SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-03-07 nr. 558

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Edmundas Gedgaudas
Kontrastai
8

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Smuiko ir violončelės dialogas
1
• Helmutas Šabasevičius
Didžioji "H" ir žydri bateliai
9
• Klasikinės gitaros klubas mini dešimtmetį7
• Filharmonija ieško našesnių veiklos modelių
• Festivalis, skirtas Fryderykui Chopinui
• Kelno festivalis "Forum neuer Musik"
• Papildymas1
• Debiutai "Don Žuane"2
• KONCERTAI

Dailė 
• Tapybos lo-Bynas3
• Tolstantys vaizdiniai1
 in memoriam
Petras Stauskas
• Kristina Stančienė
Devynios paslaptys
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI1

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Nacionalinis menotyros centras?
• "Frank Kruk" Klaipėdoje4
• "Debiutų zona"
• Dar vienas žvilgsnis į tango2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Suprasti kitą
• Skirmantas Valiulis
Kinas, mokęsis vaikščioti atatupstas
• Pono De Palma atostogos
• Danguje kalba prancūziškai4
• Žvilgsnio anatomija
• Marijono Giedrio jubiliejus1
• "Jaunystės Vilnius"
• Unikalūs kino kronikos kadrai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Meno galerija Kanadoje2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Petras Stauskas

1919-2003

in memoriam

[skaityti komentarus]

iliustracija

Vasario 28 d. po ilgos ir sunkios ligos mirė dailininkas, ilgametis M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Petras Stauskas.

Petras Stauskas, 1863 m. sukilimo dalyvių ainis, gimė 1919 birželio 20 d. Tolovkos kaime, Samaros gubernijoje, Rusijoje. Jo prosenelė Rožė Stauskaitė dalyvavo 1863 m. sukilime, todėl su šeima buvo ištremta. Ten stepėje atsirado trys lietuvių kaimai: Čiornaja Padina, Litovka ir Tolovka, kuriuose XX a. pradžioje lietuvybė buvo dar labai stipri. 1922 m. su šeima sugrįžo į Lietuvą, į tėvų žemę Jaskoniškėse, Zarasų apskrityje. Čia Dusetose lankė pradžios mokyklą, Antalieptėje - progimnaziją, o 1939 m. baigė Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnaziją, kurioje 1935-1939 m. turėjo puikų piešimo mokytoją Praną Simanavičių. Vėliau Kauno karo mokykloje mokėsi paskutinėje aspirantų laidoje (kartu su tapytoju Algirdu Petruliu). 1940 m. išlaikė egzaminus į Kauno dailės institutą Ąžuolų kalne. Karo mokyklai išsikėlus į Vilnių, perėjo mokytis į Dailės akademiją. Kadangi gerai piešė, buvo iš karto priimtas į antrą kursą. Deja, pradėtuosius dailės mokslus 1941 m. birželio 14 d. rytą nutraukė areštas ir tremtis. Iš pradžių pateko į Starobilską, o karui prasidėjus - už Uralo, į Gari rajono lagerius Sverdlovsko srityje. Ten žuvo daugybė Lietuvos inteligentų. Kartu su buvusiu Rokiškio gimnazijos direktoriumi M. Kvikliu jaunam studentui teko pjauti malkas. Tame pačiame lageryje kalėjo dar keli lietuvių dailininkai: Vytautas Bičiūnas, Petras Krivickas ir Adomas Smetona. Lageryje išbuvo dvejus metus. 1943 m. kovo 11 d. paleistas, kadangi pasirodė, jog išvežtas per klaidą. Po darbo armijoje Žemutiniame Tagile gaudė žuvį tankų gamintojams, kol buvo mobilizuotas į 16-ąją lietuviškąją diviziją Balachnoje. Vėliau perėjo visą Lietuvą iki Tauragės ir prie Katyčių ties Tilže buvo sužeistas. Su karo ligoninės sąstatu buvo nuvežtas Mandžiūrijon kariauti su japonais. Kariniu ešolanu pervažiavo visą Sibiro platybę pro Baikalą iki Vladivostoko. 1946 m. kaip antro kurso studentas buvo demobilizuotas ir tęsė dailės studijas Vilniuje, kur jam dėstė J. Vienožinskis, P. Aleksandravičius, A. Gudaitis, V. Drėma ir kt. 1950 m. baigė studijas, dirbo Kauno srities Meno skyriaus viršininku. 1951 m. kovo mėnesį paskirtas Kauno valstybinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriumi. Muziejui vadovavo iki 1988 m. kovo 15 d.

Nors muziejus, kaip ideologinė įstaiga, dirbo ypač griežtos kontrolės sąlygomis, Petrui Stauskui vadovaujant išliko viena svarbiausių Lietuvos kultūrinio ir ypač meninio paveldo saugyklų, kuri ne tik išsaugojo didžiąją dalį sukauptų turtų, bet dėl likimo paradoksų sugebėjo ir smarkiai padidinti savo rinkinius, paimdama saugoti tokius ryškius ir neabejotinus valstybingumo ženklus kaip Valstybės apdovanojimų rinkinį iš Prezidento kanceliarijos, visą Lietuvos ("Spindulio") pinigų kalyklos turtą, daugybę visuomeninių organizacijų vėliavų, aukščiausių sportinių apdovanojimų ir kitų brangiausių tautinių relikvijų. Per ilgus svetimos valdžios dešimtmečius visa tai pavyko išsaugoti tik prasmingo ir Lietuvai lojalaus muziejaus darbuotojų triūsu. Čia svarbi ir reikšminga ilgamečio direktoriaus Petro Stausko asmenybė. Jis buvo paskirtas į darbą būdamas 32-ejų, dar jaunesnis nei jo pirmtakas Paulius Galaunė. Patyręs dramatiško likimo smūgius, jis sugebėjo išlaikyti pagrindines ir brangiausias vaikystėje įskiepytas vertybes - Tėvynės meilę ir pagarbą tradicijoms. Sugebėjo ne tik rasti kalbą su vyresniais darbuotojais, bet pasisemti, sutvirtinti ir išlaikyti senąsias muziejaus tradicijas, jo kūrybingą dvasią. O mokytis buvo iš ko: jam teko vadovauti, o kartais ir globoti tokius darbuotojus kaip Valeriją Karužienę-Čiurlionytę, Ievą Aleksienę, Rimutę Jablonskytę-Rimantienę, Petrą Tarasenką, Eleną Barščiauskaitę, Aldoną Stravinskienę. Pats Paulius Galaunė irgi nebuvo nutolęs nuo savo kurtos įstaigos ir čia ruošė leidybai keletą liaudies meno albumų serijos knygų. Galbūt todėl jis nebijojo priimti į darbą ir buvusių tremtinių "sibiriokų", tarp jų ir dabartinės Gedimino ordininkės Kazimieros Kairiūkštytės-Galaunienės. Jos žodžiais tariant, "kas rašys muziejaus istoriją, archyve ras daug medžiagos, tiktai ten nebus atspindėta Petro Stausko asmenybė, jo būdas ir nuostatos. Paimkime tiktai vieną aplinkybę. Tuo sudėtingu laikotarpiu grįžo daug tremtinių ir politinių kalinių. Kai kurie glaudėsi muziejuje ir dirbo mėgiamą darbą. <...> Prof. T. Petkevičius, dailininkas P. Porutis, A. Nedzelskis Druskininkuose, skulptorius Bronius Petrauskas, Kazimieras Dausa, Jadvyga Naikauskaitė, Liuda Velaniškienė, Birutė Valušytė, Julija Radzevičiūtė... Tai tik dalis tų, kurie saugumui buvo labai nepageidautini. P. Stauskui reikėjo ginti ne tiktai žmones, bet ir jų idėjas, o tai buvo tautinio nusiteikimo žmonės ir jie kovojo už savo vertybes. Buvo ir labai rizikingų dalykų." (Jakelaitis, 1998, p. 91)

Trumpai įvardijant šio laikotarpio, kurio didžioji dalis praėjo vadovaujant Petrui Stauskui, reikšmę, reikia priminti, kad iš Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus išaugo didžiulis dailės muziejus, Kaune įsikūręs 8 pastatuose ir turintis sektorius Druskininkuose - Čiurlionių šeimos namus ir V.K. Jonyno galeriją. Per tą laiką buvo įkurta ir daugiau filialų, bet keletas jų (pvz., Vinco Grybo muziejus Jurbarke ir Kėdainių rotušės dailės ekspozicija), buvo perduoti savivaldybėms ir dabar aktyviai veikia propaguodami vietinę kultūrą. Kiti labai populiarūs muziejaus skyriai - pvz., Vitražo ir skulptūros galerija, kuri buvo įkurta Įgulos bažnyčioje, ir Pažaislio ansamblio skyrius buv. Šv. Kazimiero seserų vienuolyne, - valstybiniu Restitucijos aktu buvo grąžinti Romos katalikų bažnyčiai, o Kauno mečetė, ruošta Vaikų arba Rytų meno muziejui, - Kauno musulmonų bendruomenei.

Dailininkas Petras Stauskas niekada neapleido savo profesijos ir nuo 1952 m. aktyviai dalyvavo parodose, kuriose greitai išryškėjo kaip taiklus portretų meistras. Jo akvarelių "šviežumas" ir meistriškai įvaldyta įnoringa technika užtikrina jam vietą tarp geriausių Lietuvos akvarelistų. P. Stausko akvarelės tapybiškesnės ir laisvesnės už jo pirmtakų, jose mažiau dėmesio piešiniui, daugiau pagarbos teptuko ženklams, laisvam liejimui.

P. Stauskas 1963-1977 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, 1964, 1969, 1979, 1985 ir 1999 m. Kaune surengė individualias parodas. Jo dėka amžininkų kūryba tapo dažniau eksponuojama muziejaus erdvėje. Glaudus bendradarbiavimas su menininkais ir intensyvi parodinė veikla iki šiol yra ryškiausia muziejaus veiklos kryptis.

"Stauskas savo prigimtim tikras menininkas, jam buvo nelengvas administracinis darbas. Tai buvo be galo tolerantiškas vadovas savo darbuotojams. Jie turėjo laisvas rankas daryti ką tiktai sugebėjo ir ką galėjo. Žinoma, turint omenyje okupacijos meto sąlyga - ne viską galėjo, ko norėjo. Ir Stauskas taip pat." (Kazimiera Galaunienė, 1998)

Netekties valandą šviesiam lietuvių kultūros puoselėtojo, neeilinio savo epochos liudininko ir istorijos dalyvio atminimui nulenkiame galvas. Liūdime su jo šeima ir artimaisiais.

Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
7:28:06 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba