SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-10 nr. 730

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
„Bohema“ Kongresų rūmuose
6

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Ateisiu tik vyriausiuoju
2
• Nuo kamerinių vakarų iki įspūdingų rečitalių3
• Savaitgalis džiazo ritmu su „Vilnius City Jazz“
• „Ašarų samba“ – linksmai liūdna Fausto Latėno kūryba
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Liepsnos (ne)paliestieji
 Kristina Stančienė
Ištroškę meno
2
• Tautvydas Bajarkevičius
Apie postfotografiją
3
• Ermitažas – Guggenhaimo muziejus – Vilniaus meno centras5
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Marija Rimeikytė
Nauji menininkų namai
1
• Goda Dapšytė
Tarp žaliųjų ir raudonųjų
• Koršunovas ir Baricco kuria Mozarto „Užburtąją fleitą“
• Henriko Ibseno „Šmėklos“ Jaunimo teatre1
• Improvizacijos meilės tema1
• Muzika, kurianti teatrą4
• „Grimo opera“ įvertinta Sarajeve
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Jaučiau atsakomybę
• Lietuvos moksleiviai mokysis žiūrėdami kino filmus2
• Boratas ateina1
• Lietuviškas pyragas6
• Nuodėmių miestas tobulai gražus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Ką užfiksuoja akmuo ir laikraštis

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Vis geriau ir geriau
11

Anonsai 
• Kauno valstybinis dramos teatras skelbia aktorių atranką

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Ištroškę meno

Pavogta tapybos paroda

Kristina Stančienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kristijonas Miliūnas. „Baltoji“. 2005 m.

Pastarųjų savaičių Lietuvos žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo faktas, kad spalio 16 d. naktį Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje paslaptingai dingo visa naujų, 2006-aisiais sukurtų tapytojo Kristijono Miliūno kūrinių paroda. Ištroškę meno vagišiai nugvelbė ne tik 24 K. Miliūno tapybos darbus, bet ir septynetą puikių 2006 m. mokyklos absolventės R. Šimelionytės diplominio darbo ciklo „Senamiestis“ paveikslų.

Ironiška, tačiau niekad kryptingai visuomenės dėmesio nesivaikiusį, dar nuo studijų VDA laikų Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykloje ramiai sau mokytojaujantį K. Miliūną, kuris iki šiol yra surengęs keletą personalinių tapybos parodų, staiga „prisiminė“ populiarūs dienraščiai, radijo stotys. Juk įvykis tikrai neeilinis, ko gero, neturįs precedento Lietuvos dailės pasaulyje. Ne paslaptis, kad daugelis meno galerijų bei kitų panašių institucijų patiria tam tikrų nuostolių dėl kūrinių vagysčių, tačiau tokio masto ir užmojo vagystės jos nė sapnuoti nesapnavo.

Šiandien kalbėti apie pavogtus kūrinius ne tik neįprasta, bet ir konceptualu. Juk aprašomos ekspozicijos nebėra – ir ji nėra tik „nukabinta“, pakeista kita ir autoriaus padėta kur nors į spintą. Savo pirmapradžiu, mums įprastu pavidalu ji visai išnyko iš Lietuvos dailės konteksto. Kita vertus, K. Miliūno darbai, visai kaip mirusiųjų sielos įvairiose reinkarnacijos teorijose, kardinaliai pakeitę savo formą, netekę fizinio kūno, puikiai sau gyvuoja toliau ne tik meno, bet ir platesniuose sociumo laukuose. Populiarieji šalies dienraščiai, aprašę neeilinę vagystę, svarstė ir dingusių darbų komerciškumo klausimą, galimus jų realizavimo būdus. Keista, net egzotiška tokio pobūdžio spaudoje matyti stilistinių meno kūrinių ypatybių apibūdinimus – K. Miliūno kūriniai čia vadinti abstrakcijomis.

„Kūniškąja“ prasme tapytojas dabar savo kūrinius redukavo iki nedidukių spalvotų kserokopijų ir priklijavo jas ten, kur kabėjo pavogtieji darbai (mokyklos darbuotojo Jono Olšausko filmuotas parodos atidarymas šiandien yra vienintelis šaltinis, kur užfiksuota didžioji dalis dingusių kūrinių). Parodos pavadinimą „Akrilai“ tapytojas lakoniškai pakeitė į „Po akrilų“ – tokį plakatą taip pat priklijavo pirmojo vietoje. Dabar įprasta ieškoti savo ar kitų menininkų kūrybos parafrazių, citavimo, naujų kontekstų ar eksponavimo galimybių, tačiau K. Miliūnui tiesiog teko šitaip pasielgti susiklosčius neįprastoms aplinkybėms: dailininkas nebuvo numatęs tokios kūrinių pateikimo taktikos.

Tam tikrą paveikslų „pomirtinį“ vaizdą formuoja ir parodos lankytojų įspūdžiai. Beje, būtent šiuo metu ne vienas JVDM mokytojas pateikė mokiniams kompozicijos užduotį – „Paveikslų vagystė“, vaikai nuoširdžiai ir originaliai konstruoja savas vagystės versijas, kuria scenarijus ir vaizduoja vagių personažus.

Tikėtina, kad ekskursas į dar neseniai mokyklos antrojo aukšto koridoriuje eksponuotą tapybos kolekciją – tai dar viena galimybė pastebėti, atrasti dingusius paveikslus. Parodą „Akrilai“ sudarė akriliniais dažais ant kartono nutapyti darbai, daugiausia nedidelio gana panašaus formato, įvairuojančio nuo didesnių (maždaug 65 x 85) iki mažesnių (maždaug 60 x 50, 60 x 40) išmatavimų darbų. Pasak tapytojo, visus 24 dingusius darbus jis pasirašė tik iš „nugarinės“ pusės – ant didesniųjų rastume dailininko parašą akrilo dažais, mažesniuosiuose pasirašyta pieštuku, rašikliu. K. Miliūnas savo paveikslus buvo apkalęs plonais mediniais rėmais, dažytais tamsiais akrilo dažais.

Vaizduojamų motyvų požiūriu ekspozicija išsiskyrė į gamtos vaizdus (tai vasaros, praleistos Nidoje, įspūdžiai), sąlygiškas natiurmortines kompozicijas, statybų, urbanistinius motyvus. Ir ankstesnėje kūryboje K. Miliūnas linko prie monochromiškos, tamsių tonų tapybos – parodoje „Akrilai“ ši intencija itin ryški: dauguma paveikslų pasižymi rūsčia juosvai pilka ar šalta balkšvai melsva spalvine gama. Pažymėtinas tapysenos eskiziškumas, formos konstruojamos plačiais, gestiškais potėpiais. Pavogtuosiuose „akriluose“ daiktus, vaizdinius tapytojas komponuoja fragmentiškai, skaidydamas, „kapodamas“. Atvira kompozicija, abstrahuotos formos ir laisvas potėpis gana nedidelio formato darbams suteikia jėgos, vitališkumo.

Viena vertus, K. Miliūno kūryba atspindi gestiškąją lietuvių tapybos tradiciją ir stilistiniu požiūriu nėra kuo nors ypatinga. Tačiau sunku ją pavadinti ir „komerciška“ – specifinė spalvinė paveikslų sandara, asketiška motyvų traktuotė, pesimistiškas ar ironiškas pasaulėvaizdis leidžia manyti, kad tokius kūrinius perprasti, vertinti, mėgti galėtų dailės profesionalai ar bent gilesnių žinių šioje srityje turintys žmonės. Natūralu, kad po parodos vagystės tapytojo aplinkoje būta nemažai svarstymų – kas, kam, kur, už kiek... Neatmetama ir galimybė, kad K. Miliūno kūrinių idėjos patiko ir specifinėms paauglių grupuotėms.

Kaip būti pastebėtam galingų žiniasklaidos mechanizmų, kokia gyvenimo ir kūrybos strategija padeda įsitvirtinti šiuolaikiniame meno diskurse? Kaip šiandien traktuojame komercinį ir nekomercinį meną, kaip čia išsiskiria skirtingų socialinių sluoksnių vertinimai? Tapytojo Kristijono Miliūno darbų vagystė privertė dar kartą apie tai susimąstyti. Vargu ar kada nors paveikslų vagis (-ys) klaupsis prieš didžiulę moralinę ir materialinę skriaudą patyrusį dailininką kaip atgailaujantis Rembrandto sūnus palaidūnas prieš savo tėvą. Tačiau pripažinkime – jis (jie) padarė tapytojui ir nemenką paslaugą – bent trumpam paskatino įvairių medijų atstovus pasidomėti dailininko kūryba, specifine, „nepopuliaria“ tapybos aplinka, kūrinių paklausos, pritaikomumo klausimais.

 

Skaitytojų vertinimai


8912. Atkreipkite demesi:)) :-( 2006-11-13 16:04
"Šiandien kalbėti apie pavogtus kūrinius ne tik neįprasta, bet ir konceptualu" - nu geras sakinys raiciausi is juoko

8924. kokioms konkreciai grupuotems?2006-11-14 11:25
Neatmetama ir galimybė, kad K. Miliūno kūrinių idėjos patiko ir specifinėms paauglių grupuotėms.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:29:23 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba