SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-10 nr. 730

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
„Bohema“ Kongresų rūmuose
6

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Ateisiu tik vyriausiuoju
2
• Nuo kamerinių vakarų iki įspūdingų rečitalių3
• Savaitgalis džiazo ritmu su „Vilnius City Jazz“
• „Ašarų samba“ – linksmai liūdna Fausto Latėno kūryba
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Liepsnos (ne)paliestieji
• Kristina Stančienė
Ištroškę meno
2
• Tautvydas Bajarkevičius
Apie postfotografiją
3
• Ermitažas – Guggenhaimo muziejus – Vilniaus meno centras5
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Marija Rimeikytė
Nauji menininkų namai
1
• Goda Dapšytė
Tarp žaliųjų ir raudonųjų
• Koršunovas ir Baricco kuria Mozarto „Užburtąją fleitą“
• Henriko Ibseno „Šmėklos“ Jaunimo teatre1
• Improvizacijos meilės tema1
• Muzika, kurianti teatrą4
• „Grimo opera“ įvertinta Sarajeve
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Jaučiau atsakomybę
• Lietuvos moksleiviai mokysis žiūrėdami kino filmus2
• Boratas ateina1
• Lietuviškas pyragas6
• Nuodėmių miestas tobulai gražus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
 Ką užfiksuoja akmuo ir laikraštis

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Vis geriau ir geriau
11

Anonsai 
• Kauno valstybinis dramos teatras skelbia aktorių atranką

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Vilnius - Europos kultūros sostinė

Ką užfiksuoja akmuo ir laikraštis

Europos kultūros sostinių tyrimas

[skaityti komentarus]

iliustracija

Europos kultūros sostinės metai prabėga ir lieka tik prisiminimai... Bet „Palmer/RAE Associates“, atlikdami kultūros sostinių tyrimą, stengėsi įvertinti ir apčiuopiamus rezultatus – atnaujintą miesto infrastruktūrą („akmeniniai įrašai“) ir informavimo apie procesą strategijas („popieriniai įrašai“).

Sunkiasvorė infrastruktūra

Daugeliui Europos kultūros sostinių infrastruktūros atnaujinimas ir buvo pagrindinis metų tikslas (Portui, Tesalonikams, Genujai) arba jei ne pagrindinis, tai tiesiausias kelias siekiant kitų tikslų – pagerinti turizmą, miesto įvaizdį ir t.t. Tačiau infrastruktūros gerinimo poreikis nevienodas – vienoms kultūros sostinėms beveik nieko nauja nereikia, kitos būtent dėl to ir stengiasi apsiskelbti sostine bent metams. Vis dėlto keletas miestų – Helsinkis, Bergenas, Reikjavikas ir Stokholmas – iš viso atmetė infrastruktūros gerinimo klausimą. Pavyzdžiui, Bergene kultūros sostinės programa turėjo tik „karūnuoti ilgalaikes kultūrines investicijas į miestą“. Tačiau buvo ir tokių miestų, kurie norėjo pagerinti infrastruktūrą, bet nesulaukė finansinės paramos – taip atsitiko Krokuvai, neišgalėjusiai pastatyti naujos koncertų salės. Įdomu, kad daugiausia infrastruktūra rūpėjo Pietų Europos miestams, kurie nėra šalių sostinės. O šiaurėje pastebima tendencija neinvestuoti į infrastruktūrą, nors, žinoma, čia reikia pridurti, kad tokie neinvestavę miestai kaip Helsinkis, Reikjavikas ir Stokholmas yra būtent šalių sostinės.

Infrastruktūra paprastai atnaujinama dviem kryptimis: statomi ar restauruojami tradiciniai kultūriniai pastatai ir gerinama „nekultūrinė“ infrastruktūra, pavyzdžiui, gatvės ar apšvietimas mieste. Kai kurie infrastruktūros projektai buvo visiškai nesusiję su kultūros sostinės idėja. Pavyzdžiui, Veimaras investavo į ligoninių remontą ir naują pastatą Bauhauzo universitetui. Maždaug trečdalis miestų investavo į transportą daugiausia gražindami oro uostus ir geležinkelio stotis bei įrengdami naujas automobilių stovėjimo aikšteles. Dauguma miestų pakoregavo apšvietimą gatvėse ir kūrė žaliąsias zonas, ypač parkus. Beveik pusėje miestų restauruoti ir atgaivinti atskiri rajonai, o Grace įgyvendintas radikalus projektas: kiekvienuose namuose įrengti po sanitarinį mazgą.

Tačiau ne visi šie projektai buvo sumanyti kaip Europos kultūros sostinės programos dalis – labai dažnai sostinės perspektyva pasinaudota siekiant išjudinti ir užbaigti stringančius projektus. Pavyzdžiui, Grace buvo pagaliau atidarytas naujas meno muziejus „Kunsthaus“, planuotas apie 20 metų (gal taip pat pasiseks būsimajai Nacionalinei galerijai Vilniuje, apie kurią šitiek metų kalbama?). Tačiau skubėjimas atidaryti daugybę pastatų kultūros sostinės metams reiškė ir tai, kad daug kas buvo užbaigta greičiau, nebepaisant kokybės reikalavimų. Pavyzdžiui, 1998 m. Stokholme atidarytas naujas modernaus meno muziejus netrukus uždarytas remontui.

Savaime suprantama, infrastruktūros projektai pareikalavo daug išlaidų. Nuo 1995 m. 21 Europos kultūros sostinės infrastruktūros projektas kainavo 1396 milijonus eurų. Atskirame mieste investicijų infrastruktūrai spektras svyruoja nuo 7,8 milijono eurų Bolonijoje iki 232,6 milijono Tesalonikuose. Svarbiausias veiksnys čia yra miesto poreikiai ir jo sugebėjimas įtikinti valdžią finansuoti projektus – tokius projektus paprastai finansuoja ne savivaldybės, bet vyriausybės, taip pat kai kas gaunama iš ES programų „Urban II“, Europos regioninės plėtros fondo ir „INTERREG“. Retkarčiais prie šių programų prisideda privatūs investuotojai, pavyzdžiui, Briuselyje nemaža bankų grupė parėmė didelio pastato miesto centre pavertimą meno centru („Artesia“).

Infrastruktūra labiausiai primena apie tai, kad miestas kažkada buvo kultūros sostine. Kartais statyti naujus meno centrus reikalauja pati kultūros programa – kitaip jai paprasčiausiai nebūtų kur vykti. Tačiau kai kuriuose miestuose šiam reikalui statomi laikini pastatai, pavyzdžiui, pasibaigus renginiams, Liuksemburgo centre stovėjęs muzikos renginių centras „Zeltstadt“ ir Lilyje išdygęs palapinių miestelis išnyko. Kita vertus, didelės kapitalinės investicijos daro ekonominį poveikį – sukuriama daug naujų darbo vietų. Labai svarbi ir architektūrinė šių investicijų vertė – daugelis renovuotų ar naujai suprojektuotų pastatų tampa architektūros paminklais: „Kunsthaus“ (arch. Peteris Cookas ir Colinas Fournier) ir Mūro upės sala (arch. Vito Acconci) Grace, „Casa da Musica“ Porte (arch. Remas Koolhaasas), „Concertgebouw“ Briugėje (arch. Paulas Robbrechtas ir Hilde Daem).

Naujoji infrastruktūra miestams turi didelę simbolinę vertę, pavyzdžiui, Tesalonikuose ji liudijo valdžios įsipareigojimą miestą paversti Balkanų kultūros centru. Šiuolaikinė architektūra Briugėje išreiškė miesto siekimą būti šiuolaikiškam. Tačiau kartais simbolinė pastatų vertė lemia priešingą rezultatą – jie gali tapti prastos vadybos ar perdėto išlaidavimo simboliais.

Kai kurie projektai buvo kontroversiški gyventojų požiūriu. Pavyzdžiui, Avinjone siūlyta šiuolaikiškai rekonstruoti istorinį Avinjono tiltą – dėl to kilo ginčai ir galiausiai projektas buvo atmestas referendumu. Vis dėlto ginčai gali būti ir pozityvus dalykas – jie patraukia visuomenės dėmesį ir aktualizuoja kultūros sostinės metus bei diskusijas apie patį miestą. Kita vertus, daugelis miestų, ruošdamiesi Europos kultūros sostinės metams, virto ištisinėmis statybų aikštelėmis, o tai trukdė transportui ir turizmui. Porte ir Stokholme remontai netgi tapo kliūtimi patekti į kultūros renginius pačiais sostinės metais. Kai kuriuose miestuose metams pasibaigus naujieji kultūros pastatai tapo problema, nes išsekus paramai reikėjo rasti lėšų jiems išlaikyti, užpildyti programomis ir darbuotojais. Išimtis – Bolonija, kur naujosioms institucijoms valdžia dvidešimčiai metų skyrė kapitalines investicijas ir kasmetinį finansavimą. Tačiau net kai netrūksta finansavimo kartais miesto publika paprasčiausiai yra per maža, kad užpildytų sales (taip atsitiko Tesalonikuose). Vis dėlto infrastruktūros atnaujinimas apskritai laikomas pozityviu dalyku ir šito atsisakiusių miestų atstovai apgailestauja dėl praleistos progos.

Apibendrindami tyrėjai teigia, kad pagrindinės su infrastruktūra susijusios problemos – per trumpas laikas, skirtas projektams įgyvendinti, ir per menkas finansavimas. Paprastai tarp sprendimo, kad miestas taps kultūros sostine, ir pačių sostinės metų yra per mažai laiko, todėl imama skubėti, prastėja kokybė ir didėja išlaidos. Manoma, kad kartais nebūtina užbaigti pastatus kultūros sostinės metams, išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai jie reikalingi programos renginiams. Infrastruktūros gerinimas visiškai priklauso nuo Europos kultūros sostinės tikslų – jei tai neatitinka tikslų, nėra būtina imtis kapitalinių projektų. Bet jei imamasi, reikia aiškiai įvertinti poreikius, numatyti realistiškus terminus, adekvačius išteklius ir galimybes vėliau išlaikyti pastatus.

Kad visi žinotų

Dažnai svarbiausi Europos kultūros sostinių tikslai būna susiję su komunikacija ir reklama, pavyzdžiui, „pagerinti tarptautinį miesto įvaizdį“, „išplėtoti turizmą“ ir „praplėsti kultūros auditoriją“. Todėl labai svarbu, kaip miestas informuoja apie renginius.

Pirmiausia reikia apibrėžti auditoriją – paprastai ji būna vietinė, ir tik du miestai išskyrė tarptautinę auditoriją kaip svarbiausią (Praha ir Bolonija). Tačiau ne visa vietinė auditorija vienodai svarbi: labiausiai siekiama patraukti nuomonių formuotojus ir kultūros profesionalus, paskui – politikus, jaunimą ir vaikus, o tik paskiausiai – pagyvenusius žmones, etnines mažumas ir neįgaliuosius. Tik keliems miestams pastaroji grupė buvo prioritetinė. Kai kurie miestai nurodė, kad tikslinė auditorija yra visi miesto gyventojai, o tai, tyrėjų nuomone, atskleidžia komunikacijos strategijų trūkumą.

Įvairūs spaudiniai (plakatai, brošiūros, katalogai) paprastai yra pagrindinis komunikavimo ir informavimo būdas. Helsinkis ir Stokholmas pasižymėjo tuo, kad išsiuntinėjo programas į kiekvienus namus mieste. Daugelis miestų skleidė programas bendradarbiaudami su laikraščiais. Europos kultūros sostinių organizatoriai taip pat kuria reklaminius klipus televizijai, radijui ir kinui.

Komunikacija ir pranešimai apie programas pasirodė besą sudėtingas dalykas – pati kultūros sostinės idėja yra ne visai aiški, be to, sunku suprantamai ir trumpai išdėstyti temas, todėl kai kurios sostinės ieškojo naujų strategijų. Pavyzdžiui, Briugė užsakė trumpą eilėraštį, kuriuo perteikė renginių struktūrą, o programos detales ir kalendorių pateikė kitoje spaudinio pusėje. Lilis kūrė įvairius pranešimo formatus – mėnesio programas, atskirų renginių lankstukus ir t.t. O Gracas pagamino apie 3000 įvairių rūšių reklaminės medžiagos.

Visi miestai sukuria specialų Europos kultūros sostinės logotipą, kurio dizainu paprastai siekiama atspindėti ir miestą, ir programą. Pavyzdžiui, Genujos logotipas „GeNova“ išreiškė miesto įvaizdžio atnaujinimą, kituose logotipuose naudojami vietiniai simboliai, pavyzdžiui, Salamankos logotipui panaudotas XV a. lubų tapybos universitete fragmentas. Kai kurie miestai labai agresyviai naudojo savo grafinę tapatybę – Graco logotipas atsirado ant vonios plytelių tuose namuose, kuriuose įrengti žadėtieji sanitariniai mazgai. Kai kurie miestai dabar jau apgailestauja, kad pasibaigus kultūros sostinės metams jie liovėsi naudoję logotipus – esą tai būtų padėję sukurti tęstinumą.

Dabar Europos kultūros sostinės programai reklamuoti ir informacijai skleisti labiausiai naudojamas internetas. Nuo 1995 m. beveik visos kultūros sostinės kuria specialų tinklalapį, po 1997 m. dauguma pradėjo naudoti elektroninį paštą ir informacinius biuletenius, taip pat – bilietų pirkimo internetu paslaugas. Smarkiausiai internetu naudojosi Helsinkis ir Gracas, kur buvo rengiamos el. diskusijos ir konferencijos, internetinės transliacijos ir SMS. Miestai fiksavo, kiek kartų buvo atidaryti jų tinklalapiai, pavyzdžiui, po Bolonijos puslapį dairėsi 16 488 984, Graco – 22 900 000 lankytojų.

Dauguma miestų sukuria specialių prekių, reklamuojančių programą ir kartu padidinančių Europos kultūros sostinės finansinius išteklius. Tai įprastas asortimentas – žiebtuvėliai, marškinėliai, kepurėlės, kanceliarinės prekės ir keramika. Bet buvo ir ne tokių įprastų variantų, pavyzdžiui, viena kompanija Tesalonikuose pasiūlė pagaminti laikrodį su firminiu ženklu ir elektroniniu bilietu į kai kuriuos renginius (bet taryba idėją atmetė). Bolonijoje buvo pagamintas Italijos vynų rinkinys, o kai kurių miestų (Stokholmo, Veimaro) dizaino studentai buvo paprašyti suprojektuoti specialius produktus, pavyzdžiui, Goethe’s pavidalo čiulptuką. „Bergeno doleris“ 2000 m. mieste buvo legalus banknotas. Tačiau iš tokių prekių gautas pelnas paprastai būna nedidelis – apie 80 000 eurų.

Daugelis kultūros sostinių mieste sukuria specialius informacijos centrus, o štai Kopenhagoje tokiu centru tapo laivas, kuriuo taip pat buvo galima paplaukioti po Baltijos jūros miestus. Trys miestai sukūrė „ambasadorių“ programas, panaudodami savanorius informacijai skleisti. Deja, metams pasibaigus, informacijos ir ambasadorių centrai buvo uždaryti, dėl ko dabar jau gailimasi. Bent trys miestai reklamavo programą per maistą: Salamanka sukūrė specialų regioninių patiekalų meniu, vienas Bergeno rėmėjas pagamino mėsos produktų seriją – po vieną produktą kiekvienai 2000 m. kultūros sostinei, o Briuselyje buvo pagaminti šokoladukai su kultūros sostinės logotipu.

Visos kultūros sostinės naudojosi spauda, kaip informacijos priemone, – organizavo spaudos konferencijas ir davė interviu, spaudos atstovams rengė specialius supažindinimo turnė. Kai kurios kultūros sostinės labiau stengėsi pelnyti pozityvius atsiliepimus spaudoje nei pirkti reklamą, nes taip reklamuotis pigiau. Nors miestai nepateikė sklaidos spaudoje įvertinimų, akivaizdu, kad kultūros sostinės paprastai sulaukia daug spaudos dėmesio. Tokie miestai kaip Portas, Gracas ir Kopenhaga buvo aprašyti dešimtyse tūkstančių straipsnių – ir kultūros sostinės metais, ir jiems dar besiruošiant. Kai kurių miestų spaudoje buvo daug ginčų ir diskusijų. Daugelio kultūros sostinių renginius nušvietė ir didžiausi tarptautiniai laikraščiai, žurnalai, radijo ir televizijos stotys. Kai kurie respondentai mano, kad tarptautinė nuomonė paprastai būna pozityvesnė už vietinę, o aštuonios Europos kultūros sostinės labai nerimavo dėl negatyvių spaudos atsiliepimų. Manoma, kad jų priežastis – ankstesnė nepopuliarių renginių patirtis, informacijos trūkumas pasirengimo stadijoje, organizavimo prieštaravimai ir skandalai, ginčai su kitomis institucijomis ir kontroversiški projektai.

Šiaip ar taip, informacijai kiekviename mieste išleidžiama nuo 1 iki 14 milijonų eurų (vidutiniškai 6 milijonai, bet čia neskaičiuojama, kiek prisidėjo privatūs rėmėjai). Įvairių miestų patirtis rodo, kad komunikacija ir informacija yra taip svarbu, jog rengiantis kultūros sostinės metams būtina jai skirti didesnį specialų biudžetą, daugiau laiko ir energijos tinkamai komunikavimo strategijai sukurti, garantuoti dialogą tarp programos kūrėjų ir reklamos skyriaus, tinkamai įvertinti su tuo susijusį darbo krūvį. Kadangi atsiliepimai spaudoje labai smarkiai veikia miesto įvaizdį (o tai yra daugelio miestų įvardijamas tikslas), tyrėjai rekomenduoja sukurti tarptautinę atsiliepimų spaudoje įvertinimo strategiją.

Parengė Agnė Narušytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:28:58 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba