SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-10 nr. 818

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Michelkevičė
Skausmingas kuravimas
23

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Atmetęs banalybę ir lengvas emocijas
• Goda Rupeikaitė
Koncertinio sezono pradžia
• Živilė Ramoškaitė
Atgijusi meno šventovė
• Laura Kaščiukaitė
Ar priprasime prie kitokių?
• Rasa Vilimaitė
Pritrenkiantis pragaro sielų teatras
6
• Edmundas Gedgaudas
Tartum iš sapno
4
• KONCERTAI

Dailė 
• Eglė Mikalajūnaitė
Panyrant į sistemą
 Neringa Černiauskaitė
Užčiaupti vaizdai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Miestas didvyris gyvena teatru
• TEATRAI

Kinas 
• Rusų kino naujienos ir ne tik
• Galiu tik padėti filmui atsirasti1
• Tapatybės, traukiniai ir muzika
• Kuklus totalitarizmo žavesys
• Pamąstymai apie kiną ir jo žiūrovus1
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Ar išliks demokratija?1

Anonsai 
• Klaipėdos dramos teatras Vilniuje
• Koncertų ciklas „Jaunosios kartos interpretacijos“

Bibliografija 
• GROŽINĖ LITERATŪRA. LITERATŪROS MOKSLAS

Dailė

Užčiaupti vaizdai

Akvilės Anglickaitės fotografijų paroda galerijoje „Kairė–dešinė“

Neringa Černiauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš ciklo „Serija". 2008 m.
Akvilė Anglickaitė

Akvilė Anglickaitė vėl mus priverčia galvoti apie represuotą kasdienybę. Ankstesnėje serijoje „Namai“ tai reiškėsi nuožmia monotonija ir į neviltį varančiais pasikartojančiais architektūriniais ritmais, naujojoje „Serijoje“ individualią išraišką užgniaužia storas dažų sluoksnis. Užgniaužia, bet nesunaikina. Voleliais, teptukais ar kitais įrankiais uždažyti grafitai išsiskleidžia naujomis formomis, hierogilfų išklotinėmis, sukurdami subtilius abstrakčiosios tapybos paveikslus. Tiek savo forma, tiek įkvėpimo šaltiniu jie artimi katalonų menininko Antonio Tapiéso drobėms, kuriose jis įamžindavo Barselonos senamiesčio namų sienų paviršius su visais jų sluoksniais, istorijomis, ženklais.

Tačiau Anglickaitės „Seriją“ nuo minėtojo menininko skiria esminis dalykas – plokštumas. Jis būdingas „dizaineriškiems“ tapytojams, potėpį iškeičiantiems į dažymą. Galbūt todėl šios fotografijos geriau atrodo plakato (kaip šiuo metu Šiuolaikinio meno centre veikiančioje Julijos Fominos ir Valentino Klimašausko kuruotoje parodoje „Kai vaizdas tampa pokalbiu“, kur galima parsinešti vieno iš „Serijos“ kūrinių reprodukciją), knygos ar kitokio formato pavidalu, bet ne fotografijose. Fotografuojamos sienos plokštumas užkerta kelią gilesniam, ilgesniam žvilgsniui. Tada visą „Seriją“ norisi apibrėžti vienu žodžiu „gražu“ ir nesigilinti į spaudos pranešime išsamiai apibūdintas idėjas.

Vis dėlto ši „Serija“, kaip ir „Namai“, nori nenori priverčia galvoti apie muziką. Elektroninę muziką, struktūruotą didmiesčio muziką. Ne veltui paroda papildyta V. Jurgučio muzikine kompozicija „Serija“. Užsidėjęs ausines ir stebintis Anglickatės užfiksuotus nepageidaujamus maišto ženklus, žiūrovas tarsi panardinamas į tą pačią būseną kaip autorės, (galbūt) su ausinuku klaidžiojančios Niujorko gatvėmis ir vieną po kito įamžinančios naujus „sieninės tapybos“ šedevrus.

Pirmas įspūdis, kad menininkės žvilgsnis tiek „Namų“, tiek „Serijos“ cikluose yra šaltas, chirurginis, vis labiau blėsta. Atvirkščiai, ima atrodyti, kad tai vienišo žmogaus žvilgsnis didžiuliame mieste. Svetimo, anonimo žvilgsnis į miestą, kuris atsukęs jam nugarą, uždaras ir neprijaukinamas. O žaidimas subtilybėmis vaizde vis labiau priverčia galvoti apie moterišką žvilgsnį, kurį išduoda jautrumas gražiems toniniams deriniams...

Tokios nuo Berndo ir Hillos Becher fotografijoje įsigalėjusios dokumentavimo formos naudojimas neretai yra ganėtinai paradoksalus. Viena vertus, jis yra „saugus“ – visuomet vienodas rakursas bei atsitraukimas užtikrina lygiavertę visų kadrų kokybę. Kita vertus, aiški, objektyvi forma pavojinga savo beasmeniškumu: kaskart keičiasi tik fotografuojamas objektas, kurį dėl lengvai pritaikomos dokumentavimo formos gali užfiksuoti kiekvienas. Iškyla pavojus autorystei, o pasirinkti objektai ne visuomet išreiškia autoriaus pozicijas. Juk dar visai neseniai „Vartų“ galerijoje eksponuoti tokio paties pobūdžio islandų fotografo Spessi darbai, kuriuose jis šaltai dokumentavo darbininkų paliktus pietų likučius – nežinant konteksto sunku būtų išskaityti juose socialinę kritiką ar „atminties prigimtį ir praeities meditaciją“.

Taip nutiko ir su „Serija“. Kiek autorė iš tikrųjų galvojo apie „atstovavimą savo kartai“, o kiek apie vizualųjį šių fotografijų aspektą, lieka neaišku. Vaizdas tyli kaip „užčiaupti“ grafitai. Vis dėlto būtent šiuo atveju Anglickaitės pasirinkta neutrali dokumentavimo forma įgauna prasmę: anonimiškas jos žvilgsnis kartoja anonimišką valdžią, jėgą, niveliuojančią visokią nepageidaujamą, nepriimtiną individualumo išraišką. Ji nesikiša, ji pateikia, pačiumpa šią valdžią už pakarpos ir palieka mums spręsti, smerkti ją, teisinti ar džiaugtis subtiliais jos sukurtais astrakčiosios tapybos darbais, įrėmintais fotografijose. Aš pasilieku prie plakato idėjos. Reikės nueiti į ŠMC pasiimti ir sau vieną.

 

Skaitytojų vertinimai


15198. hm2008-10-13 00:21
``moterišką žvilgsnį``- what a f@@@k this supposed to mean?????

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:26:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba