SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-03-10 nr. 699

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Sceninio vaizdo meistras
11

Muzika 
• Savitu balsu2
• Skirmantas Valiulis
Smuiko fenomenas
2
• Vitališka smuiko muzika
• Ibsenui skirtas koncertas
• Padėka Mstislavui Rostropovičiui
• "Carmen dienoraščiai"1
• "Dezdemona" parodyta Rygoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Nauja mintis šaligatviui
1
• Rimvydas Kepežinskas "Fotogaraže"2
• Vilnius tampa Baltijos juvelyrikos sostine2
• Vitražo bei stiklo paroda "Stiklo žaidimai"3
• PARODOS

Literatūra 
• Vakarai

Teatras 
• Minimalistinis politinis šaržas – "Matas"2
 Rasa Vasinauskaitė
Išdalyta karalystė
1
• Šokio spektaklis "Lolita"
• "Lėlės" teatre – spektaklis apie gimtinę
• Oskarui Koršunovui – prizas už "Naująją teatro realybę"8
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Festivalio belaukiant1
• Tikrovės link
• Sušalusios tulpės
• Živilė Pipinytė
Užmušti Nasirą
1
• Dokumentinis filmas apie režisierių Raimondą Vabalą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Rūta Pileckaitė
Menas apsigyveno KUMU
• Tikėtis ir nesitikėti. Šiandien madingos bitutės3

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Išdalyta karalystė

Iš teatrologo užrašų

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytautas Paukštė (karalius Lyras)
V. Klimo nuotr.

Kuo toliau nuo sostinės, tuo daugiau teatro. Ne, ne teatro pastatų ar aikštelių, o vaidybos, vaizdavimo, įmantrumo. Tik išvažiavęs tai pamatai ir imi apgailestauti dėl gerokai pasikeitusio mūsų teatro peizažo. Jis nuteikia anaiptol ne viltingai: verkiant reikia renovuoti pastatus, verkiant reikia trupėms jaunų jėgų, gerų, rimtų spektaklių. Suprantu, kad teatrai gelbstisi kaip gali, kviečia naujus žmones, renkasi kuo įvairesnį repertuarą, rizikuoja. Ir – pasiduoda atsitiktinumo malonei, tikėdami, kad gal pasiseks. Net tiki, kad pasisekė, kai pirmieji premjeriniai vaidinimai rodomi pilnoje salėje, žiūrovams stojant ir plojant, atsidėkojant gėlėmis ir sveikinimais. Galbūt kurio nors kūrėjo širdyje tą akimirką sukirba abejonė, tačiau darbas padarytas, kelio atgal nėra...

Nenorėčiau teisti tų, kurie prisiima "gelbėtojų" vaidmenį – mūsų teatruose kartais spektaklį pradeda vienas, o užbaigia kitas režisierius. Nenorėčiau teisti ir tų, kurie keliauja iš spektaklio į spektaklį, iš miesto į miestą su savo minčių ir idėjų bagažu (kad ir kokiu kartais skurdžiu), nes jie irgi savotiškai teatrą gelbėja – atsiliepia, kai yra reikalingi. Matydamas teatrų repertuaruose besikartojančias pavardes, gali net patikėti, kad yra geidžiamiausių režisierių, scenografų, kostiumų dailininkų sąrašas – jie darbą atliks greitai, laiku ir nei teatro, nei trupės "neužkankins" ypatingais reikalavimais. Darbų gausa turbūt kalba apie menininko profesionalumą, sakyčiau, įdirbį, tačiau ir verčia suklusti – ar jiems patiems lieka laiko įsigilinti į medžiagą, įsiklausyti į savo pačių abejones, ieškoti geriausio varianto, būti pilnaverčiu spektaklio bendraautoriumi, o ne vien pildytoju? Nors – gyvenant greit gaminamų, greit vartojamų ir taip pat greit pasenstančių scenos "produktų" laiku, kai režisieriai ir scenografai tampa vien pildytojais, o aktoriai – vien atlikėjais, tai jau nestebina. Ir nebestebina, kad šiandien spektaklius, kuriuos norėtum matyti du, tris, keturis kartus, nes jie sustabdė, sukrėtė ar sugraudino, privertė kitaip pažvelgti į save ir pasaulį, suskaičiuotum ant vienos rankos pirštų. Neabejoju, kad tai puikiai supranta ir patys kūrėjai. Juolab aktoriai, ypač viduriniosios ir vyresniosios kartos, kuriems dabar kiekvienas naujas vaidmuo, sakytum, aukso vertės: po dešimčių anksčiau suvaidintų dabar kiekvienas – ir profesinių įgūdžių, ir patirties, ir net profesinės formos patikrinimas ir išbandymas.

Štai čia ir ateina į pagalbą klasikinė dramaturgija. Stebėtinai šiuolaikiška ir aktuali, pasiduodanti įvairiausioms sceninėms interpretacijoms ir transformacijoms, jei jai atrakinti randi savo raktą. Jei atsiduri trupėje, kurioje plika akimi matyti "jėgų" ir amžių, patirčių ir "formų" išsidėstymas, reikalingas suvaidinti, pavyzdžiui, "Karaliaus Lyro" tragediją. Sakau "tragediją", nes kad ir kokį šiuolaikišką pavidalą suteiktum Lyrui, be jo senatvės dramos spektaklis neįsivaizduojamas, o atimti iš aktoriaus galimybę apie savo patirtį prabilti Lyro lūpomis galėtų tik teatro naujokas. Tas, kurio dar nepasiekė "karalysčių" (teatrų, trupių, lyderiaujančiųjų ir atstumtųjų, valstybininkų ir nepriklausomųjų) dalybos, pasibaigiančios bent jau Shakespeare’o tragedijoje, pražūtingai abiem pusėms. Matant, girdint, jaučiant, kas vyksta aplinkui, nesunku "Karaliui Lyrui" suteikti žiauraus seno marazmatiko, kuris negalėdamas atsisveikinti su savo įpročiais terorizuoja dukteris, spalvų – taip pasielgė Valentinas Masalskis, pasirinkdamas vieną pjesės siūlų ir sukurdamas kondensuotą Lyro nuosmukio bei praregėjimo dramą. Nesunku paversti Lyrą pelningos bendrovės vadovu, kuris padalydamas savo turtą yra priverstas išsižadėti vardo, kilmės, gyvenimo, nes kautis su pasaulį apsėdusiais kaupimo, užvaldymo, užgrobimo demonais nebeturi jėgų, o pripažinus, kad šie demonai buvo apsėdę ir jį, belieka susinaikinti – tokį Lyrą vaidino prancūzų aktorius Michelis Piccoli. Galima sukurti naują pjesę – Lyro vaidmens laukimo pjesę, kur visas aktoriaus gyvenimas, vaidmenys, laimėjimai ir garbė tėra tuštybė, palyginti su šiuo nepakeliamu laukimu, vienam, senam ir išvytam, tarsi pačiam Lyrui – tokia pjese apdovanojo savo mylimą aktorių Bernhardą Minetti rašytojas ir dramaturgas Thomas Bernhardas. Ir galima koneveikti Shakespeare’ą už tai, kad būtent šioje jo tragedijoje dramaturgas nesujungė fabulos gijų, o tekstas tėra nesuvaldomas kliedesys, pagardintas nevykusiais Juokdario pokštais – šitaip "Karalių Lyrą" buvo užsipuolęs Levas Tolstojus, pats išgyvenęs tikriausią Lyro dramą. Aprėpti viso "Lyro" turbūt neįmanoma ir vargu ar reikia: laikas, trupė, jei teatras ar režisierius jį renkasi, pasiūlo savo sprendimo kelius, tačiau ir stabtelėti prie pjesės negali atsitiktinai. Jei tikėtume legendomis, "trukdyti" kūrėjams sugeba ne tik Shakespeare’o "Makbetas" – kažkada, įpusėjęs "Lyro" repeticijas, darbą nutraukė Eimuntas Nekrošius...

Dabar galima tik įsivaizduoti, kokį sprendimą būtų pasirinkęs Klaipėdos dramos teatre "Karalių Lyra" pradėjęs repetuoti Benas Šarka. Netradicinis režisierius, savo sceninį pasaulį dėliojantis iš pirmų po ranka pasitaikiusių daiktų ir tarsi pamišėlis įkvepiantis šiems daiktams naują gyvybę. Meninis Šarkos pamišimas, jo užsispyrimas, teatro, kaip rizikos zonos, supratimas kažkuo panašus į Lyro. Galbūt jis būtų kalbėjęs apie kitą Lyro patirtį, apie tik jam vienam priklausančios kūrybos karalystės dalybas, apie išdavystes ir praregėjimą, apie sudužusius lūkesčius ir kaltę. Galbūt... Bet "dalybos" jau įvyko, ir naująjį, tikrąjį šio teatro "Karalių Lyrą" režisavo Algirdas Latėnas. Irgi atlikęs savotišką teatro ir spektaklio gelbėtojo vaidmenį (išsaugojęs Mariaus Jacovskio anksčiau sumanytą scenovaizdį), juolab ketinęs statyti pjesę Kaliningrade, o su Klaipėdos dramos teatro trupe pažįstamas dar nuo legendinio "Jasono" laikų. Režisieriui šįkart talkino kompozitorius Faustas Latėnas, kostiumus kūrė Marija Benetytė, dainų interpretacija buvo patikėta Gintarui Grajauskui.

Naujasis "Karalius Lyras" išties užbraukia viską, kas apie jį žinota, kas įsivaizduota. Dar prieš spektaklį režisierius intrigavo: "Neva aukštuomenės, blizgučių spektaklyje bus. Bet tik tam, kad parodytume mūsų laikų iškrypimo laipsnį. Spektaklyje veikia ne tik šiuolaikinė visuomenė, bet ir kiti visuomenės sluoksniai ir klanai. Pirmoji spektaklio dalis trumpa, antroji – dar trumpesnė, spektaklis trunka 2 valandas su trupučiu, tačiau visuma išliks, akcentai nenukentės. Nesinorėjo amžių "išmušto", chrestomatinio Lyro. Kam būtų įdomu? Todėl tuo keliu mes nėjom. Norisi kalbėtis su šiuolaikiniu žiūrovu, bet spektaklį adresuojame pirmiausia jaunimui, jame skambės regio muzika..."

Ir pradėti reikėtų ne nuo Lyro, o būtent nuo dainų – Charkovo (Rusija) grupės "5nizza" zongų, kurie kartu su Grajausko autoriniais jų tekstų vertimais-kupletais tapo ir muzikiniu, ir žanriniu, ir prasminiu spektaklio kamertonu. Tragedija įgavo farso pavidalą – Shakespreare’o tekstas rungtyniauja su dainų tekstais, o sceninis veiksmas montuojamas tarsi gyva šių tekstų iliustracija. Ir, regis, iš dviejų tekstų lygmenų buvo galima įskelti tam tikrą "draminę" ugnį – rodomi ekrane kaip netiesioginis dainų vertimas (titrai), šie tekstai ne tik komentuoja, bet ir travestuoja veikėjų kalbą, sukurdami tarp to, kas vaidinama, ir to, kas kalbama, šimtmečių distanciją. Na o kokį laiką ir kokį tekstą pasirinkti atskaitos tašku – tikėti Lyro ir Juokdario išmintingais "kliedesiais" ar šiandienos išnirusio pasaulio "metaforiniais" komentarais, – galėjo priklausyti nuo mūsų pačių, žiūrovų. Pasirinkti būtų buvę nesunku, jei pirmas tai būtų padaręs režisierius – ne stabtelėjęs pusiaukelėje tarp išorinio dramos sušiuolaikinimo (šiuolaikiniai kostiumai, sutrumpintas tekstas, atsisakyta kai kurių veikėjų ir veiksmo linijų), o paprašęs Grajausko tiesiog perrašyti Shakespeare’o tekstą šiandienos kalba (užuot naudojęs Aleksio Churgino vertimą) ir, susitelkęs prie svarbiausių tragiškos(!) intrigos mazgų, "pastiprinęs" kritinę spektaklio gaidą dainomis. Kadangi taip neatsitiko, spektaklis primena nemokšišką dėlionę, kuri iš skirtingų skiautelių – vienas kitam prieštaraujančių vaidybos stilių, tekstų ir įvaizdžių – kurpia "Karaliaus Lyro" istoriją. Sakyčiau, siekia aprėpti visas įmanomas šios istorijos – tėvų ir vaikų santykių, valdžios troškimo, išdavysčių, meilės ir klastos linijas, išskyrus vieną – Lyro. Nes ne tik Lyro drama, bet ir paveikslas paskęsta tarp ritmiškai nesustyguotų, tačiau bandomų išsaugoti Lyro ir dukterų, dukterų ir jų vyrų santykių punktyrų, jų charakterių štrichų, montuojant viską su dainomis ir vertimais, kurie savo ruožtu iš tikrųjų ne praplečia interpretacijų ir suvokimo lauką, o tiesiog blaško dėmesį. Tad nors iš pirmo žvilgsnio scena kunkuliuoja nuo vaizdinės ir garsinės dinamikos, aktoriai – nuo tramdomų šekspyriškų aistrų, spektaklis primena savotišką mentalinio sutrikimo areną, kurioje susimaišo labiausiai stereotipiški Shakespeare’o pastatymų ir veikėjų įvaizdžiai, karaliauja kičinė estetika ir vaidybos klišės. Iš dalies galbūt toks ir buvo režisieriaus sumanymas – spektaklio pabaigoje tenka tik nuščiūti, kai jauniausioji Lyro duktė Kordelija atneša visiems veikėjams vaistų padėklą – visa, ką jie "suvaidino", tebuvo liguistos, dvasiškai sutrikusios sielos ar sąmonės metaforinis žaismas.

Tačiau kaip Lyras? Kaip jo bendražygis, tikrasis dramos komentuotojas ir antrininkas Juokdarys, kurio išplėtotas vaidmuo būtų pasakęs apie laiką ir išnirusią mūsų epochą daugiau nei Grajausko ir "5nizzos" tekstai? Gal be reikalo režisierius neatsakingai dar iki premjeros prasitarė, kad "juokdario tekstas pjesėje – archajiniai draiskaliukai, ir iš jų nulipdyti vaidmenį labai sunku. O dabar juokdarys scenoje pasirodo skambant dainai "Neatsimenu, kur gimiau", kas esu – vyras ar moteris, ir tai suteikia spalvą charakteriui."

Lyrą vaidina Vytautas Paukštė. Juokdarį – Valentina Leonavičiūtė. Baltu kostiumu, atpažįstama balta kasele, naiviomis vaikiškomis akimis Paukštės vaidinamas Lyras, žinoma, yra toli nuo įsivaizduojamo despoto ar herojiškai stotingo tragiško senolio. Tačiau šio aktoriaus kuriamas Lyras būtų turėjęs labai aiškią ir ne mažiau tragišką vaidmens liniją – lemtingai apsigavusio, naivaus ir patiklaus, atstumto ir paniekinto, išduoto ir apleisto tėvo istoriją. Ir kartu istoriją aktoriaus, kurį supa jo užauginti scenos kolegos, jo partneriai ir bendraminčiai, per jo paties gerumą atsidūrę kitoje barikadų pusėje ir jėga nustūmę į užmarštį. Tai, ką šiame spektaklyje vaidina Paukštė, įskaityti kol kas sunku, nes draminis lygmuo, kurį bando išsaugoti aktorius, nenutoldamas nuo Shakespeare’o, tiksliau, vaidindamas "tikrąjį", o ne šio spektaklio Lyrą, pernelyg slidus ir nepatvarus. Veiksmo punktyrai, fabulos šuoliai neleidžia aktoriui pateisinti nei Lyro įtūžio akimirkų, nei susitelkti kulminacinei "audros" scenai, nei pakilti iki skausmingo praregėjimo. Jis, tarsi suvaikėjęs ligonis, pasodintas į invalido vežimėlį, šypsosi prižiūrėtas ir ruošiamas maitinti – štai tiksliausias ir vienintelis įstrigęs Lyro štrichas, atsiradęs kažkaip stebuklingai, bet neišplėtotas, netapęs vaidmens leitmotyvu. Ir Juokdarys – pusiau vyras, pusiau moteris, be amžiaus ir kilmės, ciniškas palaidūnas, galėjęs "repuoti" savo tiesas. Dabar – ciniškas, atžagaris nepritapėlis, "gatvės vaikis", bastūnas, be tikslo stumiantis "sceninį laiką" kandžiomis replikomis ir beverčiais komentarais. Duodamas šį vaidmenį Leonavičiūtei režisierius neklydo – aktorė gali suvaidinti bet ką, išpildyti neįmanomiausią uždavinį, ir savo Juokdarį ji kuria iš judesių, eisenos, žvilgsnių – iš kiekvienos smulkmenėlės, iš to, ką mato vykstant scenoje aplinkui, tačiau matai, kad šįkart ir jai stinga bent menkiausios atsparos – kas šis Juokdarys Lyrui ir kas šiam Lyrui būtent šis Juokdarys?

Ne tik Latėnas, daugelis mūsų režisierių, statančių su savo trupe ir savo teatruose ar "gelbėjančių" kitus teatrus, kitas trupes nepamiršta pabrėžti, kad kuria spektaklį, "atsispirdami nuo gyvenimo sceninėje realybėje". Bet juk tas gyvenimas ir prasideda nuo sceninės realybės – nuo teatro, trupės ir konkrečių žmonių, kurie kiekvienas ateina vaidinti su savo patirtimi, savo ankstesnių vaidmenų likučiais, savo pasauliu ir net gyvenimo būdu. Reikia prisiversti šito nepastebėti. Nors – tai irgi Lyro pamoka: jam irgi tenka sumokėti už lengvabūdiškai išdalytą ir sugriautą karalystę.

 

Skaitytojų vertinimai


6744. ak2006-03-13 12:03
Bijau, kad B.Šarkos "žaidimų su pagaliukais" patirties neužtenka klasikinio teksto interpretacijai, darbui su trupe...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:26:57 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba