SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-02 nr. 775

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Kovos su buitimi būdai
18

Muzika 
• Violeta Tumasonienė
„Vox nova“: iš esmės naujas požiūris į balsą
4
• Goda Rupeikaitė
Nesenstanti Charlie Chaplino dvasia
1
• Gražina Daunoravičienė
Dvi „Gaidos“ premjeros
15
• Kamilė Rupeikaitė
Fátimos Mirandos teatras
2
• Danutė Petrauskaitė
Muzika, poetika ir politika
1
• KONCERTAI

Dailė 
• Raminta Bumbulytė
Vos atpažįstamos
• Bevyniojant skruzdžių siūlus6
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Daiva Šabasevičienė
Hamleto eksperimentai
• Rasa Vasinauskaitė
Antrosios linijos pajungimas
1
• Vilmantas Juškėnas
Apie tolimas legendas ir likimų mūšius
3
• Naujas spektaklis – kalinių socializacijai
• Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“2
• „Pepė Ilgakojinė“9
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Paprasti pabaisos7
• Artėja jubiliejinė „Scanorama“
• Atvyksta poetas ir filmininkas Jonas Mekas
• „Skalvija“ kviečia į dokumentinių filmų premjeras
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Judith Lewonig
Reikia griaučius paversti kūnu
2

Anonsai 
• Tarptautinis šviesos festivalis Vilniuje
• Baskervilio šou

Teatras

Hamleto eksperimentai

Vengriškos „Naujosios dramos akcijos“ patirtys

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„hamletas ws“
M. Erdely nuotr.

Árpádas Schillingas – vienas iš labiausiai laukiamų režisierių Lietuvoje. Ir ne vien dėl to, kad publika jį pažįsta iš „Baalo“, „Juodos šalies“, „Žuvėdros“ ar kitų spektaklių. Šis vengrų režisierius šiandien yra tarp didžiausių teatro eksperimentuotojų, jis kiekvieną kartą nustebina naujomis teatrinėmis paieškomis, naujais atradimais ir, svarbiausia, nauju santykiu su žiūrovais. Ieškodamas naujų teatro raiškos būdų jis daugiau kaip dešimtmetį kuria ne įprastų formų spektaklius, bet tyrinėja teatrą kaip tam tikrą meninės būties formą. Studijinis bendravimo būdas, siekiant tiesiogiai, čia ir dabar, įsiskverbti į žiūrovo mintis, būdingas visai Schillingo kūrybai. O „hamletas ws“, kuriuo finišavo šiųmetė „Naujosios dramos akcija“, yra pats gryniausias tokių paieškų pavyzdys. Tik ar Vilniuje jos pateisino kūrėjų lūkesčius?

Kažkas kliudė. Pirmiausia – švieslentėje rodomi titrai. Tekstas lyg ir nebuvo pernelyg gausus ir intensyvus, tačiau jį skaityti buvo būtina, o skaitymas neleido ramiai sekti ypatingos aktorių vaidybos. Pats spektaklis griežtas, „protingas“. Renkantis tarp aktoriaus ir teksto, norėjosi įvertinti režisieriaus „mokslinę“ bazę, bet tuomet pradėjo tolti susitapatinimo galimybė. Žiūrovų susitapatinimas su „hamleto“ personažais ir buvo didžiausia režisieriaus siekiamybė. Be to, jis stengėsi priartėti prie kiekvieno veikėjo atskirai, juos sukryžmindamas, vėl išskirdamas, taip leisdamas pasijusti daugialype būtybe, tuo nežinomuoju, kuriuo esame mes. Kiekvienas žmogus bando išsiaiškinti, „kas aš esu?“. Schillingas psichoanalitiniu teatro seansu šią paiešką pratęsia. Veikėjų grupę jis susiaurina iki trijų. Tik kartais tekstą duoda paskaityti vienam ar kitam sėdinčiajam salėje. Jam atskiri žmonės tampa nesvarbūs, svarbu, kur gali nuvesti mintis ir ar skirtingų veikėjų elgesys sutelpa į vieno žmogaus – šiuo atveju žiūrovo – galvą.

Viskas prasidėjo nuo paties Williamo Shakespeare’o. Režisierius mąsto apie autorių, kurio galvoje tilpo tokia galybė konfliktų, peripetijų, įvairių poelgių ir jų sprendimo galimybių. Hamleto tragedija ir yra ne atpažinimo, o nežinojimo, kaip jis turėtų pasielgti, tragedija. Garsieji Hamleto tekstai Schillingo spektaklyje nuskamba taip artimai, lyg iš tiesų juos sakytume mes. Spektaklyje atsisakyta vadovėlinio patoso, teatralizacijos, vingiuotų, aplinkinių kelių. Viskas prižeminta iki šiuolaikinio konflikto. Neigdamas nepriimtinas žmonių tarpusavio santykių normas, siekdamas teisingumo, kankinamas įvairių prieštaravimų, pats Hamletas pamina dorovės ir teisingumo principus. Jo tragedija tampa ieškančio žmogaus tragedija.

Schillingas, kaip niekad anksčiau, vos ne mediciniškai analizuoja situaciją, naudoja visas įmanomas priemones tam, kad lengviau būtų prasibraunama į žiūrovą, tam, kad įvyktų aktyvus dialogas. Išoriškai viskas lyg ir matyta: veikėjai su džinsais, su kasdieniais drabužiais. Jie veikia tarp mūsų: sėdi tarp mūsų, jiems paliktas nedidelis, poros kvadratinių metrų, plotelis, kuriame jie gali tik prasilenkti vienas su kitu ar trumpam susigrumti. Veikėjai mąsto taip intensyviai, jutimiškai artimas jų buvimas šalia žiūrovų taip įtraukia į veiksmą, kad žiūrovui šis mąstymo krūvis perduodamas su kaupu. Būtent žiūrovas tokiame teatre tampa Hamletu, Laertu, Ofelija ir kitais gyvenimo pasmerktais „juokdariais“. Mirtis tokiame „hamlete“ gali būti perskaityta įvairiai. Ir tai priklauso nuo kiekvieno individo.

Režisierius mums liepia net užsimerkti: siūlo lyg kine išvysti situacijos eigą, veikėjų dvikovą. Kiekvieno fantazija skirtinga. Svarbiausia – mokėti atsipalaiduoti, išmokti gyventi „nuo pradžios“, atsisakius visų kanonų ir taisyklių. Todėl Schillingui labai svarbi vaidinimo erdvė. Spektaklį „hamletas ws“ jis taikė būtent mokyklos erdvei. Jam buvo svarbu, kad suaugusieji, atėję į kadaise pažintą aplinką, ne tik lengviau grįžtų į praeitį, taip greičiau suvokdami dabarties tragizmą, bet ir taptų švaresni, vaikiškesni, nes tik tada sugebės priimti siūlomą teatrinį vyksmą. Susitapatinimo galimybė su įvairiais personažais įmanoma tik nuosekliai pažinus savąjį „aš“. Dar kartą atsidurti mokyklos suole – gana keistas jausmas. Šiuo atveju „Meno forte“ rodytas spektaklis tokios galimybės žiūrovams nesuteikė.

Kūnas, balsas ir tekstas. Ypatingos spektaklio akimirkos, kai aktoriai savo mintis ir veiksmus pratęsia dainuodami. Vieno ar kito personažo balsas užauginamas iki leitmotyvo, o pritarus kitiems balsams, trio dainavimas tarytum žaibu nutvieskia veiksmo logiką. Spektaklio audinys toks intensyvus, kad stebiesi jo išradingumu ir aktorinės atlikimo technikos kultūra. Nuo šio audinio sunku atskirti ir kompozitoriaus Ernõ Zoltáno Rubiko muziką. Lietuvoje nemažai režisierių norėtų tokio bendradarbiavimo su kompozitoriais, tačiau pastarieji linkę„prakišinėti“ savo melodijas, nesigilindami į spektaklio dramaturgiją. Dažnai kompozitorius giriamas vien už tai, kad sukūrė atmosferinę muziką, bet kad ji taptų svarbia personažo dalimi, kol kas girdėjome tik operų pastatymuose (ryškiausias pavyzdys – Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“).

Aktoriai Józsefas Gyabronka, Zsoltas Nagy’s ir Rolandas Rába atviri sudėtingiausiai improvizacijai. Pajutę žiūrovinę „pauzę“, jie gali veiksmą net nutraukti ar kreiptis į salėje sėdintį pažįstamą (o tokių buvo, nes per kelerius bendradarbiavimo metus kai kurie jau susibičiuliavo). Visi trys aktoriai labai skirtingi, tačiau jų dermė įstabi: šių aktorių virtuoziškumas ne tik supina skirtingų veikėjų tekstus, bet ir parengia žiūrovą netikėto atradimo galimybei. Kartais net agresyviai elgdamiesi aktoriai nenutolsta nuo poetinių ženklų. Koncepcija Schillingo teatre visada regima ir perskaitoma. Jo režisūrinis protas – aštrus ir greitas, sužadinantis jausmus. Šis brechtiškasis pradas Schillingo kūryboje ypač pastebimas. Žaidžiama labai lengvai, nors naudojami pavojingi sprogmenys. Abejingų nelieka. Instinktyvus scenų komponavimas sužadina instinktyvią reakciją į visą kūrinį. Žiūrovai dalyvauja spektaklyje todėl, kad aktoriai demonstruoja spektaklio kūrimo procesą, o intarpuose, tarytum sceninėse remarkose, nebijo išsakyti savo abejonių. Taip nuo personažo peršokama prie aktoriaus asmens, irgi atviro pažinimui. Reformuodamas XX a. susiformavusią teatro sampratą, Schillingas tarytum atverčia naują teatrinės kultūros puslapį.

* * *

Pernai vasarą trys lietuvių aktoriai – Rimantė Valiukaitė, Gytis Ivanauskas ir Dainius Gavenonis – dalyvavo teatro „Krétakör“ projekte „Astronomo sapnas, arba Susitikimai“. Apie šio projekto kūrimą vengrai atvežė dokumentinį filmą, kurį taip pat galėjome išvysti „Meno forte“. Nuo 1999 m. Schillingas kuria unikalius projektus įvairiems festivaliams netikėčiausiose erdvėse. Šio teatro reformatoriaus motto: „Būtina palikti teatro pastatus.“ Taip lengviau priartėti prie tikro teatro ištakų, jo prasmės ir tikslų. Netipiškoje aplinkoje žiūrovas atviriau priima jam siūlomas žaidimo taisykles, lengviau atpažįsta save. Tam tikros ekstremalios situacijos – daug dėkingesnės įvairiems susitikimams su personažais, savimi, netikėtais žiūrovais, kurie kartais gali net pasiūlyti pratęsti projektą savo namuose. Schillingo projektai, kurie vyko sovietų nusiaubtuose pastatuose, saloje Olandijoje ar tiesiog prie veikiančio geležinkelio, menine kalba užkabina pačias opiausias visuomenės problemas.

Mes regime automobilio partrenktą dviratininką, mašinoje užmigusį pusnuogį politiką; o kokie vulgarūs tekstai pasipila pažadinus jį iš girto miego! Ir kaip galiausiai apkaltinamas pats dviratininkas… Arba Europos Parlamento rinkimus imituojantis veiksmas. (Daugelis europiečių iki šiol nesupranta europarlamentarų rinkimo mechanizmo.) Sėdi rinkimų organizatorius vaidinantys aktoriai ant bėgių, kuriais važiuoja traukiniai į Europą, ir, pasistatę valdišką stalą, skaičiuoja rinkėjų balsus. Traukinys gerokai vėluoja. Pasirodę policininkai klausia, ką jie čia veikiantys. Aktoriams atsakius, kad tai teatras, pastarieji taria: „A, tada viskas aišku“, ir ramiai nuvažiuoja.

„Astronomo sapnas“ vyko viename Vengrijos kaimelyje, kuriame kasmet organizuojami festivaliai ir riogso didžiausios Vengrijoje kosmoso stebėjimo stoties griuvėsiai. Pasikvietęs tarptautinę komandą, praėjusią vasarą Schillingas čia sukūrė sau pačiam netikėtą savaitę trukusią meninę akciją. Gigantišką sovietinių laikų statinį menininkai pavertė hiperaktyvia erdve atpažinti ne vien praeitį, bet ir tyrinėti dabartį. Aktoriai tapo rudus chalatukus dėvinčiais „mokslininkais“. Rusų inžinierių prototipai atpažįstami iš šukuosenos ir kostiumų, juos režisierius šiek tiek ir suvengrina, priklijuodamas ilgus ūsus. Žiūrovus, kaimo žmones, lydi gidas, kadaise šioje stotyje dirbęs žmogus, prisimenantis kiekvieno mygtuko paskirtį. Aktoriai lyg barbarai mėgina juos spaudyti, o tas žmogus į viską žvelgia pagarbiai, nes tai buvo jo gyvenimo dalis. Gavenoniui net teko su juo pasikalbėti, atsakyti į klausimus. Svarbu išlaikyti ne vien bendravimo kultūrą, bet ir leisti žiūrovui atsidurti esamajame laike. Žiūrovas gali atsisakyti priimti teatrą, tačiau į jį pasižiūrėti ateina. Režisierius gerbia visus stebėtojus, net tuos, kurie neįperka bilieto.

Į Vilnių režisierius šį kartą atvyko kiek pavargęs, liūdnas, gal susimąstęs. „hamletu“ prasideda Schillingo pasiruošimas tarptautiniam projektui, kurį planuojama įgyvendinti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės ’09“ programoje.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
7:27:41 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba