tvaiko filmais „Brolis“ ir „Brolis 2“ bei gėdinga Čečėnijos karo drama „Karas“.

Kritikai „Aklą vištą“ dažnai lygina su „Bumeriu“. Esą „Bumeris“ rimtai atsisveikina su 10-ojo dešimtmečio banditų valdoma Rusija, o Balabanovas daro tai linksmai. Tačiau filmą pirmiausia bus įdomu pasižiūrėti ne tik dėl Michalkovo, bet ir dėl viso tunto naujojo rusų kino žvaigždžių – Sergejaus Makoveckio, Aleksejaus Panino, Dmitrijaus Pevcovo, Viktoro Suchorukovo, Aleksejaus Serebriakovo bei „dieviškosios“ Renatos Litvinovos.

BTV taip pat susirgo vaikiška pavadinimų keitimo liga, todėl Oliverio Hirschbiegelio oficialiai Lietuvoje rodytą „Nuopuolį“ apie paskutines Hitlerio gyvenimo dienas pervadino savaip. Dabar filmas vadinasi „Bunkeris. Trečiojo reicho žlugimas“ (13 d., 20.50, 1 s.), o 14 d. 20.50 per BTV rodomas „Nuopolis“ yra Joelio Schumacherio kūrinys apie dorą pilietį, kurį Los Andželo klestintis brandaus kapitalizmo gyvenimo būdas paverčia serijiniu žudiku.

Apie tai, į ką žada atvesti tas gyvenimo būdas, prabyla garsus komiksų autorius Frankas Milleris ir režisierius Robertas Rodriguezas filme „Nuodėmių miestas“ (LNK, 11 d. 21.20). Dideliame kino ekrane ši komikso ekranizacija atrodo itin gražiai ir rafinuotai – nespalvotas, tamsus kadras tik trumpam nušvinta kokia nors ryškia gryna spalva. Tai išties įspūdinga, nes leidžia prisodrinti kadrą žiauriomis ir makabriškomis detalėmis, kurios kitos konvencijos filme būtų tiesiog nepriimtinos. Bet trykštantis raudonas kraujas, deja, dažniausiai lieka tik grynai tapybiškas ir dekoratyvus efektas.

Ši noir stiliaus fantazija, laimei, neturi nieko bendra su realybe. Nuodėmės mieste gyvena psichopatai žudikai, korumpuoti policininkai, nuobodžiaujantys detektyvai. Juos vaidina Bruce’as Willisas, Jessica Alba, Mickey Rourke’as, Clive’as Owenas, Rutgeris Haueris, Elijah Woodas, į juos visada malonu žiūrėti, bet, atvirai sakant, filme jie nelabai turi ką veikti. Turinys išsisemia greitai, kaip ir faktas, kad vieną Nuodėmių miesto kvartalą valdo gatvės merginos, dėvinčios įspūdingus sadomazochistinių fantazijų drabužėlius. Milleris įtikinamai įrodo, kaip rafinuota jo komiksų estetika skiriasi nuo vulgarių virtualaus kino efektų, bet tai ir viskas. Filmas tobulai šaltas, juo galima grožėtis, bet ne išgyventi.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:29:26 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba