SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-02 nr. 775

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Kovos su buitimi būdai
18

Muzika 
• Violeta Tumasonienė
„Vox nova“: iš esmės naujas požiūris į balsą
4
• Goda Rupeikaitė
Nesenstanti Charlie Chaplino dvasia
1
• Gražina Daunoravičienė
Dvi „Gaidos“ premjeros
15
 Kamilė Rupeikaitė
Fátimos Mirandos teatras
2
• Danutė Petrauskaitė
Muzika, poetika ir politika
1
• KONCERTAI

Dailė 
• Raminta Bumbulytė
Vos atpažįstamos
• Bevyniojant skruzdžių siūlus6
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Hamleto eksperimentai
• Rasa Vasinauskaitė
Antrosios linijos pajungimas
1
• Vilmantas Juškėnas
Apie tolimas legendas ir likimų mūšius
3
• Naujas spektaklis – kalinių socializacijai
• Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“2
• „Pepė Ilgakojinė“9
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Paprasti pabaisos7
• Artėja jubiliejinė „Scanorama“
• Atvyksta poetas ir filmininkas Jonas Mekas
• „Skalvija“ kviečia į dokumentinių filmų premjeras
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Judith Lewonig
Reikia griaučius paversti kūnu
2

Anonsai 
• Tarptautinis šviesos festivalis Vilniuje
• Baskervilio šou

Muzika

Fátimos Mirandos teatras

„Gaidos“ festivalio koncertas

Kamilė Rupeikaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Fátima Miranda

Spalio 26-oji, penktadienis, „Domino“ teatras. Afišos kviečia į balso teatro projektą „prESSENCES“. Idėjų ir muzikos autorė bei atlikėja – Fátima Miranda (Ispanija). Režisūra – Fernando Renjifo, šviesų dizainas – Andreaso Greinerio, videomenas – Eugeni Bonet ir Mayte Ninou, kostiumai – „En Escena“ (Madridas).

Itin dėkinga šių metų „Gaidos“ festivalio paantraštė (Vox nova) leidžia pateisinti visas manipuliacijas žmogaus skleidžiamais garsais. Tarytum visokie jie pritinka, viskas įmanoma ir nieko nebelikę anapus tos garsinės ribos, kurią esame įpratę vadinti muzika. Spalio 26-osios renginys „Domino“ teatre buvo anonsuotas kaip balso teatras, tačiau F. Mirandos performanse vienodai svarbūs muzikinis, vizualinis ir dramos komponentai. Teatras išties buvo – tačiau ne vien balso, o visko – judesio, garso, šviesos–tamsos, mimikos. Dainavo ji ne tiek ir daug. Daugiau šnabždėjo, niūniavo, dejavo, dūsavo. Tai, ką regėjome ir girdėjome scenoje, galima apibūdinti kaip garsų poeziją, kalbamąją muziką arba tiesiog F. Mirandos teatrą.

Temperamentingoji ispanė su ypatingais aktoriniais sugebėjimais neabejotinai galėjo tapti teatro ar kino žvaigžde. Ji yra neįtikėtina komikė ir kartu tragikė. Užvaldančių mimikų dėka čia pat įkūnija kelių prieštaringų personažų – charakterių-simbolių dialogus, dinamiškai atveria ryškiausius kontrastus nuo vulgarumo iki ekstazės. Scenoje ši moteris kūrė „viską viename“, balansuodama tiesiog ant bedugnės krašto, ties išprotėjimo, žmogaus galių, baimių ir kompleksų apnuoginimo riba. Tomis „beprotybės akimirkomis“ išnykdavo F. Mirandos amžiaus suvokimas – ji atrodydavo ir kaip jauna mergina, ir kaip šimtametė šamanė ant anapusybės slenksčio, ir kaip subrendusi moteris pačiame jėgų žydėjime. Personažai daugiausia bauginamai komiški, kuriami pasitelkiant japonų tradicinio teatro elementus. Nesuprantamas tekstas paliko atvirą interpretavimo galimybę. Svarbūs pavieniai skiemenys, tarytum beprasmiai ir kartu įprasminti nepaprastai ryškiomis emocijomis.

Paprasti funkcionalūs daiktai (pavyzdžiui, metalinis dubuo ir ąsotis su vandeniu) tapo muzikos instrumentais, kurie tobulo įgarsinimo ir videoprojekcijos dėka (puiki F. Mirandos komanda!) išgavo neįtikėtinai įvairius ir subtilius atspalvius.

Pradžioje monotoniškai, asketiškai F. Miranda kūrė tolesniam vyksmui palankią atmosferą. (Ji mėgsta Azijos muzikinėms kultūroms būdingą ostinatinį instrumentų akompanimentą.) Skirtingi programos etiudai prasidėdavo (ir pasibaigdavo) visiškoje tamsoje, tarytum atverčiant naują dar neskaitytos ir visiškai nenutuokiamos istorijos lapą. Viena dramaturgiškai stipriausiai suręstų kompozicijų – daina ispaniškais motyvais, pasitelkiant įtaigiai ir subtiliai sudėliotą videofilmą, atveriantį karo vaizdus. Čia, skambant jos kraujyje pulsuojančiai melodikai ir ritmui, F. Miranda tikriausiai buvo pati savimi.

Turiu pripažinti, kad F. Mirandos aktorinis talentas, kūrybiškumas, išradingumas, drąsa mane sužavėjo (ir pašiurpino!) labiau nei jos balso galimybės ar vokalo technika. Be to, viso performanso metu nedavė ramybės viena mintis. F. Miranda, pasitelkdama senosioms kultūroms (mongolų, indų ir kt.) įgimtą muzikos paveldą, eksploatuoja jį kaip šou. Įvairioms kultūroms šventas sakralinis giedojimas F. Mirandos teatre tėra imitacija. Ji išmokta ir jai plojama kaip egzotikai. Jos pasirodyme atsispindinčios įvairių giedojimų tradicijos, išplėštos iš su tam tikrais ritualais neatsiejamo konteksto, tampa skirtingų kultūrų kratiniu, kuris mums, europiečiams, įdomus savo nenuspėjamumu. Kažin, ar F. Miranda taip pat sėkmingai rengia savo pasirodymus Rytų kraštuose? Susižavėjimas kitoniškumu, deja, dažnai gali būti paviršutiniškas – jau vien dėl to, kad tai atrodo slėpininga. Už skirtingų giedojimo tradicijų slypi tam tikra pasaulėvoka, religija, filosofija – ištisos jų sistemos, lengvai pažeidžiamos įsibraunant ir sujudinant viso statinio pamatus. Juk, anot Tibeto vienuolių, religija yra garsas, o giedojimas yra garbinimo forma. Tibetiečių giedojime tarp pagrindinių skiemenų įterpiami beprasmiai – tam, kad giedamas sakralinis tekstas būtų apsaugotas nuo prašalaičių ausų. O slaptų mantrų žodžiai tiesiog išniūniuojami ar visai praleidžiami. Tibeto vienuoliai save suvokia kaip įrankį, per kurį teka sakralusis garsas, o klausant F. Mirandos, potyris, ypač tuose epizoduose, kur ji pasitelkdavo neeuropietišką dainavimo/giedojimo manierą, buvo toks, tarsi ji tą garsą „darytų“. Vis dėlto sumanymas suausti skirtingų muzikinių-ritualinių kultūrų elementus į vieną audinį menine (o ir idėjine) prasme ganėtinai rizikingas, nors akivaizdu, kad F. Miranda nestokoja imituotojos talento.

Didžiausiu menininkės privalumu laikyčiau jos aktorinį savitumą, pačios asmenybės energetiškumą ir kūrybiškumą, sugebėjimą iš kasdienybę supančių garsų pasisemti įkvėpimo ir idėjų. Jos ekstravertiškumas ir įtaiga byloja nekompromisinį atsidavimą scenai, nepasiliekant nė menkiausio vidinio rezervo, nesilaikant jokio „aukso vidurio“. Ir akivaizdų tikėjimą tuo, ką ji daro.

 

Skaitytojų vertinimai


11424. wow :-) 2007-11-05 18:27
geras. dar nei vieno teksto apie muzika nebuvau perskaites iki galo. vaizdingas - viska pamaciau kaip kine. Kamile - mediumas.

13856. jo2008-04-24 14:47
mediumas tarp sudo ir mizalu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
7:27:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba