SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-03-07 nr. 558

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Edmundas Gedgaudas
Kontrastai
8

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Smuiko ir violončelės dialogas
1
• Helmutas Šabasevičius
Didžioji "H" ir žydri bateliai
9
• Klasikinės gitaros klubas mini dešimtmetį7
• Filharmonija ieško našesnių veiklos modelių
• Festivalis, skirtas Fryderykui Chopinui
• Kelno festivalis "Forum neuer Musik"
• Papildymas1
• Debiutai "Don Žuane"2
• KONCERTAI

Dailė 
• Tapybos lo-Bynas3
• Tolstantys vaizdiniai1
• in memoriam
Petras Stauskas
• Kristina Stančienė
Devynios paslaptys
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI1

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Nacionalinis menotyros centras?
• "Frank Kruk" Klaipėdoje4
• "Debiutų zona"
• Dar vienas žvilgsnis į tango2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Suprasti kitą
 Skirmantas Valiulis
Kinas, mokęsis vaikščioti atatupstas
• Pono De Palma atostogos
• Danguje kalba prancūziškai4
• Žvilgsnio anatomija
• Marijono Giedrio jubiliejus1
• "Jaunystės Vilnius"
• Unikalūs kino kronikos kadrai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Meno galerija Kanadoje2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Kinas, mokęsis vaikščioti atatupstas

"Dogmos" filmų festivaliui pasibaigus

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Čečemokos prakeiksmas"

Perfrazuojant vieną pirmųjų klasikinio "Dogmos" filmo "Šventė" autoriaus Thomaso Vinterbergo filmų "Berniukas, kuris mokėjo vaikščioti atatupstas", galima sakyti, kad danų "Dogma" ne tik išmoko tokio meno, bet ir apkeliavo visą pasaulį. Neatsitiktinai ir Vilniuje greta klasikinių daniškų "Dogmos" filmų "Šventė", "Idiotai", "Paskutinė Mifunės daina" ir kiek naujesnių "Tikras žmogus", "Kiros meilės istorija" galėjome pirmąkart suartėti su "dogmiška" Amerika: "Suartėjant su angelais", "Kolorado prieglobstyje", "Čečemokos prakeiksmas", "Kamera", "Derva". "Dogma" abipus Atlanto! Tikra šventė, bet gal ir šventės pabaiga? "Dogmos" registracija baigta, o danų kaimynas suomis Aki Kaurismäki ją išvadino kino profanacija ar net cinizmu, nes jam pasirodė, kad "Dogma" apspjaudė visą kino šimtmetį. Naujasis XXI a. pradeda frontaliai apšaudyti praėjusįjį. Antai rusų kritikas S. Mancovas Larsą von Trierą išvadino "beviltiška archaika", kaip ir lėtuosius "užfiksuoto laiko" Andrejaus Tarkovskio filmus. Kaip yra iš tikrųjų?

Žiūrovai, ypač jaunieji, tebelaiko "Dogmą" gyva. Gerai parengto, apipavidalinto ir išreklamuoto festivalio atidaryme "Skalvijos" kino centre uodui nebuvo kur nosies įkišti. Vargu ar toks antplūdis paaiškintinas amerikiečių filmo "Suartėjant su angelais" europine premjera (filmo tema - vyrų protitucija) ir paties režisieriaus dalyvavimu. Matyt, daugiau lėmė tokių pat jaunų, kaip ir žiūrovai, rengėjų bei jų talkininkų šventas įsitikinimas, kad "Dogmos" įtaka pasaulio kinui prilygsta nebent garsiajai prancūzų Naujajai bangai, ir džiaugsmas, kad pavyko atsivežti iš užsienio beveik pusę užregistruotų "Dogmos" filmų.

"Dogmos" tėvas L. von Trieras rašė: "Mes nusprendėme daryti viską iš naujo ir neišvengiamai pakartojome tai, kas jau buvo anksčiau". Sugrįžtame bene į kino "genomą" - brolių Lumiere`ų laikus, kai kino kamera pirmą kartą buvo išnešta į gatvę. Prancūzų Naujosios bangos laikais filmuotojai užsidėjo ją ant peties ir mokėsi kalbinti žmones. "Dogmos" laikais kamera laksto kaip pasiutusi, kartais apsimesdama idiotu, kaip adversiškame, normalu-nenormalu vietomis sukeitusiame danų filme "Idiotai", tampa pagrindiniu herojumi, einančiu per rankas, amerikiečių "Kameroje" ar susitapatina su baisiai užsiėmusios šiuolaikinės moters žvilgsniu lietuviškame "Dogmos" pavyzdėlyje "Pagal scenarijų". Videokamera taip išplito, kad bet kurį mėgėjo ar mėgėjų būrelio filmą gali sprausti į "Dogmos" rėmus, kas ir buvo matoma plika akimi lietuviškoje penkiolikos filmų programoje. Toks "Dogmos" ribų išnykimas savaip dėsningas, jis lyg ir atitinka dokumentinio kino klasiko Dzigos Vertovo svajonę "užklupti" gyvenimą. Jo garsusis filmas vadinosi "Žmogus su kino kamera", o dabar pats žmogus virsta kamera, kaip Jurgos Pukenytės filme "Pagal scenarijų", kur vienturtė dukra trumpam sujaukia ramų, gerai sustyguotą gyvenimą. Negana to - ant kiekvieno kampo, prie kokios nors įstaigos ar parduotuvės įėjimo dabar tave pasitinka ir seka videokameros. Greitai būsime stebimi ir mobiliaisiais telefonais.

Iki šiol manėme, kad mus mato tik Dievo akis. Kartais ir patys griauname dogmas ir išsiviešiname. Ko gero, populiarūs provokuojantys TV realybės šou irgi yra "Dogmos" padarinys. Argi čia nesiekiama, pasak L. von Triero ir T. Vinterbergo, "išryškinti personažų ir filmavimo tiesą"? Žinoma, jeigu realybę atkuriame ne vien tam, kad išryškintume zoologinius instinktus. Lietuvoje L. von Triero "Idiotai" buvo reklamuojami kaip skandalingas kūrinys su pornografijos elementais. Ne menkiau akcentuoti ir "Šventės" ar "Paskutinės Mifunės dainos" seksualiniai šeimyninio gyvenimo užkaboriai ar net šeimos, kaip institucijos, irimas. Kas liko iš tų užmojų šiandien? Ogi klasikiniai "Dogmos" filmai, kurių neaplenkė nei patys danai, nei antiholivudiškai nusiteikę, gyvenimo nuotrupose besikapstantys provincijos amerikiečiai, nei su aplombu Vilniuje pristatinėjęs savo "Kaifą" šveicarų režisierius Martinas Rengelis.

iliustracija
"Tikras žmogus"

Apsivertė ne kinas, bet gyvenimas. Tai, dėl ko kaifuoja šveicaras - keturi jaunuoliai solidariai diržu pasmaugia į jų šutvę įsibrovusią lyg ir labai postmodernišką merginą, - jau seniai "Trumpame filme apie žudymą" signalizavo Krzysztofas Kieślowskis. Tokių smaugimų be jokios dostojevskiškos atgailos gali iki soties prisižiūrėti LNK laidoje "Pavojinga zona" ar TV4 tikrovės rekonstrukcijose "De facto". Patikinimas, kad šveicariškas filmas paremtas tikrais faktais, šiandien mažai ką bejaudina. Na, nebent būtų pažadėta karą Irake rodyti tiesiai per internetą. Verta prisiminti 6-ąjį "Skaistybės įžadų" (taip vadinasi ("Dogmos" manifestas) punktą: "Filme neturėtų būti paviršutiniško veiksmo (žudymai, ginklai etc)".

Vilniaus festivalis parodė ir tikruosius "Dogmos" privalumus: jausmų virpesiai ir be pistoletų atsiskleidžia amerikiečių ir lietuvių filmuose. Tiesa, lietuviški "dogmavimai" trumpi, it paukščio striksėjimas nuo šakelės ant šakelės - nuo vienos situacijos prie kitos. Gal todėl vientisiausias ir atrodė J. Pukenytės filmas, kad sukurtas lyg vienu atokvėpiu, tokia lietuviška "Šventė" be šiurpokų šeimos paslapčių viešų atodangų, bet pakankamai dramatiška, kad suvoktume, jog ir pas mus obuolys nuo obels toli nerieda. "Daniškiausias" savo šiurpuliais buvo Ramunės Čekuolytės filmas "Padvėsusi katė". Giedrės Žickytės "Misionierius" irgi kiek priminė danų "Idiotus" ar net F. Dostojevskio kunigaikštį Myškiną: geraširdis prašalaitis nei iš šio, nei iš to imasi padėti susipykusiai jaunai porelei. Tai greito veiksmo, bet kiek neišbaigtų scenų filmas, nufilmuotas, mano pasitenkinimui, Naujojoje Vilnioje ir iš jos išvykstančiame traukinyje. Į B. Polonskio filmą "Šventas šaldytuvas" žiūri kaip į dar vieną mūsiškio "Troleibusų miesto" parafrazę nuo socializmo laikų girdėta tema: "Kur jūsų bilietukas?" O Arūno Rutkaus filmą "Ar skaitei Hemingway?" sunkoka pavadinti kitaip, kaip ilgu filmu apie vištos žudymą.

"Dogma" linkusi moteriškėti (pirmąja lietuviškos "Dogmos" laureate tapo Oksana Buraja su "Mama", o dabar - net trys čia minėtos panelės). Amerikiečių kine šią tendenciją atitinka pirmoji dogmininkė Maya Berthoud, kartu su Rieku Schmidtu sukūrusi filmą "Čečemokos prakeiksmas", bei Andrew Gillis "Kolorado prieglobstyje". Premjerinis Michaelo Sorensono "Suartėjant su angelais" vis dėlto artimesnis tradiciniam amerikiečių kinui - nuo "Vidurnakčio kaubojaus" iki vis dar šiurpinančių Amoso Kolleko filmų iš Niujorko dugno. Filmo "Suartėjant su angelais" herojus Dilonas dedasi angelu - "Esu terapeutas, gydau žmonių negalias", - o yra biseksuali ir brangiai kainuojanti prostitutė. Tokia profesija! Dramatiš- kiausia šiaip jau ištęstų scenų filme: prisipažinti mylimai moteriai, kad esi toks, koks esi, negana to - ir ją pastūmėti už normalaus gyvenimo slenksčio. Bet kas yra normalu šiandieninėje visuomenėje? Ir amerikiečių kine šmėkšteli "Idiotų" šešėliai.

Kituose filmuose - švelnesnės, bet ne mažiau įkaitinamos gyvenimo dviprasmiškumo formos. Kompaktiškiausias ir įtempčiausias subtiliais pastebėjimais, tikslia fraze ar pauze buvo filmas iš Amerikos gilumos - "Kolorado prieglobstyje". Atrodo, kas čia tokio, kad Karen paklausia savo draugužį Polą, ar anksčiau jis turėjęs draugysčių ar meilių. Bet nuo to ir prasideda įtarinėjimai ir abejonės - ar būsiu vienintelė, ar rasiu saugų užutėkį? Herojė atsitraukia ir prašo laiko susivokti. Juolab kad rašo apsakymus ir nori vienatvės. Visi norime būti angelais, bet sunku jais būti, o ypač suvokti, kad kitas asmuo nėra tavo įsivaizduojamas, kad kiekvienas turi skaudžiai atsiveriančių praeities žaizdų. Gal čia ir yra pagrindinis nuolat kintančios "Dogmos" laimėjimas: sielos virpėjimas ankštame kameriniame grupės draugų pasaulyje? Veiksmas vyksta čia ir dabar", - teigia "Dogma". Tarp mūsų kalbant, - argi "Dogma" dingo be pėdsako?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
7:28:28 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba