SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-10 nr. 818

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Michelkevičė
Skausmingas kuravimas
23

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Atmetęs banalybę ir lengvas emocijas
• Goda Rupeikaitė
Koncertinio sezono pradžia
• Živilė Ramoškaitė
Atgijusi meno šventovė
 Laura Kaščiukaitė
Ar priprasime prie kitokių?
• Rasa Vilimaitė
Pritrenkiantis pragaro sielų teatras
6
• Edmundas Gedgaudas
Tartum iš sapno
4
• KONCERTAI

Dailė 
• Eglė Mikalajūnaitė
Panyrant į sistemą
• Neringa Černiauskaitė
Užčiaupti vaizdai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Miestas didvyris gyvena teatru
• TEATRAI

Kinas 
• Rusų kino naujienos ir ne tik
• Galiu tik padėti filmui atsirasti1
• Tapatybės, traukiniai ir muzika
• Kuklus totalitarizmo žavesys
• Pamąstymai apie kiną ir jo žiūrovus1
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Ar išliks demokratija?1

Anonsai 
• Klaipėdos dramos teatras Vilniuje
• Koncertų ciklas „Jaunosios kartos interpretacijos“

Bibliografija 
• GROŽINĖ LITERATŪRA. LITERATŪROS MOKSLAS

Muzika

Ar priprasime prie kitokių?

Šmaikštusis kvartetas „The Bass Gang“ Kongresų rūmuose

Laura Kaščiukaitė

[skaityti komentarus]

Kodėl ruošdamiesi į profesionaliosios muzikos koncertą esame, kaip sako Leonardas B. Meyeris, „kompetentingi klausytojai“? Todėl, kad žinodami būsimo koncerto programą, kompozitorių biografijas, estetinius bei stilistinius orientyrus, kartais net perklausome skambėsiančių kūrinių įrašus (aišku, jei tai nebūna premjera), pavartome, galbūt net išsianalizuojame partitūras. Nors, rodos, su viskuo jau esame beveik susipažinę, vis dėlto į koncertą einame. Kodėl? Juk ne vien tam, kad įvertintume atlikėjų meistriškumą ir profesionalumą. Norime dar kartą išgyventi ir patirti tai, ką jau esame pažinę. O ar mūsų „kompetentingo klausytojo“ pasitikėjimas ir net šioks toks pasipūtimas nepradeda tirpti, kai profesionalūs muzikai transformuoja mums pažįstamą muziką?

Rugsėjo 28 d. vakarą Vilniaus Kongresų rūmų salę grasino sudrebinti keistokas vyrukų ketvertas „The Bass Gang“. Ir sudrebino. Neįprastai. Antonio Sciancalepore, Andrea Pighi, Alberto Bocini ir Amerigo Bernardi – charizmatiški kontrabosų ansamblio nariai, profesionalūs muzikai, grojantys populiariuose orkestruose bei kameriniuose ansambliuose ne tik gimtojoje Italijoje, bet ir už jos ribų. Kaip patys koncerto pradžioje prisipažino, kartu jie negroja klasikinės muzikos – neapkenčia kaklajuosčių ir „kvailai rimtų“ operų herojų išraiškų. Todėl jų repertuare rasime visko: bliuzo, roko, džiazo, folkloro, popso ir tik trupinėlį klasikos – sakyčiau, drąsiai, retkarčiais netgi įžūliai aranžuotos. Beje, daugelį repertuaro kūrinių aranžavo ir transponavo kvarteto narys A. Pighi.

„The Bass Gang“ narių rankose kontrabosai tampa ekspresyviais „ginklais“: soluojančiais, protarpiais menančiais akustines ir bosines gitaras ar mušamųjų dundesį. Čia galime įžvelgti tam tikrą „The Bass Gang“ analogiją su jaunais suomių violončelininkais „Apocalyptica“, pirmenybę teikiančiais klasikinės ir roko ar heavy metal muzikos samplaikai. Minėtasis ekscentriškų muzikantų ansamblis vien tik trimis violončelėmis ir būgnais geba kurti kur kas ekspresyvesnį skambesį už kai kurias tradiciniais roko instrumentais grojančias grupes. O muzikos kritikų jie apibūdinami kaip ištikimi rokui ir nuolaidūs klasikai. Tuo tarpu unikalus violončelių oktetas „Conjunto Ibérico“ (Olandija – Ispanija), derinantis ir styginių kvarteto, ir mažo kamerinio orkestro specifiką, atlieka tik klasikinę instrumentinę muziką.

„The Bass Gang“, nebijantys sintetinti kelių skirtingų stilistikų ir būdami nuolankūs klasikai, savo pasirodymą pradėjo W.A. Mozarto – A. Pighi kompozicija „Mozart on bass 2006“ („Eine kleine Nachtmusik“ transkripcija). Žinoma, Mozarto pjesė stipriai modifikuota, prisodrinta bliuzo elementų. Netradiciškai interpretuojama, ji it magnetas pritraukia klausytoją ir, žinoma, sužadina smalsumą. Savitai skambėjo išskirtinė L. van Beethoveno Devintosios simfonijos versija, kurią išgirdęs, matyt, pats jos autorius prisikeltų iš kapo! Ji persmelkta švelnios ironijos, žaismingumo, popso elementų, o transkripcijoje specialiai įvedamas sinkopuotas valso ritmas. Rezultatas pribloškia, bet nedrįsčiau tvirtinti, kad šios simfonijos – instrumentinės dramos – XXI amžiuje negalima interpretuoti būtent taip. Viena klasikinės muzikos tema taip pat lengvai atpažįstama patrauklioje kompozijoje „5 x 4 medley“, kurioje, pasak pačių „The Bass Gang“ narių, miksuojami trys skirtingi poliai: džiazo, klasikos ir „muzikinis“ (D. Brubecko „Take Five“, P. Čaikovskio Šeštosios simfonijos Antroji dalis ir A.L. Webberio „Everything’s Alight“), kurį specialiai pabrėždamas taip deklaravo patsai A. Bernardi. Saikinga, darnu ir iš tiesų gerai skamba.

Pirmenybę atiduodami sintetinei muzikai, kontrabosų kvarteto nariai pagrojo ir keletą visiems gerai žinomų šlagerių melodijų, žinoma, savaip iliustruotų, pavyzdžiui „New York, New York“ (J. Kander) ir „Hard headed woman“ (C. Demetrius). Pastaroji užburia žvitriu tempu ir sklandančiu rokenrolo polėkiu, tuo tarpu pirmoji pasižymi lengvumu, subtilia nuotaika. Romantinį romansą priminė švelni daina „Flor d’luna, arba Moonflower“ (T. Coster), o serenadą, naktį dainuojamą po mylimosios langais – sena itališka daina „Tu ’vo fa l’americano“ (R. Carosone), kurią ekspresyviai, nestokodamas vaidybinių sugebėjimų atliko nepaprastai audringas kvarteto narys A. Bernardi.

Paskutinė oficiali koncerto pjesė, kaip skelbė A. Bernardi, buvo Lotynų Amerikos šokių miksas „Latin basses medley“ – populiarių šokių melodijų popuri, lydima specifinių lambados bei sambos ritmų. Šokinio transo būsenos fone patsai Amerigo kvietė santūrią, o gal tingią (?) lietuvišką publiką pajudėti: „Čia, scenoje, ir aplink ją labai daug vietos. Jūs galite šokti!“ Tačiau lietuviškas kuklumas ir situacijos dviprasmybė padarė savo. Publika staiga pasijuto esanti ne tik „kompetentinga“, bet ir „akademiška“, ir liko patogiai sėdėti tvirtai prie parketo prikaltose kėdėse.

Tačiau toji pati santūri publika visai nelietuviškai šiuos audringus ir šmaikščius menininkus apdovanojo ovacijomis. Bisuoti jiems teko net dukart. Jų atliktos kompozicijos svyravo nuo virtuoziškos ir preciziškos pjesės „Brava!“ (B. Canfora) iki paslaptingos ir detektyvinės „Black cat white cat“ (N. Karajlic, V. Aralica, D. Sparavaio), neįprastai pasibaigusios policijos sirena ir nuo scenos sprunkančiais atlikėjais. Tai bene paskutinis iškrėstas jų pokštas, netikėtas akibrokštas, kurių koncerto vakarą buvo apstu.

Neįprasta, kai autorinio koncerto metu skamba Lietuvos himnas, priverčiantis visą publiką atsistoti ir pagerbti savo Tėvynę. Neįprasta, kai profesionalūs atlikėjai virtuozai leidžia sau atlikti populiariąją muziką, rengti lengvo pobūdžio koncertus. Jų metu tvyro neįprastai jauki atmosfera, iš atlikėjų sklinda šiluma, komunikavimo su publika laisvumas ir neregėta dozė šmaikščių juokelių: nuo bandymo prabilti mūsų gimtąja kalba iki valiūkiško bėgimo nuo scenos ar gebėjimo įtraukti publiką į kūrinio atlikimo procesą. Neįprasta, nes nepatirta.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:26:28 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba