SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-10 nr. 818

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Michelkevičė
Skausmingas kuravimas
23

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Atmetęs banalybę ir lengvas emocijas
• Goda Rupeikaitė
Koncertinio sezono pradžia
• Živilė Ramoškaitė
Atgijusi meno šventovė
• Laura Kaščiukaitė
Ar priprasime prie kitokių?
• Rasa Vilimaitė
Pritrenkiantis pragaro sielų teatras
6
• Edmundas Gedgaudas
Tartum iš sapno
4
• KONCERTAI

Dailė 
• Eglė Mikalajūnaitė
Panyrant į sistemą
• Neringa Černiauskaitė
Užčiaupti vaizdai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Miestas didvyris gyvena teatru
• TEATRAI

Kinas 
• Rusų kino naujienos ir ne tik
• Galiu tik padėti filmui atsirasti1
• Tapatybės, traukiniai ir muzika
 Kuklus totalitarizmo žavesys
• Pamąstymai apie kiną ir jo žiūrovus1
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Ar išliks demokratija?1

Anonsai 
• Klaipėdos dramos teatras Vilniuje
• Koncertų ciklas „Jaunosios kartos interpretacijos“

Bibliografija 
• GROŽINĖ LITERATŪRA. LITERATŪROS MOKSLAS

Kinas

Kuklus totalitarizmo žavesys

Krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Moteris lange"

Neslėpsiu: žiūrėti „Pilotą“ buvo gana nuobodu. Nemėgstu biografinių filmų, juolab kad Vytautas Matulevičius ir Saulius Vosylius pasirinko sovietinę tradicinio biopic atmainą. Ji susiformavo 4-ajame dešimtmetyje, atsiradus būtinybei sukurti naujų sovietinių šventųjų – revoliucijos, pilietinio karo bei kovų su liaudies priešais – panteoną. Vėliau juos papildė kovotojai su fašizmu. (Beje, pirmasis lietuviškas vaidybinis filmas – Veros Strojevos „Marytė“ – sukurtas pagal tą patį šabloną.) Tų filmų didvyriai aukojosi dėl visos liaudies gerovės, kaip ir lakūnas Darius. Tai buvo idealūs herojai, kuriems nuosekliai kenkė jų, t.y. tautos, priešai. Tokių filmų pasaulis padalytas į dvi dalis, žmonės gali būti tik geri ir blogi, pustoniai čia neegzistuoja. „Piloto“ pasaulis taip pat piešiamas juoda ir balta spalvomis. Pats juodžiausias personažas, be abejo, yra Profesorius. Kad tai pabrėžtų, filmo autoriai nuolat rengia Antaną Šurną juodais drabužiais, verčia puoštis saulės akiniais net paviljono dekoracijose. Jei „Pilotas“ būtų komedija, tokia stilizacija atitiktų filmų-parodijų apie pasaulinį sąmokslą dvasią, bet „Pilotas“, deja, ne komedija, o demaskavimo patoso kupinas propagandinis filmas. Pasaulio padalijimas į aukštąjį ir žemąjį išlaikomas per visą filmą. Pagrindiniai filmo niekšai – Seimo pirmininkas Petrauskas ir Saugumo departamento vadas – nuolat siejami su vandeniu: jie ištvirkauja, rezga naftos gamyklos direktoriaus nužudymo planus, intrigas didžiuliame kubile, ant ežero tiltelio surengtoje puotoje saugumietis šaudo į virš vandens plūduriuojančius ryškius balionus. Tarsi pirštu rodoma, kad ristis žemiau nėra kur. „Piloto“ piktadariai tarsi kokios archetipinės pabaisos, jie atsiranda iš požemių, pelkių išskyrų. O lakūnas Darius nuolat siejamas su dangumi. Pirmąkart jį pamatome ore. Jis tiesiog nusileidžia iš dangaus, nes yra išrinktasis. Todėl filme nepamatysime jo tėvų, santykiai su visai neįsimenančia žmona bus parodyti epizodiškai, o neįvykusi meilė lemtingai moteriai, žurnalistei Rūtai, bus tik užuomina. Impotentas Darius? Visiškai ne, tiesiog filmo kūrėjai nuolat pabrėžia, kad Darius yra ypatingas, kad žmogiškos silpnybės jam apskritai nebūdingos. Toks herojus negali turėti kūniškų poreikių, nes jis pakylėtas virš žemiškos tuštybės. Vienintelė užuomina apie kūną – iš pat pradžių Darių ištinkanti liga – lieka paslaptis, ji neįvardyta, nes greičiau yra simboliška nei reali. Būtent liga atves Darių pas aiškiaregę, kuri tik patvirtins, kad jis – išrinktasis, Dievo siųstas išgelbėti Lietuvą.

Dariumi filme žavisi visi, net didžiausias jo priešas Profesorius. (Pamenate, kaip piktieji fašistai sovietų filmuose žavėjosi partizanų ištverme?) Nors, tiesą sakant, nesuprantu, kuo čia reikia žavėtis. Darius neturi pažiūrų. Jis neveikia, nepriima sprendimų, neabejoja, tik susitinka su rinkėjais, bet tai juk nėra jokia veikla. Tiesa, jis dar kovoja su kažkokiu mistifikuotu blogiu, kurį įkūnija NATO, amerikiečių kapitalas ir korumpuoti lietuviai, bet ir ta kova kažkokia nekonkreti, apsiriboja žodinėmis deklaracijomis. Filmo herojus neklysta, nes jis neturi jokių gyvo, kenčiančio, abejojančio, atsakingo už savo sprendimus žmogaus bruožų, už kuriuos, beje, taip mėgstame amerikiečių biografinių filmų herojus. Atvirkščiai, Darius atrodo naivus kvailelis, patikintis kiekvienu sutiktuoju – aiškiarege, Profesoriumi, Denisovu, Rūta ar jų pažadais. Kažkas kitas sprendžia už jį. Darius tik nuolat prisimena skriaudžiamą tautą ir už ją kenčia bei patiria bendražygių išdavystes. „Piloto“ autoriams to pakanka, kad Darius taptų Dievo išrinktuoju ir kad finale disidentas kunigas jam pasakytų, esą „Dievas muša tą, kurį myli labiausiai“. Užuomina aiški, tiesa?

To užtektų, jei nesuprastume, kas yra filmo personažų prototipai. Bet juk iš tikrųjų „Pilotas“ rėkte rėkia tai, ką kartodavo vienas „Dviračio žinių“ peliukas: „Paksius nekaltas!!!“. Čia ir pakastas tikrai ne vieną ir greičiausiai ne du milijonus litų kainavusio „Piloto“ šuo. Filmas turi įrodyti, kad juoda yra balta, kad naujausia Lietuvos istorija yra intrigų ir sąmokslų seka, kad visi Lietuvos politikai (išskyrus, žinoma, vieną) yra korumpuoti, parsidavę amerikiečiams ir dar buvę kagėbistai. Filmo autoriai sumaniai išnaudoja tam tikros elektorato dalies „senų gerų laikų“ ilgesį ir pasiremia sovietinio kino stereotipais. To kino pasaulis buvo paprastas ir iškart atpažįstamas, kaip Tomo Leiburo melodija „Piloto“ pradžioje. Pakanka tik šiek tiek sukeisti akcentus – archetipiniu „liaudies priešu“ čia tampa kagėbisto sūnus, pats, beje, skundikas, – kad viskas iškart būtų paprastai bei prieinamai paaiškinta. Beje, juk neatsitiktinai didžiausias ir gudriausias filmo piktadarys yra Sovietų Sąjungą sugriovęs politikas. Kuriant Profesoriaus personažą suveikia dar viena sena schema – inteligentas propagandiniuose sovietų filmuose visada buvo įtartinas ir dažniausiai išdavikas. (Nacių propagandoje šią funkciją atliko žydas.) Bėda tik ta, kad Šurna vaidina ne inteligentą (dar akademikas Dmitrijus Lichačiovas yra pasakęs, kad inteligentu neįmanoma apsimesti, juo reikia būti), o tiesiog apsišaukėlį, isteriką, dar anais laikais lietuvių žiniasklaidos suformuotą ir iki šiol gyvą inteligento iškamšą. Panašių propagandinių triukų filme ne vienas ir ne du. Pseudokronikos stilius a la „Panoramos“ reportažai „Pilotui“ turi suteikti autentiškumo šleifą. Mėgstamas totalitarinio kino rakursas, kai susitikimų su rinkėjais scenose prezidentas dažniausiai filmuojamas iš apačios, paryškina virš minios iškilusio tautos vado svarbą. Akivaizdu, kad pasimokyta ir iš Leni Riefenstahl, tik mokiniai, matyt, buvo nelabai gabūs, nes „Piloto“ montažas, ritmas ir dialogai per dažnai šlubuoja. Tačiau kartu „Piloto“ autoriai naudojasi ir tradicinės pasakos archetipais – prieš tapdamas mitiniu didvyriu personažas turi patirti simboliškus išbandymus, o iniciacija kartais būna labai skausminga. Optimistinė filmo pabaiga žada dar vieną Dariaus skrydį. Simbolišką aiškiaregės įžvalgą finale patvirtina ir kunigas. Lietuvių kinas „Pilote“ taip pat apsuko ratą ir grįžo prie savo propagandinių ištakų. Man vis dėlto gėda, kad kino kūrėjai vis dar trokšta aptarnauti susikompromitavusius politikus. Bet ar „Pilotas“ – veiksminga priemonė, parodys rinkimai, nors manau, kad tikslinė filmo auditorija jo pabaigos nesulaukė.

iliustracija
„Myliu tave, Paryžiau"

Kai gyvenime sutinku į Darių panašius, savo išskirtinumu maniakiškai patikėjusius piliečius, pirmiausia pagalvoju, kad jie turėtų kreiptis į psichoanalitiką. Vienas rečiausių šios savaitės filmų – 1944 m. Fritzo Lango sukurta „Moteris lange“ (LTV2, 12 d. 19.15). Jis – iš tų 5-ajame dešimtmetyje JAV pasirodžiusių filmų, kurie ir įdiegė į masinę sąmonę psichoanalizės sampratą bei naudą. Bene pirmajame filmo kadre pasirodo ant lentos užrašytas žodis „psichoanalizė“. Filmo eiga vaizdžiai iliustruoja, ką jis reiškia. Pagrindinis filmo herojus yra tą žodį auditorijoje parašęs profesorius, kurį suvaidino tikra amerikiečių kino legenda Edwardas G. Robinsonas. Būtent nuo jo suvaidinto „Mažojo Cezario“ ir prasidėjo dabar toks populiarus gangsterių filmo žanras. Ironiškasis intelektualas Langas sužaidžia šiuo aktoriaus įvaizdžiu ir apskritai film noir konvencija, todėl liepia jam vaidinti netyčia žudiku tapusį intelektualą. Bet visas abejones jis išsklaidys tik filmo pabaigoje.

Visai čechoviški inteligentai – šeši Woody Alleno filmo „Rugsėjis“ (LTV, 15 d. 23.35) personažai. Vasaros pabaigoje jie susirenka Vermonto kaime. Šio neįtikėtinai subtilaus filmo herojus sieja nesugebėjimas bendrauti ir tikrų jausmų ilgesys.

LTV2 pradeda naują ciklą – antradieniais rodys vesternus. Pradžia – įspūdinga. Tai Michaelo Cimino 1980 m. sukurti „Dangaus vartai“ (LTV2, 14 d. 22.10), kurį kino istorikai vadina šedevru. Tačiau sukūrimo metais visi – ir kritikai, ir žiūrovai – kalbėjo apie gabaus režisieriaus nesėkmę, prodiuseriai privertė jį sutrumpinti filmą (nuo 3 valandų 39 min. iki dviejų su puse valandos), ir galiausiai brangus, per 30 milijonų kainavęs filmas sužlugdė legendinę „United Artists“ studiją, nes surinko tik pusantro milijono. Ji buvo parduota MGM. Tik visai neseniai atkurtas originalus filmo variantas, kurio ypatinga verte dabar jau niekas neabejoja. Susieję epiškumą ir lyrizmą, „Dangaus vartai“ iš dalies nulėmė ateities kiną. Dabar filmas vadinamas maištingu, elegišku vesternu, iki šiol nepraradusiu savo ypatingo poveikio.

Nors nebegaliu plėstis, nes ir vėl sakysit, kad tas Ūbis neturi saiko jausmo ir rašo paklodes, dar noriu parekomenduoti du filmus. Pirmiausia tai 1995 m. biografinis Agnieszkos Holland filmas „Visiškas užtemimas“ (BTV, 13 d. 23.50) – vienas originaliausių ir niūrus tarsi absento gurkšnis filmas apie kūrybą ir meilę, kurio herojai – poezija apsvaigęs paauglys Arthuras Rimbaud (Leonardo DiCaprio) ir genialusis poetas Paulis Verlaine’as (David Thewlis). Ir, žinoma, 2006 m. garsiausių šių dienų kino režisierių trumpų novelių rinkinys „Myliu tave, Paryžiau“ (LTV2, 13 d. 22.10). Man to prisipažinimo niekad nebus gana.

Jūsų –
Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:26:19 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba