SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-03-10 nr. 699

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Sceninio vaizdo meistras
11

Muzika 
• Savitu balsu2
• Skirmantas Valiulis
Smuiko fenomenas
2
• Vitališka smuiko muzika
• Ibsenui skirtas koncertas
• Padėka Mstislavui Rostropovičiui
• "Carmen dienoraščiai"1
• "Dezdemona" parodyta Rygoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Nauja mintis šaligatviui
1
• Rimvydas Kepežinskas "Fotogaraže"2
• Vilnius tampa Baltijos juvelyrikos sostine2
• Vitražo bei stiklo paroda "Stiklo žaidimai"3
• PARODOS

Literatūra 
• Vakarai

Teatras 
• Minimalistinis politinis šaržas – "Matas"2
• Rasa Vasinauskaitė
Išdalyta karalystė
1
• Šokio spektaklis "Lolita"
• "Lėlės" teatre – spektaklis apie gimtinę
• Oskarui Koršunovui – prizas už "Naująją teatro realybę"8
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Festivalio belaukiant1
• Tikrovės link
• Sušalusios tulpės
• Živilė Pipinytė
Užmušti Nasirą
1
• Dokumentinis filmas apie režisierių Raimondą Vabalą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Rūta Pileckaitė
Menas apsigyveno KUMU
• Tikėtis ir nesitikėti. Šiandien madingos bitutės3

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Festivalio belaukiant

Pažintis su broliais Dardenne’ais

[skaityti komentarus]

iliustracija
Broliai Dardenne’ai

Lėtai į Lietuvą slenkantį pavasarį galbūt paspartins festivalis "Kino pavasaris ’06". Kovo 23 – balandžio 6 d. vyksiantis tarptautinis filmų festivalis žiūrovams pasiūlys daugiau nei 50 filmų iš viso pasaulio. Praėjusiais metais miesto bendruomenei nepavykus išsaugoti kino teatro "Lietuva", renginys perkeliamas į "Coca-Cola Plaza". "Nors keičiasi festivalio erdvė, stengsimės tęsti ir išlaikyti tas pačias tradicijas, ir parodyti Lietuvos žiūrovams geriausius filmus", – pasakojo festivalio direktorė Vida Ramaškienė. Festivalio žiūrovai neturėtų pajusti didelio kainų šuolio. "Laikysimės tos pačios kainų politikos ir sieksime, kad kuo daugiau žiūrovų galėtų pamatyti gerus filmus", – sakė V. Ramaškienė. Perkant bilietą į vieną filmą, jis kainuos 10 Lt, nusprendusiems įsigyti festivalio abonementą bilietai kainuos po 6 Lt.

2005-aisiais Kanų kino festivalyje "Auksinę palmės šakelę" laimėję broliai belgai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai pristato socialinę dramą "Vaikas", pasakojančią apie vagišiaus ir smulkaus nusikaltėlio pastangas tapti geru tėvu. Kitas "Kino pavasario" perliukas atkeliauja nuo Berlyno kino festivalio pjedestalo. Praėjusių metų Berlinalės laureatas – Pietų Afrikoje sukurta juosta "Karmen Kajelitsoje" – netikėta ir originali George’o Bizet operos "Karmen" interpretacija. Thomaso Clay’aus filmas "Didžioji Roberto Karmaiklo ekstazė" išprovokavo daugiausia diskusijų 2005-ųjų Kanų festivalyje ir sukėlė prieštaringų atsiliepimų bangą.

Festivalyje, besistengiančiame atspindėti aktualiausias ir svarbiausias visuomenei temas, planuojama parodyti ir garsaus argentiniečių režisieriaus Marcelo Pineyro psichologinę dramą "Gronholmo metodas". Filmas parodijuoja milžiniško populiarumo sulaukiančius realybės šou ir atskleidžia tokiuose projektuose dalyvaujančių žmonių charakterius. Nekantriai laukiama mongolų režisierės Byambasuren Davaa filmo "Geltonojo šuns uola": 2004-aisiais "Kino pavasaryje" rodyta režisierės juosta "Sakmė apie raudantį kupranugarį" pelnė didelių Lietuvos žiūrovų simpatijų.

Planuojama parodyti ir austrų dokumentininko Michaelio Glawoggerio filmą "Dirbančio žmogaus mirtis". Režisierius apkeliavo Ukrainą, Indoneziją, Nigeriją, Pakistaną ir Kiniją, kad užfiksuotų paprastus žmones, kurie dirba sunkius ir pavojingus darbus. Šis filmas kartu su Arūno Matelio juosta "Prieš parskrendant į Žemę" pernai buvo nominuotas geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimui.

Dauguma "Kino pavasario" filmų jau sulaukė tarptautinio atgarsio. Tuos, kurių negalima praleisti už jokius pinigus, pristatysime kitame "7MD" numeryje, šiame – trumpai apie Lietuvoje iki šiol nelabai žinomus kūrėjus – belgus brolius Dardenne’us.

Savo herojų advokatai

Broliai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai – Europos kino fenomenas. Pastaraisiais metais jie dukart buvo apdovanoti aukščiausiu Kanų kino festivalio apdovanojimu – "Auksine palmės šakele": 1999 m. už filmą "Rozeta", 2005-aisiais – už "Vaiką", nors mažo biudžeto, kamerinis brolių kinas, regis, visiškai nepritaikytas festivalių skoniui. Tačiau belgų kūrėjai nuosekliai eina savo keliu, sugebėdami atsispirti ir komercijos, ir mados pagundoms.

Jeanas-Pierre’as (g. 1951) ir Lucas (g. 1954) savo meninę karjerą pradėjo teatro scenoje, kur jaunesnysis buvo režisierius, o vyresnysis – aktorius. Vėliau buvo televizija, dar vėliau jie įkūrė nuosavą studiją "Les Films du Fleuve", kuri pirmiausia išgarsėjo dokumentiniais filmais, nes ir broliai iš pradžių daugiau dėmesio skyrė dokumentiniam kinui. Iš čia ir jų vaidybinių filmų realistinė poetika, paradokumentinis pasakojimo stilius, kurie neatsiejami nuo savito Dardenne’ų lyrizmo ir gyvenimo prasmės apmąstymų. Jų vaidybinių filmų "Pažadas" (vienintelis Dardenne’ų filmas, oficialiai rodytas Lietuvoje per LTV), "Rozeta", "Sūnus", "Vaikas" herojai yra paprasti žmonės, atsidūrę kraštutinėse, iš esmės jų gyvenimą keičiančiose situacijose.

Kaip dalijatės darbą rašydami scenarijų ir vėliau, jau filmavimo aikštelėje?

Jean-Pierre Dardenne: Mums reikia daug laiko pasiruošti filmui. Ilgai kalbamės. Pavyzdžiui, rengdamiesi "Vaikui" ilgai svarstėme įvairias sąsiuviniuose ne vienerius metus užrašinėtas istorijas. Tačiau nebuvome įsitikinę, kad jos tinka, ir galiausiai nusprendėme, jog bus geriau, jei jos ir toliau liks popieriuje. Kalbėdamiesi mes dažnai grįždavome prie vaizdo, kurį matėme kurdami ankstesnį filmą – ne kartą pro mus praėjo mergina, kuri visada stūmė priešais save vežimėlį su vaiku. Į tą veiksmą jį sugebėdavo įdėti tiek užsispyrimo, bemaž net žiaurumo, tarsi vairuotų lenktyninį automobilį. Atrodė, kad ji nori atsikratyti to vežimėlio su vaiku. O Lucas sugalvojo, kad vežimėlis tuščias: gal mergina vaikštinėja su vežimėliu, nes nori suteikti sau tam tikrą vaidmenį, tam tikrą reikšmę. Vieną dieną pasižiūrėjome į vežimėlio vidų ir paaiškėjo, kad ten miega vaikas…

Luc Dardenne: Mergina visada vaikštinėjo su vežimėliu viena, niekad nepastebėjome, kad ją kas nors būtų lydėjęs. Ji tapo mūsų įkyria idėja. Tada nusprendėme papasakoti jos istoriją. Buvo vežimėlis, buvo motina, bent jau mums atrodė, kad ji – vaiko motina, nors ji buvo labai jauna – kokių 16–17 metų. Pradėjome svarstyti, ko ji ieško, stumdydama tą vežimėlį, ir nusprendėme, kad ji ieško vaiko tėvo. Štai taip, aplinkiniais keliais, ieškodami to nesančio žmogaus, pavertėme jį pagrindiniu personažu.

iliustracija
"Vaikas"

J.-P. D.: Paklausėme savęs, ką dabar reiškia turėti vaiką? Ką daryti su vaiku, kuris atsiranda, bet nėra daiktas, ir kuris susieja mus paslaptingu motinystės arba tėvystės ryšiu, rišančiu kaip niekas kitas pasaulyje. Kaip tai šiandien gali pasirodyti vaikinui, kuris, be abejo, pats yra vaikas ir kuris nėra prie nieko prisirišęs. Vaikinas filme ima daiktus ir juos išmeta, jo nuolatinė būsena – gyventi šia akimirka. Iš tikrųjų jis neturi jokio svorio centro. Nelabai išmano, kas jis ir kodėl yra.

Kurdami filmą visada leidžiate sau keisti scenarijų. Ar, panašiai kaip kad Robert’as Bressonas, filmuodami stengiatės užfiksuoti tiesą? Ką darote, kad jos pasiektumėt?

J.-P. D.: Tiesą, bet kokią? Bandome pasiekti, kad aktoriai nesistengtų išreikšti savo trokštamų savybių. Šiek tiek remiamės tuo, kad kamera yra negailestinga, ir jei tik aktorius užsinorės išreikšti kažką, kamera tai pamatys, tad ir mes pamatysime, vadinasi, nieko nepavyks. Todėl filmavimo aikštelėje stengiamės kartoti išmoktus judesius. Jokios vaidybos. Svarbu nustatyti, kaip aktorius turi judėti, kad kamera galėtų stebėti ne kažkokias jo savybes, bet tik elgesį. Tuo momentu kamera jau nebeseka personažo savybių, kurį aktorius norėjo atskleisti vaidindamas. "Vaike" kartu su Jeremie ir Deborah mums labai greitai pavyko pasiekti šį elgesio būdą, išvengiantį aktoriaus ekspresijos bandymų. Bet juk daugybė kūrėjų dirba taip pat kaip mes, čia nėra nieko ypatinga.

Garsėjate tuo, kad darote daug dublių. Filmavimo periodas jums – tik eksperimentų laukas?

L. D.: Kartais vieną kadrą filmuojame dvidešimt, trisdešimt kartų, o paskui paaiškėja, kad filme bus antrasis arba net pirmasis dublis. Priešingai nei būtų galima pamanyti, ne tie pirmieji yra patys vertingiausi, netikėčiausi ar gyviausi. Kai daug kartų kartojame kadrą, ateina akimirka, kai visi atsipalaiduoja. Matyt, būtent tą akimirką ir gali atsitikti kas nors gera.

J.-P. D.: Reikia išvarginti aktorių. Kai jis pavargęs, kai diena eina į pabaigą ir nebelieka daug laiko dirbti, dažniausiai ir ateina tai, ko ieškojome. Pavyzdžiui, kaip Sonia pakyla vienoje "Vaiko" scenų. Reikėjo šiek tiek laiko ir tam tikros akimirkos aštuonioliktame dublyje. Jei ji nebūtų tokia pavargusi, manau, nebūtų sugebėjusi taip tiksliai visko padaryti.

Filme yra gaudynių scena. Ar tai reiškia, kad keičiasi jūsų kinas ir jūs patys?

L. D.: Taip, mes suaugome. O jeigu rimtai, ši scena buvo scenarijuje. Bet į filmavimo aikštelę mes neateiname su apgalvota filmo visumos vizija. Daug mėnesių iki filmavimo pradžios mes su broliu vykstame į vietas, kuriose žadame filmuoti. Bandome viską filmuoti su maža skaitmenine kamera. Niekad iš anksto nežinome (taip buvo ir dabar), kas iš to gali gautis. Apsilankėme daugybėje vietų ir parengėme kelias versijas. Būna ir taip, kad filmavimo išvakarėse sakome sau: "Klausyk, o gal verta padaryti tai, apie ką kalbėjome iš pat pradžių?" Scenos, kurią matome filme, iš pat pradžių taip pat buvome atsisakę.

Kas jus nuolat skatina susitikinėti su marginalais?

J.P. D.: Mūsų vakarietiškose visuomenėse 15 procentų žmonių gyvena "užribyje", už gamybos, vartojimo. Būtent tie žmonės mus domina. Manau, kad jie labiau nei kiti apibūdina tai, kas dabar vyksta. Svarbiausia neprislėgti jų skurdo našta, nepaversti jų aukomis. Tai – gyvybės kupini žmonės, kurie norėtų ką nors nuveikti, pajudėti, kurie yra laisvi, net jei daro tokias siaubingas kiaulystes… Kalbu apie tuos, kuriuos matome "Vaike". Žinoma, mėgstu žiūrėti filmus, kurių herojai gyvena gerai ir pasiturimai, tačiau pats kažkaip neturiu jokio noro tokius kurti… Net nežinau, kodėl mus taip domina marginalai. Mums labai patinka juos filmuoti, ir viskas. Mylime ir nesvarstome, kodėl. Manau, kad jie atskleidžia daugiau tiesos apie šių dienų pasaulį, nei tie, kurie nieko nemato.

Kam kuriate savo filmus? Į jūsų herojus panašūs žmonės tikrai jų nepamatys.

J.-P. D.: Filmo herojus neturi būti panašus į žiūrovą. Žudikai nebūtinai privalo žiūrėti filmus apie žudikus. Savo filmus skiriame plačiai publikai, bet dažnai atsitinka, kad auklėjimo įstaigose, mokyklose ar kalėjimuose mokytojai juos žiūri ir aptarinėja kartu su savo auklėtiniais.

Uždaviau šį klausimą, nes jūs šiek tiek esate savo herojų advokatai.

L. D.: Ne, mes paprasčiausiai juos mylime. Nieko nenorime įrodinėti.

Blogai pasakiau. Susidaro įspūdis, kad jūs kalbate tų žmonių vardu, nes jie patys nesugeba pasakyti.

L. D.: Taip gal yra kalbant apie Rozetą, nes ji egzistuoja už visuomenės ribų ir nori į ją patekti. Mes, esantys tos visuomenės centre, nenorime priimti tokių žmonių kaip ji. Tačiau pagrindiniu filmo herojumi padaryti marginalą, atsidūrusį už sociumo ribų, pastatyti jį visuomenės ir dėmesio centre, iš tikrųjų reiškia jį ginti.

Kas jums yra kinas, kokia yra šios profesijos prasmė?

J.-P. D.: Ji leidžia mums ilgai kartu kalbėtis, kartu dirbti. Man atrodo, kad aš visąlaik žaidžiu, kad tai nėra rimtas užsiėmimas, kad nesu visai suaugęs. Ir man tai patinka. Gal mano brolis jaučia visai ką kita.

L. D.: Tai – tam tikra komunikavimo forma, pasikeitimas mintimis su žiūrovais, su visuomene, rodymas, kaip mes suvokiame tam tikrus dalykus, kaip matome pasaulį. Akivaizdu, kad mums to reikia, jei tiek metų kuriame filmus.

Parengta pagal Olivier Bombarda, Magdos Sendeckos ir Iwonos Cegielkownos pokalbius

 

Skaitytojų vertinimai


6745. COCACOLA DEMAGOGIJA2006-03-13 12:53
Coca-Cola-Cinemas tipo mastymas piktybishkai bando sumenkinti pilieciu kovojusiu del vieshos erdves pastangas teigdama "miesto bendruomenei nepavykus išsaugoti kino teatro "Lietuva"! Miesto bendruomene pareishke protesta, o "nepavyko ishsaugoti" reiketu adresuoti SAVIVALDYBEI, Kulturos Ministerijai, Vyriausybei, KURIE PATYS IR PRICHVATIZAVO LIETUVA(tame tarpe ir kitus 15 Vilniaus kinoteatru). Aishku, teorinimae lygmenyje galima svarstyti, kad JIE (ministerija, savivaldybe, vyriausybe) irgi yra MUSU bedruomenes dalis. BET AR TIKRAI tai imanoma, turint galvoje, kad ir DVEIJU LIETUVU teorija, gyvennaciu pagal skirtingus istatymus, skirtingose (saugomose) teritorijose. Todel teiginys, kad "bendruomene neishsaugojo" , tai tas pats kaip sakyti, "lietuviai patys kalti kad juos ishveze i sibira", arba "zalieji kalti, kad neishsaugojo mishku ir parku nuo ishnaikinimo ir nelegaliu statybu", arba jeigu norite "7 Meno Dienu redakcija yra kalta, kad negavo finansavimo ir ju laikrastis nusibaige".

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:26:43 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba