SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-03-07 nr. 558

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Edmundas Gedgaudas
Kontrastai
8

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Smuiko ir violončelės dialogas
1
• Helmutas Šabasevičius
Didžioji "H" ir žydri bateliai
9
• Klasikinės gitaros klubas mini dešimtmetį7
• Filharmonija ieško našesnių veiklos modelių
• Festivalis, skirtas Fryderykui Chopinui
• Kelno festivalis "Forum neuer Musik"
• Papildymas1
• Debiutai "Don Žuane"2
• KONCERTAI

Dailė 
• Tapybos lo-Bynas3
• Tolstantys vaizdiniai1
• in memoriam
Petras Stauskas
• Kristina Stančienė
Devynios paslaptys
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI1

Teatras 
 Rasa Vasinauskaitė
Nacionalinis menotyros centras?
• "Frank Kruk" Klaipėdoje4
• "Debiutų zona"
• Dar vienas žvilgsnis į tango2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Suprasti kitą
• Skirmantas Valiulis
Kinas, mokęsis vaikščioti atatupstas
• Pono De Palma atostogos
• Danguje kalba prancūziškai4
• Žvilgsnio anatomija
• Marijono Giedrio jubiliejus1
• "Jaunystės Vilnius"
• Unikalūs kino kronikos kadrai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Meno galerija Kanadoje2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Teatras

Nacionalinis menotyros centras?

Atsakant į nepasitenkinimą lietuvių teatro istorijos leidiniais

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

Visai neseniai į rankas patekęs "Lietuvos aido" numeris (2003 m. vasario 8 d.) nustebino ir sudomino: su antrašte "teatrologija" spausdinamas Aleksandro Guobio straipsnis "Lietuvių teatro šaltiniai ir jų leidyba". Teatro istorikas svarsto apie vieną labiausiai mūsų teatrologijos "apleistų dirvonų" - lietuvių teatro šaltinius, kelia jų kaupimo, leidybos ir vertinimo problemas ir kaip pastarųjų sprendimą siūlo steigti naują mokslo centrą. Šis turėtų "aprėpti Lietuvos muziejų bei archyvų veiklą, suformuoti vieningą šaltinių komplektavimo ir panaudojimo modelį"; "tai iš tikrųjų būtų viešas tautinis darbas, kuriam vadovautų labai rimta institucija, aprėpianti visus teatro likimu suinteresuotus žmones."

Teatro likimu suinteresuoti žmonės turbūt iš karto įspėjo tokio straipsnio atsiradimo paskatas - jo autorius užsimena apie prie MA Istorijos instituto dar 1958 m. įkurtą Menotyros sektorių, kuris per 10 metų "tesugebėjo sukurpti" pirmą istorinį tomą "Lietuvių tarybinis teatras (1940-1956)", o kaip šio darbo pratęsimas minima ir "Lietuvių teatro istorija, Pirmoji knyga 1929-1935 m.", pasirodžiusi 2000-aisiais Menotyros skyriui veikiant prie Kultūros ir meno instituto. Būtent ši knyga A. Guobiui ir jo kolegoms kelia nerimą, provokuoja istorinių šaltinių kaupimo ir leidybos diskusiją, kurios svarbiausias argumentas autoriaus retoriškai išskirtas klausimu: "Gal ten dirbantys žmonės nesuvokia pagrindinio kultūros principo - tautiškumo kaip bendražmogiškos vertybės?".

Diskusija apie lietuvių teatro istorinių šaltinių kaupimą, tyrimą ir leidybą įmanoma ir net reikalinga. Galbūt ji net padėtų išspręsti kai kuriuos atskirų mokslo institucijų nesutarimus nepasidalijant veiklos ar tyrinėjimų sričių. Tačiau pradėti ją reikėtų ne nuo išankstinio nusistatymo prieš nuveiktus darbus, o nuo bandymo juos įvertinti kaip nuoseklių tyrinėjimo metodologijų, taip pat šių institucijų keliamų uždavinių įvairiapusę sklaidą.

A. Guobys, trumpai apžvelgdamas istorinių teatro šaltinių fondų kaupimo faktus ir asmenis, paviršutiniškai į viena suplaka muziejų, institutų ir sektorių, taip pat kritikų ar teatro istorikų ir teoretikų uždavinius. Juolab pavadindamas daugelį iki šiandien šia veikla užsiimančiųjų "nugrimzdusiais į sovietinio mąstymo gelmes", iki šiol falsifikuojančiais teatro istoriją ir aukštyn kojomis apverčiančiais praeities vertybes ir tikrovę. Kaip tik tuo pasižymi autoriaus pabrėžtinai Menotyros institutu vadinami dabartinis Kultūros, meno ir filosofijos instituto teatrologijos skyrius ir jo darbuotojų čia leidžiamos teatro istorijos knygos (apie antrają - "Lietuvių teatras 1935-1940", pasirodžiusią 2002 m., A. Guobys nė neužsimena). Akivaizdu, kad A. Guobį labiau domina personalijos nei šio skyriaus anksčiau ar dabar leidžiamos knygos. Todėl jo akiratin patenka "ideologiškai sujauktas" "Lietuvių tarybinis teatras (1940-1956)" (išleistas 1979 m.), tačiau užmirštamas "Lietuvių teatras 1918-1929" (1981), taip pat "Lietuvių tarybinis dramos teatras 1957-1970" (1987). Visos šios knygos, kad ir kokių netikslumų turėtų ar būtų ideologiškai cenzūruotos, vis dėlto yra dalis teatro istorijos, kokia ji buvo. Jų nekartojant ir buvo sumanytos (beje, laikantis ankstesniųjų struktūros) bei parengtos dar dvi knygos - "Lietuvių teatras 1929-1935" ir "Lietuvių teatras 1935-1940", rašoma "Lietuvių teatras 1970-1990". Jei gerbiamas A. Guobys būtų skaitęs antrąją knygą, būtų pastebėjęs ne tik jos "trūkumus", bet ir privalumus: nevalstybinių teatrų, veikusių 1929-1940 m., aprašus ir, svarbiausia, šiuo laiku profesionaliame teatre dirbusių dramos, operos ir baleto artistų žinyną. Toks žinynas yra pirmas bandymas į vieną vietą sukaupti duomenis apie scenos menininkus, išvengiant biografinių ar faktinių netikslumų, kokių galima aptikti ne viename ligšioliniame šaltinyje.

Kultūros, filosofijos ir meno instituto teatrologijos skyriaus darbuotojų užduotis nėra perrašinėti teatro istorijai ir kultūrai nusipelniusių autorių darbų. A. Guobys klysta, teigdamas, jog dvi Vytauto Maknio knygos "Lietuvių teatro raidos bruožai" (I - 1972, II - 1979), kuriose apžvelgiamos teatro ištakos nuo 1570 iki 1917 m., pirmieji Valstybės teatro veiklos dešimtmečiai bei nevalstybiniai teatrai, yra ignoruojami ar studentams nerekomenduojami skaityti, kaip ir šio autoriaus "Teatro dirvonuose" (1997), kur tas pats teatro istorijos tarpsnis pateikiamas skirtingu laiku rašytų straipsniu pavidalu. Nacionalinei kultūrai ir jos teatrinėms apraiškoms atstovaujančius veikalus ignoruoti neleistų sveikas protas. A. Guobio nepasitenkinimas greičiausiai inspiruotas nepritarimo tam tikrai tyrinėjimų metodologijai, kritiškam istorinių šaltinių vertinimui, įžvelgiant ir faktines klaidas, ir ideologines falsifikacijas (derėtų pabrėžti - ne vien sovietines, bet ir nacionalistines, tautines) bei vienpusiškas šių ideologijų išprovokuotas interpretacijas. Susitelkdami ties profesionalaus teatro meno kūrėjais, XX a. lietuvių teatro raida, kur neišvengiamai tenka akcentuoti režisūrinio teatro atsiradimą ir plėtrą, naujausių teatro istorijos tomų autoriai kartu siekia įvertinti lietuvių teatro kūrėjų užmojus ne vien nacionalinės, bet ir pasaulinės kultūros kontekste. Todėl čia dramos spektakliai restauruojami, režisierių, aktorių ir scenografų darbai analizuojami atsižvelgiant į vieno ar kito laiko režisūrinio teatro laimėjimus. O tai, kad atsiranda ir viena kitą keičia vis įdomesnės meninės, kūrybinės individualybės, nesvarbu, ar tai būtų aktoriai, ar režisieriai, ar dailininkai, ir įrodo lietuvių teatro raidos nenutrūkstamumą, jo formų perimamumą ir kaitą. Žinoma, ir šios raidos su jos trūkumais ir privalumais savitumą, kuriam įtakos turėjo ne vien profesionalaus, bet ir mėgėjiško ar ankstyvojo mūsų teatro apraiškos.

A. Guobio straipsnis labai primena dar 1988, 1992 m. V. Maknio rašytus ir į jo knygą "Teatro dirvonai" įdėtus tekstus. Pastarųjų patosas taip pat nukreiptas prieš tuos, apie "kuriuos mes kalbame kaip apie svetimus lietuvių kultūrai, užsienio auklėtinius, kurie ir nepanoro užpildyti nacionalinio pasiruošimo spragų". Daugiau nei stebėtina, kad panašūs kaltinimai pasigirsta 2003-aisiais, kai "užsienio auklėtiniai" yra paruošę nemažą būrį šiandien sėkmingai užsiimančių ne vien teatro istorija, bet ir kritika bei teorija jaunų žmonių, apie kurių straipsnius gerbiamas A. Guobys kalba kaip apie "nežmoniško pykčio ir neapykantos rašinius, sukurptus grubiu kompiliacijos principu, atspindinčius nebevaldomų instinktų prasiveržimą, išpuikimą ir dvasinę tuštybę", o jų spaudoje pasirodančios "recenzijos daugiausia yra užsakytos". Pagarbos vertas A. Guobys, tęsiantis savo mokytojo ir kolegos priesakus, tačiau dabar jo tikslas - ne iškelti opius teatro kultūros šaltinių kaupimo ir leidybos klausimus, o jais prisidengus neigti to paties tikslo siekiančius kitos(-ų) intitucijos(-ų) darbus. Neatsitiktinai autorius mini Vytauto Didžiojo universitetą, kur jauni teatrologijos daktarai ir magistrantai ruošiami pagal "teatrologijos pasaulinio mokymo programą" ir prie kurio (ar kuriame), jo nuomone, galėtų įsikurti "spinduliuojantis teatro pasiekimais, didele pagarba ir meile kuriančiajam" nacionalinis menotyros centras su "šaltiniais, pagal kuriuos būtų rašomos teatro istorijos". Tokia Nacionalinio menotyros centro idėja, kokią siūlo A. Guobys, labai primena nesenas batalijas dėl Nacionalinio dramos teatro, kuriame vos nebuvo uždrausta bet kokia kitokia - nenacionalinė - dramaturgija, teatro formų ir kalbos įvairovė, arba tai, kas neskatina "pagarbos žmogaus gyvybei, tėvynei ir Dievui". O atsižvelgus į visas pas mus jau esančias institucijas - ne tik Teatro, muzikos ir kino, bet ir regioninius muziejus, Mokslų akademijai priklausančius institutus, universitetų rankraštynus, taip pat archyvus, kuriuose sukaupta gausybė ir teatro istorijai priklausančios medžiagos, - tokio centro įkūrimas atrodo tiesiog utopiškas. Tiesa, A. Guobys kalba labiau apie šios medžiagos "valdymą" ir "naujausios lietuvių teatro istorijos parengimą ir leidybą" ... ir vien dėl to, kad "teatro tyrinėtojai nebūtų nuolat persekiojami". Tokiu tyrinėtoju, matyt, ir laiko save straipsnio autorius.

Viena neseniai pasirodžiusių jo knygų "Lietuvių teatro mokyklos (XX amžiaus pirmoji pusė)" (2001), įvertinant jos istoriškumo privalumus, vis dėlto kreipia lietuvių teatro raidos specifiką viena - tautinės ideologijos - linkme. Tokia A. Guobio nuostata prasismelkia ir ką tik Panevėžio dramos teatro išleistoje antologijoje, kur autorius vienpusiškai (progiškai!) adoruoja Juozo Miltinio palikimą ("Juozo Miltinio dramos teatras: istorija, mitai, dabartis"), o teatro raidos unikalumą sieja su nacionalinės savimonės ugdymu. Nacionalinis savitumas neabejotinai svarbus visoms mūsų gyvenimo ir kūrybos formoms, tačiau pastangos pakreipti teatrą, juolab teatro istoriją, atgal prie "lietuviškųjų vakarų" ištakų, prie romantinės heroikos dvasios, ko pastaruoju metu vis dažniau reikalauja teatrinių tradicijų puoselėtojai, šiandien atrodo neprotingai bergždžios. Šitaip vertindami lietuvių teatro istoriją išties turėtume ją perrašyti, užbraukdami visa, kas buvo sukurta ir kuo mūsų teatras didžiuojasi štai jau kelintas dešimtmetis.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
7:28:16 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba