SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-10 nr. 730

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
„Bohema“ Kongresų rūmuose
6

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Ateisiu tik vyriausiuoju
2
• Nuo kamerinių vakarų iki įspūdingų rečitalių3
• Savaitgalis džiazo ritmu su „Vilnius City Jazz“
• „Ašarų samba“ – linksmai liūdna Fausto Latėno kūryba
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Liepsnos (ne)paliestieji
• Kristina Stančienė
Ištroškę meno
2
 Tautvydas Bajarkevičius
Apie postfotografiją
3
• Ermitažas – Guggenhaimo muziejus – Vilniaus meno centras5
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Marija Rimeikytė
Nauji menininkų namai
1
• Goda Dapšytė
Tarp žaliųjų ir raudonųjų
• Koršunovas ir Baricco kuria Mozarto „Užburtąją fleitą“
• Henriko Ibseno „Šmėklos“ Jaunimo teatre1
• Improvizacijos meilės tema1
• Muzika, kurianti teatrą4
• „Grimo opera“ įvertinta Sarajeve
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Jaučiau atsakomybę
• Lietuvos moksleiviai mokysis žiūrėdami kino filmus2
• Boratas ateina1
• Lietuviškas pyragas6
• Nuodėmių miestas tobulai gražus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Ką užfiksuoja akmuo ir laikraštis

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Vis geriau ir geriau
11

Anonsai 
• Kauno valstybinis dramos teatras skelbia aktorių atranką

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Apie postfotografiją

Paroda „Prospekto“ galerijoje

Tautvydas Bajarkevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ekspozicijos fragmentas

„Prospekto“ fotografijos galerijoje įvykusią parodą „Komentarai@3xpozicija.lt: postfotografinės būsenos šiuolaikiniame mene“, ją kuravusią internetinę bendruomenę www.3xpozicija.lt (ją inicijavo ir viešajam parodos kuravimui vadovavo Vytautas Michelkevičius ir Tadas Šarūnas) ir žurnalą „Postfotografija“ galima vadinti trimis to paties projekto dalimis, artikuliuojančiomis Lietuvos šiuolaikinio meno diskursui gana naują postfotografijos sąvoką. Būtent šis diskurso naujumo ir įvairiapusio, kompleksiško jo pristatymo derinys stebina ir leidžia kalbėti apie tęstinio proceso, o galbūt ir kitokio požiūrio į fotografiją bei jos sąsajas su šiuolaikiniu menu perspektyvos nuojautas. Akivaizdu, kad paroda užčiuopia pačios postfotografijos, kaip „post“ žanro, kontūrus.

Pats terminas „postfotografija“ yra ne uždaras apibrėžimas, o labiau išplėstinė sąvoka, žyminti galimas jo interpretacijų galimybes. Panašu, kad jis yra labiau taikomojo, nei aprašomojo pobūdžio. Tai diskursyvi nuoroda į kontekstą, santykį ar tam tikrą meninį lauką. Bendruomenės tinklalapyje www.3xpozicija.lt taip pat galima rasti daugiau „mitų apie postfotografiją“ nei jos apibrėžimų. Šiuo konkrečiu atveju postfotografijos reikšmės tampa paieškų, diskusijų ir eksperimentų objektu. Netgi tarptautiniame kontekste nenusistovėjusi termino vartosena lemia gana savarankišką jo supratimą ir lokalias interpretacijas.

Vis dėlto aiškesnius kontūrus ir prasminį krūvį postfotografijos sąvoka įgauna būtent susidūrusi su šiuolaikinio meno lauku ir medijų bei vizualine kultūra. Fotografinis atvaizdas yra kaip nuoroda, o ne objektas; kaip atvira reikšmių sistema, o ne išbaigtas, vidiniais ryšiais susietas ir estetiniam mėgavimuisi skirtas kūrinys; kaip komentaras ir klausimas, o ne tiesa ir atsakymas; kaip reprezentacijos santykių atskleidimas, o ne jų režisavimas – strategijos, lemiančios skirtį tarp tradicinės ir šiuolaikinės fotografijos bei įvairių jos pavidalų šiuolaikiniame mene. Geriausiai šiuolaikinės fotografijos ir postfotografijos skirtį turbūt apibūdina tai, kad jai fotografija nėra būtina ir ji gali būti interpretuojama pasitelkiant kitas medijas. Kita vertus, vizualinėje išsklidusių medijų kultūroje, kai kiekvienas iš mūsų tampame fotografinių atvaizdų vartotojais ir kartu jų kūrėjais, pačios fotografavimo praktikos tampa postfotografijos dėmesio objektu. Kyla ir fotografijos vaizdinių hierarchijos, tarpusavio santykių klausimas – kaip jie suvokiami viename ar kitame kontekste ir kas lemia šį suvokimą?

Jau pats parodos pavadinimas nurodo, kad tai – ne tik postfotografijos paroda, bet ir paroda apie postfotografiją. Būdamas nuoroda į tinklo kultūrą, jis atspindi ne tik įtinklintas bendruomenės www.3xpozicija.lt sąveikas, bet ir nusako parodos struktūrą: elektroninis adresas kaip intertekstualumo simbolis. Iš tinklo kultūros čia pasiskolintas ir demokratiškas parodos kuratorystės modelis: viešas kuravimas. Dalies darbų atsiradimo priešistorė, pirminiai eskizai ir jų raida, koncepcija ir jos argumentacija, taip pat ir į parodą nepatekusių darbų pasiūlymai gali būti randami bendruomenės puslapyje. „Komentarai@3xpozicija.lt“ derina kolektyvinę ir asmeninę autorystę – šis santykis akivaizdžiai kvestionuoja autorystės autonomiškumą. Kolektyviškumo ir demokratijos principai mene gali ir gerokai trikdyti (juo labiau kad dažnai jie atrodo neįprasti), todėl viešai diskusijai ir kolektyviniam kuravimui buvo pasiūlyti (ir jo paveikti) tik kai kurie darbai.

Komentarų išklotinės, pasitinkančios parodos lankytoją, kompiuteris su www.3xpozicija.lt bendruomenės puslapiu internete yra pirmosios virtualybės nuorodos, žyminčios fizinės erdvės, kurioje vyksta paroda, funkcijas. Tai – fiziniai artefaktai, trinantys ribą tarp diskursyvios praktikos ir jos lemiamų fizinių pavidalų, kurie leidžia išbandyti įvairius suvokimo modelius skirtinguose kontekstuose: viena yra tikslingai ar per atsitiktinumą pakliūti į internetinį puslapį ir interaktyviai keliauti nuorodomis, kita – matyti linijinę jų išklotinę, kuri kartu tampa ir konceptualiu parodos orientyru, atskleidžia jos tapsmą, įsiterpia į galerinį kontekstą.

Vienu iš intertekstualių, netiesinių parodos orientyrų tampa Tomo Čiučelio „Generatyvios tiesos“ – ant sienos projektuojami kompiuterinio algoritmo generuojami sakiniai, žodžiams kintant tampantys savo pačių tęsiniais, replikomis, prieštaravimais. Čia vėl svarbi fizinė vieta, kurioje šis darbas eksponuojamas – pasitikdamos ką tik įėjusio lankytojo žvilgsnį, „Generatyvios tiesos“ jį kviečia aktyviai dalyvauti asociatyvių sąsajų žaidime. Pats erdvinis sprendimas, kai „idėjų dizainas“ (Dariaus Mikšio mėgstama sąvoka) kartu tampa ir interjero dizainu, susieja konceptualius ir fizinius parodos ekspozicijos aspektus.

Kontekstuali, bet kartu ir tam tikrą atmosferinę nuotaiką kurianti Linos Miklaševičiūtės instaliacija „Prospektas“ susideda iš fotografinio Gedimino prospekto detalės atvaizdo ir garso instaliacijos, realiu laiku transliuojančios prospekto garsus į galerijos erdvę. Prospektas kaip vaizdas ir reginys (lotyniškojo prospectus reikšmė), kaip vieša Gedimino prospekto erdvė, kaip „Prospekto“ galerijos pavadinimas – žodžių žaismas, kurio reikšmių transformacijos kuriamos per fotografijos ir fonografijos (garsų fiksavimo) medijas. Fonografija pagrįstas ir Arturo Bumšteino „Šikšnosparnio“ projektas – čia taip pat „fotografuojama mikrofonu“ (paties autoriaus komentaras), naudojantis miesto žemėlapiu kaip savotiška „partitūra“, kur 27 garso fiksavimo taškai grafiškai sudaro šikšnosparnio kontūrą. Vėliau įrašytų garsų CD turėtų būti paliekami kitame mieste, ant jo žemėlapio perkeliant tą patį vietų išsidėstymo kontūrą. Tačiau parodoje tiek patys įrašai, tiek ir jų „įdėjimo“ į kito miesto erdvę veiksmas paslepiamas nuo suvokėjo (eksponuojamas CD ir dviejų miestų žemėlapis). Projekto pristatymas galerijos erdvėje „eksponuoja“ ne ką kita, o jo paties koncepciją, galimus įgyvendinimo scenarijus, ir tokiu būdu tampa nuoroda, komentaru sau pačiam.

Kokios galėtų būti Koncepto nuorodos? Gintaro Didžiapetrio „Konceptas“ yra ne tik meninis „konceptas“, bet ir gyvenvietės pavadinimas. Linksmas atradimas geografiniame žemėlapyje tampa ir konceptualiu žemėlapiu. Konceptiškiai kalbinami radijo laidos „Kaip žmonės gyvena“ vedėjo Beno Rupeikos (garso įrašas, girdimas per ausines). Fotografinė (trys fotografiniai Koncepto atvaizdai), kartografinė (abstrakti teritorijos schema) ir interviu dokumentika leidžia juos suvokti per kone etnografinę distanciją. Koncepto gyvenvietė pati tampa konceptu, savo struktūra primenančiu chrestomatinį Josepho Kosutho darbą „Viena ir trys kėdės“ (jį sudaro kėdė, jos fotografija ir aprašymas). Fotografijos suvokimas, priklausantis nuo vaizdų ir diskursų reprodukavimo technologijų, kaip vienas iš didžiųjų postfotografinio komentaro rūpesčių, tyrinėjamas pasitelkiant skirtingas perspektyvas. Akvilė Anglickaitė darbe „(Foto)klasika“ eliminuoja atvaizdus, užklodama jį menotyrininkų tekstais apie fotografijos klasikų kūrybą. Retorika, interpretacijos klišės ir surepetuotos „menininko autentiškumo“ ženklus įtvirtinančios schemos pačią fotografiją verčia antrine jų atžvilgiu. „(Foto)klasika“ radikaliai teigia, kad fotografija egzistuoja taip, kaip yra iš anksto aprašyta. Robertas Narkus „Bliss.bmp“ su lengva ironija, o kartu ir lengva nostalgija perkelia „Windows“ peizažą ant sidabro bromido atspaudo, sugretindamas „analoginiu“ būdu gauto atvaizdo ir XIX a. kelionės fotografijos romantiką. Lina Kynaitė taip pat imasi analoginės atvaizdo technologijos, cianotipijos būdu iš žiniasklaidos dienraščių „didžiųjų įvykių“ fotografijos šešėlių ištraukdama jų paraštėse pasilikusius portretus. Jos portretų serija „Iš arčiau“ yra asmeniškesnio, humaniško santykio su fiksuojama realybe siekis.

Šis tekstas tėra vienas iš komentarų sekant nuorodomis iš „Komentarai@3xpozicija.lt“ dėžutės. Postfotografijos kontekstui skirta paroda buvo pirmas internetinės bendruomenės www.3xpozicija.lt kolektyviškai kuruojamas projektas fizinėje erdvėje.

 

Skaitytojų vertinimai


8906. kritikas2006-11-12 09:20
dar viena parodos apzvalga ir keleta iliustraciju galima rasti Balse: http://www.balsas.cc/modules.php?name=News&file=article&sid=170&mode=nested&order=0&thold=0

8938. Lina2006-11-16 11:40
aš asmeniškai jau pavargau nuo tokių parodų, renginių, kūrinių ir pan. aprašymų, būtent APRAŠYMŲ. tokių aprašymų galiu pasiskaityti nuėjusi į parodą, parodos katologe ir pan. - aprašymų/apžvalgų pakankamai priprodukuoja patys parodų/knygų/ir viso kito gamintojai, leidėjai, kūrėjai, kuratoriai. tuo tarpu čia, tokio tipo kultūrinėje spaudoje, labiau norėtųsi rasti ne apžvalgų (kur tiesiog apžvelgiama, kas rodyta ar matyta), o recenzijų - būtent, RECENZIJŲ tikrąja to žodžio prasme (lot. recensio – įvertinimas) - kritikos, nuomonės, patiko/nepatiko, kodėl ir t.t. nes sutikite, knygos aprašas ant knygos galinio viršelio ir jos recenzija kritinėje spaudoje turėtų skirtis - taip ir čia. šiaip straipsnis geras, nebuvusiems, negirdėjusiems apie parodą - suteikia informacijos ir kontekstą gana plačiai aprašo, bet... nesijaučia jokios aiškesnės asmeninės autoriaus pozicijos, tad skaityti kažkaip nuobodu. ypač, kai praktiškai tą patį jau skaitėme parodos kataloge ir Postfotografijos žurnale. Todėl man daug įdomesnė atrodo Jurijaus recenzija www.balsas.cc - autorius turi savo poziciją, su kuria galima sutikti ar nesutikti, bet skaitant bent jau kyla pats pritarimo/nepritarimo klausimas apskritai.

8939. aha2006-11-16 21:22
labai geras sitas straipsnis. labai

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:29:05 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba